Vaizduotė – tai galimybių matymas, sako kūrybingumo tyrinėtojas Kristupas Sabolius

Gedimino Gražio nuotrauka

Kristupas Sabolius jau daug metų tyrinėja kūrybingumą. Teoriškai ir praktiškai: dėsto, diskutuoja, rašo knygas, scenarijus, paskaitų planus ir žaidžia kartu su savo dvimete dukra. Sako, kad ji yra jo mokytoja, padedanti gyventi harmoningiau ir ištrūkti – nors trumpam – iš gyvenimo iliuziniais prioritetais.

Manai, kad sprendimas suaugus gyventi labiau „čia ir dabar“, kaip gyvena vaikai, gali būti valingas apsisprendimas? Ar tai – labiau patyrimo klausimas, kai, įgijęs vaiką, vėl supranti, kad jo pasaulis – kur kas harmoningesnis nei suaugusiųjų?

Tėvystė yra sugrįžimas. Pradėjau prisiminti daugybę dalykų iš savo vaikystės. Pervertinau daugybę iliuzinių prioritetų. Visuomenė, ambicijos, noras būti sėkmingam ir pripažintam lengvai įtraukia ir sunkiai paleidžia. Vaiko pasaulis labiau įcentruotas, jie gyvena čia ir dabar – mes gyvename deadlinais ir projekcijomis. Sugebėjimas save suvaldyti, nedeleguoti savo problemų dukrai – šito reikia mokytis iš būtent iš jos, ir kai ji atveda prie lovos ir pasiūlo joje pamatyti baseiną, kuriame reikia pašokinėti su vėžliu (irgi įsivaizduojamu). Nėra lengva į tai įsijausti ir leisti sau žaisti kartu. Nors toks perspektyvos perkeitimas yra sunkus, tai gali padėti gyventi harmoningiau.

Gyvename laikais, kai ne tik maistas yra processed ir ready made, bet ir patirtys pavirto pusiau apdorotais pusfabrikačiais. Šia prasme didžiausias kūrybingumo priešas yra kapitalizmas, nors naivu tikėtis, kad sistema artimiausiu metu pasikeistų. Taip pat nebegalime gyventi kaip Amazonės gentys, nes esame užkrėsti civilizacija. Todėl būtina priimti inovacijas ir pasaulio kaitą, tačiau tai daryti sąmoningai. Tai reiškia, išmokti reaguoti į technologijas, bet netapti jų vergu. Technologijos man – labai įdomi tema; nemanau, kad jas reikia demonizuoti, nes tada jos taps uždraustu vaisiumi. Kaip sako įvairūs tyrinėtojai, technika yra pharmakon, graikiškai tai reiškia ir vaistus, ir nuodus. Vadinasi, svarbu suprasti jų paskirtį ir išmokti juos dozuoti. Panašiai kaip su maistu – jei sužinome apie cukraus poveikį, vis dar galime duoti vaikams ledų – klausimas tik, kokios kokybės, kiek ir kada. Planšetės ir ekranai vaikams paprastai atsiranda vaikų gyvenime, kai tėvai neturi jėgų jais užsiimti. Kartu tyrimai rodo, kad priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų turi vaikai, kuriems tai yra kompensacinis mechanizmas, nes jie turi santykių problemų. Kitaip tariant, kiek sugebame ne drausti, o pasiūlyti alternatyvų?

Vaikai mokosi nusižiūrėdami nuo aplinkos, ir didžiąja dalimi žmonės, iš kurių jie mokosi, yra tėvai. Kaip tie, kurie jaučia kūrybingumo vertę, savo kasdienybe galėtų tai perduoti vaikams?

Noriu neromantizuoti situacijos – aš ir pats grįžtu namo ir pavargęs, ir persidirbęs, kartais reikia rasti jėgų net paprastai pabendrauti, o šimtaprocentinio dėmesio vaikui galiu skirti tik kartais.

Edukatorius F. Froebel, pasiūlęs vaikams žaisti medinėmis kaladėlėmis, teigė, kad vaikams svarbus aktyvumas – fizinis, intelektinis, juslinis, emocinis, o ekranų kritika ir susijusi su tuo, kad vaikai tampa pasyvūs. Kitaip sakant – pats turi pasikelti nuo sofos ir dalyvauti. Svarbu stengtis įsigyventi į savo vaiko realybę, nes įsiklausius, vaikas pats siūlo daugybę kelių. Dažnai kartoju, kad mano dukra yra mano mokytoja, nes nesu toks kūrybingas, kaip ji. Prastoka kartais mano atlikimo kokybė, ir dėmesys kartais nelabai sutelktas. Bet svarbu yra įvardinti, ką ir kodėl darau.

Atsispiri nuo idėjos, kad kūrybiškumas – vertybė. Kodėl?

Dažnai imame vertinti tai, ko netenkame. Globaliu mastu šiandien gyvename kūrybinio pertekliaus laiku – iki šios žmonijos istorijoje nebuvo tiek dirbančiųjų kūrybinėse industrijose. Viskas aplink mus yra palytėta kūrėjų – puodeliai, kėdės, kavinės interjeras, tušinukai, net duoną perkame dizainerio apgalvotoje pakuotėje. Žmogų ištinka stresas: visko aplink tiek daug sukurta, ką aš, suprask, pilka pelytė, galiu pasiūlyti. Taip paradoksaliai, juo labiau auga kultūrinės kūrybos produkavimas, juo smarkiau represuojama asmeninis kūrybingumas.

Kūrybingumui būtini apribojimai, bet mes vis tik kalbame apie žmogaus išsilaisvinimą: negalime būti iki galo laisvi, jei nekultivuojame kūrybingumo. Nes vaizduotė – tai galimybių matymas, kitokios perspektyvos įžvelgimas. Būtent dėl to totalitarinės visuomenės užsiima socialine inžinerija ir stipriai riboja galimybių matymą – negali norėti to, ko net įsivaizduoti nepajėgi.

Vaizduotė – kada ji atsiranda? Kaip ugdoma?

Paprastai sakoma, kad yra dvi grupės žmonių, kurių vaizduotės ir kūrybingumo raiška gali būti visuotinai toleruojama – tai vaikai ir menininkai. Tačiau meninė kūryba ir kūrybingumas yra skirtingi dalykai, ir mes kalbame apie pastarąjį. O kūrybingumas gali būti praktikuojamas kiekvieno, net buityje – galima sakyti, kad kūrybingumas yra mąstymas, grįstas nevienareikšmiškais atsakymais. Kartais angliškai tai vadinama divergent thinking. Svarbu ne opozicija, bet alternatyvios vertės iškėlimas. Tiksliuosiuose moksluose ir procesuose kūrybinis elementas irgi visada buvo svarbus – jei žiūrėtume, kaip gimsta atradimai ir laimimos Nobelio premijos.

Žmogaus raidos psichologas J. Piagget teigia, kad tarp 2 ir 7 metų vaizduotė turi galimybių augti stipriausiai, psichiatras D. Winnicott pažymi, kad iki kokių 5-erių vaikas apskritai neskiria realybės nuo įsivaizduojamo pasaulio. Pridurčiau, kad šios dimensijos yra persiklojusios ir suaugusiųjų gyvenime, tik vaizduotė tuomet sustatyta į rėmus. Bet vaikystė yra ypatingai svarbi – labiausiai tuo, kad vaikui reikia įdiegti pasitikėjimą savimi ir jo nesužlugdyti. Ne technikos, pratimėliai čia vaidina lemiamą vaidmenį, o įgalinimo ir pasitikėjimo klausimas. Suaugęs gali padėti išlaikyti šią galią, kai traktuoja ją rimtai – juk vaikui reikia patvirtinimo. Vaikas įsivaizduoja atsispirdamas nuo to, kas yra aplink jį, ir išbando realybės transformacijas žaisdamas. Todėl vaizduotė veikia visų pirma kaip eksperimentų laukas, pirmoji išradėjo erdvė. Šia prasme pagrindinis literatūros taikinys taip pat yra vaizduotė, o skaitymas – vienas iš pagrindinių jos lavinimo būdų. Knyga pasiūlo sceną vaizduotei, o jos supratimas įvyksta tuomet, kai patys iš dalies susikuriame užrašytus siužetus. Tad suprasti knygą reiškia iš dalies ją sukurti. Ji veikia kaip pasiūlytų galimybių laukas.

Yra du esminiai galimybių tipai: mums primestos ir mūsų pačių susikurtos. Išrasti radikaliai naujas galimybes yra svarbiausia, ko galima išmokti praktikuojant vaizduotę – testais su vienareikšmiais atsakymai čia nepadės. Todėl šito tikrąją to žodžio prasme negalima išmokyti, nebent sudaryti terpę mokytis to vaikams patiems. Apskritai atmosferos ir aplinkos klausimas turi milžiniškos įtakos, nes vaizduotė yra ne kažkoks apibrėžtas sugebėjimas, o daugybės procesų sąryšis.

Gyvename informacijos, patirčių, daiktų pertekliaus laikais. Kaip tarp stimulų, atakuojančių visas jusles, išlaikyti harmoniją?

Esminis klausimas – ar vaizdas yra stimulas eiti toliau, ar jis paralyžiuoja? Labai svarbūs yra du dalykai: vaizdų higiena ir gyvenimas be vaizdo, tuo pat metu skatinant kitų juslių aktyvumą. Gydymas nuo apsinuodijimo technologijomis dažnai įvyksta išeinant į lauką, nes gamta – atvira erdvė – savaime yra vieta, kurioje kūnas yra aktyvus, jis tampa jautrus visų juslių patirčiai. Kartais pats pavadinimas yra klaidinantis, nes vaizduotė – tai ne tik vaizdas, bet ir garsuotė, skoniuotė ar kvapuotė. Neuromokslo tyrimai rodo, kad skirtingai praktikuojant, net struktūriniame lygmenyje transformuojasi ir mūsų kaukolės turinys, todėl architekto, muzikanto, ir ilgųjų reisų vairuotojo smegenys smarkiai skiriasi.

Santykyje su vaizdu ugdant save ar vaiką reikalinga aktyvaus stebėtojo pozicija – kai pasirenki, į ką žiūri, ir leidi sau aktyviai gyventi be vaizdo. Vaizduotė minta vaizdais, kita vertus, jie – didžiausias vaizduotės priešas. Manau, kad vaikus nuo mažens verta vestis patirti meno kūrinių. Ir turėti sąmoningumo atsiriboti nuo informacinių šiukšlių: to, ką įvairūs teoretikai vadina ikonorėja, aš verčiu vaizduriavimu.

Kartu su ilgamečiu bendraminčiu Tomu Ramanausku vyresniųjų klasių moksleiviams sukūrėte „Kūrybingumo mokyklą“ – pamokas ir užduotis, padedančias paneigti kūrybingumo mitus. Ar prasminga mokyti kūrybiškumo paauglystėje?

Mėgstu analogiją su mityba, nors ji ne visai tiksli, bet lengvai suprantama – jei turi prastus maitinimosi įpročius, gali juos pakeisti. Tai gali būti ir labai sunku, bet įmanoma. Yra toks garsus vaizduotės ir kūrybingumo konsultanto George‘o Lando eksperimentas. Kūrybingumo testus, kuriuos NASA, naudoja priimdama darbuotojus, jis davė atlikti penkiamečiams, dešimtmečiams, paaugliams ir suaugusiems. Rezultatai? Penkiamečių išlaikė 98 procentai, vėliau jie krito dramatiškai – dvidešimtmečių testą išlaikė 2 procentai. Tai nereiškia, kad pasaulyje yra vos du procentai kūrybingų žmonių, labiau parodo edukacinės sistemos kryptį. Vis dažniau kalbama, kad mokykloje kūrybingumas žlugdomas – mes ir patys susiduriame su suaugusiais, kurie turi kūrybingumo stigmą. Pagrindinis „Kūrybingumo mokyklos“ tikslas buvo atsigręžti į švietimo sistemą – koks yra kūrybingumo ir edukacijos santykis? 20 pamokų buvo skirtos paneigti kūrybingumo mitus – kad tai vienišo, totaliai laisvo, ypatingo žmogaus dalykas.

Savo ruožtu sukūriau „Vizionierius“ – vaizduotės mokymus tėvams, kurie padėtų išlaikyti kūrybingųjų galių terpes namuose. Kūrybingumas ar vaizduotė – labai abstraktu, bet fundamentalu, tačiau jų lavinimui reikia praktiškų patarimų. Žinoma, jei noro nėra, mokytis tikrai nereikia, noras turi ateiti iš vidaus. Aš siekiu, kad kūrybingumo ir vaizduotės klausimas atsirastų mokymosi procese, nes ir vaikai, ir paaugliai savyje dar gali labai daug pakeisti. Kaip ir suaugusieji.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: