Krizė ir nėštumas, arba apie pagalbą pamilti save

Prieš keletą metų Zita Tomilinienė sutelkė bendraminčius ir įkūrė Krizinio nėštumo centrą

Abortas. Moterų teisės. Pasirinkimai. Lietuvos, kaip kurį laiką pirmavusios pasaulyje pagal jų skaičių gimusiems vaikams, paveldas. Giminės moterų istorijos, nuotrupom pasakojamos vyniojant šližikus. Dabartinė gimdymo priežiūra. Lenkijos istorija, kai problema sprendžiama ignoravimu. Visa tai kurį laiką jungėsi į viena ir atvedė mane pas Zitą Tomilinienę, kurios pastangų dėka prieš penkerius metus buvo įkurtas socialinių paslaugų tinklas – Krizinio nėštumo centras. Jame psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, dulos, masažistai padeda moterims ir šeimoms, susidūrusioms su vieniems neišsprendžiamais sunkumais nėštumo metu.

Savo laiškus pasirašote žodžiais „padėkite mums padėti joms“. Kaip suaugę žmonės atsiduria situacijoje, kai jiems reikia pagalbos?

Iššūkių, krizių pasitaiko visiems – ir juos reikia įveikti. Kartais būna baisu, kyla nepasitikėjimas, ar pavyks tai padaryti. Net ir pagalbą teikiantys psichologai vaikšto į asmeninę terapiją, kad turėtų jėgų padėti. Abejonės, svarstymai, palaikymo iš aplinkinių trūkumas…. – visai kitaip krizė atrodo, kai su sunkumais susidūręs žmogus turi, kas jį palaiko.

Kas žmogų krizėje stiprina? Kas yra ta emocinė pagalba?

Visų pirma – išklausymas ir supratimas. Moterys yra sakiusios, kad joms labai svarbu išsikalbėti ir nesulaukti pamokymų, kritikavimų, moralizavimų – savo aplinkoje, jei pasidalina kažkuo intymiu, jos būna arba išbartos, arba pastatytos į vietą, arba pamokytos, kaip turėtų elgtis. Joms svarbu turėti erdvę, kurioje niekam neturi įtikti ir patikti, gali tiesiog būti savimi. Mūsų pagrindinis tikslas – išgirsti, priimti, suprasti ir išbūti jos situacijoje, jos pasirinkime. Jei ji turi bent mažiausią norą vaiką gimdyti, mes, žinoma, skatiname tai daryti, jei ne – palydime tame kelyje, kurį ji mato kaip vienintelį. Tai – jos teisė ir jos atsakomybė. Niekas negali padaryti sprendimo ir prisiimti pasekmių už kito žmogaus sprendimus. Gyvenimas niekada nėra ištisai klotas rožėmis, ir turi pasiruošti, kad gali būti visaip.

Klausiame žmonių, kas jiems gyvenime suteiktų daugiau laimės, prasmės gyvenime. Dažnai būtent dėl prasmės stokos žmonės ir panyra į depresiją – nors yra sveiki, gražūs, talentingi, lyg ir mylimi kitų, bet prieina ribą, kai atrodo, kad niekas nebeturi prasmės.

Vaikas dažnai atneša labai daug prasmės ir stimulo gyventi – ir moteriai, ir vyrui, ir šeimai. „Negalvojau, kad galiu būti tokia stipri“ – tokiais žodžiais dažnai moterys įvardija būseną įveikus krizę. Toks patyrimas labai stiprina savivertę. Kai yra pagalba iš šalies – tarkim, vyras, grįžęs iš darbo, užsiima vaikais, skiria šiek tiek dėmesio ir jai, suteikia jai ir jėgų ir pasitikėjimo.

Aišku, kartais būna depresija po gimdymo – gal pervargimas, gal gimdymo traumos, gal kiti veiksniai – tai yra laikotarpis, krizė, kurią reikia išgyventi, kartais – su pagalba. Jei tenka tvarkytis vienai, moteris, žinoma, gali pervargti, tuomet motinystės džiaugsmo ar prasmės mato mažiau. Turime parterius – ma-uri studiją, kurios masažus galime nemokamai pasiūlyti toms, kurioms labai reikia gydančio prisilietimo, kurioms reikia pamilti save kaip moterį, išmokti save lepinti.

Kad pamaitintum kitus, pirmiausia turi pasimaitinti pati?

Taip – jei esi neišsimiegojusi, išsekusi, alkana, ką gali gero duoti aplinkiniams? Padėti moteriai pamilti save dažniausiai yra raktas į tikrą pagalbą. Sunkios mintys ateina iš nemeilės sau. Iš pajautimo, kad nesu verta, niekam nereikalinga. Priklausyti tik nuo kitų vertinimo, palankumo, yra pavojinga ir nesaugu. Gal ir nėra žmonių, rodančių tokius ženklus, tačiau juos turi rodyti pati sau. Reikia moteriai išmokti mylėti save ir nepaisant visko – kitų, blogo oro, raukšlių veide.

Man atrodo, kad žmonės problemas dažniau įvardina kaip fizines – mažai uždirbu, nebaigiau mokslų, per mažas butas. O veiksminga pagalba – pokalbis, prisilietimas, meilė. Ar mes nemokame, ar nedrįstame įvardinti savo tikrųjų poreikių?

Tarsi nepriimtina – tarkim, pasakyti, kad trūksta meilės. Kartais reikia tiesiog leisti sau išreikšti tai, kas kyla intuityviai – pasakyti gerą žodį, apkabinti. Juk kas gali nutikti blogiausia? Na tai kas, kad tai mūsų bendravime nepriimta? Patys bendravimo normas sukūrėme, patys galime jas ir keisti. Jei būname atviri, kiti žmonės irgi jaučiasi galintys elgtis spontaniškai, nuoširdžiai.

O svarstymai apie fizinius dalykus visuomenėje yra dažni – juos girdime nuo vaikystės. Aišku, kai atsiduri tokioje situacijoje, pradedi samprotauti tais pačiais terminais: buvo vienas vyras, kuris sakė – kaip aš pažiūrėsiu bendradarbiams į akis, kad laukiamės ketvirto – gi klaus, ar nežinau, kaip saugotis. Būna keista ir kartu truputį juokinga, kai matau stiprų žmogų, kuris ir išsilavinęs, ir turi namus, ir geba gerai tvarkytis gyvenime, o sužinojęs apie nėštumą, vertina save kaip pradinuką, nematydamas savo potencialo ir galimybių rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. O būna kitaip – pas draugę besiglaudžianti bedarbė vieniša moteris pastojusi yra įsitikinusi, kad viskas susiklostys gerai.

Kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką, keičiasi: vienas tai labai subrandina, jos pradeda geriau pažinti save, kitos net nenori pradėti kurti santykių. Nepaisant savo patirtų traumų, kiekviena atranda savo unikalų būdą būti mama.

Jei jaučiame, kad santykiai su vaiku yra ne tokie, kokių norime, galime tai keisti – juk pilna knygų ir kursų tėvystės tema, norint galima geriau pažinti ir savo vaiką, ir save. Kai gimė pirmas vaikas, aš irgi daug ko nei supratau, nei mokėjau, bet gyveni ir mokaisi – jei esi nusiteikęs pažinti, tobulėti, būti atviras, ateina atsakymai ir įveikiamos kliūtys. Ateina pagalba ir pats gali padėti kitiems, kurie kreipiasi tos pagalbos.

Priimti pagalbą Lietuvos moterims nėra lengva – kaip jos ateina pas jus?

Yra daug tokių, kurios nedrįsta: oficialiai Lietuvoje padaroma apie 4500 abortų kasmet, gydytojai sako, kad realiai yra dvigubai daugiau. Į mus per metus kreipiasi 300-400. Žinoma, dalis jų net nežino apie mūsų centrą. Kuo daugiau reikia kalbėti apie tai – pastojai netikėtai? Ne tragedija. Ne idealiomis sąlygomis? Ne tragedija. Dauguma mūsų gimė neplanuotai – įsivaizduokite, kokios sąlygos buvo pokario metais, o vaikai gimė, užaugo, gavo išsilavinimą, susikūrė gyvenimus. Sovietmetis labai pakeitė mūsų mentalitetą – tarsi turime mąstyti apie materialius dalykus: pirmiau turėti butą, sekciją, šaldytuvą, tik tada gali galvoti apie du vaikus. Kai prioritetu tampa ne gyvybė, o materija, atsiranda daug psichologinių bėdų, nepasitenkinimo vienas kitu.

Mes kartais linkę nuneigti sunkumus, sudėtingus, dviprasmius jausmus keliančius klausimus – tarkim, prisipažinti, kad dvejoji, ar būsi gera mama, ar galėsi duoti vaikui tai, ką manai esant geriausia. Negalime parodyti savo silpnumo.

Visuomenė tarsi reikalauja, kad būtume sėkmingi. Tobuli. Būti kitokiam – tarsi gėda. Kai moterys ateina pas mus konsultacijos, jos dažnai sako, kad negalėsiu duoti visko, ko vaikui reikėtų – nes nėra tėčio, namų, stabilių pajamų. Dabar – netinkamas laikas gimti šiam vaikui. Sau keliamas reikalavimas būti tobulam kyla iš žemos savivertės, kuri greičiausiai gauta iš savo šeimos. Jei moteris būtų patyrusi besąlygišką mamos meilę, ji jaustų savo potencialą, žinotų, kad gali duoti svarbiausia, ko reikia žmogui – gyvybę ir meilę. Gyvybės, džiaugsmo, prasmės – ypač vyrai iš anksto neįvertina, kad vaikai atneša ir tai, ne tik rūpestį dėl jų išlaikymo ir auginimo.

Kaip jaučiasi žmonės, kurie įveikia krizę?

Matome ir moterų, ir šeimų, kurios ateina verkdamos, kad žlugo gyvenimas ir vilties nėra, vėliau jos ateina ir pačios stebisi – kaip galėčiau gyventi be šito vaiko? Juk jis visada buvo mano gyvenimo dalis. Dažnai jos neatpažįsta savo baimių, minčių, kurios lankė pradžioje nėštumo. Gražu matyti, kaip žmonės keičiasi. O vaikai – jie visi be išimties atsineša savo kraitį. Sunkumai išsisprendžia, žingsnelis po žingsnelio, mėnuo po mėnesio. Po aborto, būna, moterys ateina pas mus pasimetusios, sakosi nesuprantančios, kaip joms tai atrodė vienintelė išeitis. Tada negali sau atleisti, savęs suprasti, ima pykti ant aplinkinių, ieško kaltų. Dažnai jos gauna patarimų susitvarkyti, padaryti tai kuo greičiau, o vėliau tie žmonės nusisuka – aborto žaizdas turės išsilaižyti moteris, ne aplinkiniai. Būna, jos nenori matyti kitų savo vaikų, negali jų apkabinti, vyras bando guosti, ji vis tiek verkia, ir visa šeima atsiduria didelėje krizėje. Buvo, kad tokiu atveju moteris kreipėsi į mus dėl skyrybų, nes vyras paskatino ją pasidaryti abortą ir ji neįsivaizduoja, kaip gali su juo būti kartu. Vyras ir moteris labai skirtingai vertina abortą: jam atrodo, kad gyvenam kaip gyvenome, susitvarkei ir pamiršk, o moteris negali, nes jai teko tai patirti, jai reikia atleisti sau, vyrui ir visiems, kas prie to prisidėjo. Atversti naują puslapį kartais prireikia net ir keleto ar keliolikos metų.

Bet juk ne visoms taip sunku? Ar yra moterų, kurios greitai priima šį pokytį?

Apie poabortinio sindromo problematiką yra padaryta nemažai tyrimų. Problemos pasireiškimo kelių yra ne vienas: kartais moteris užgniaužia savo jausmus, tampa tarsi nepalaužiama, užsideda šarvus, kad išgyventų per daug nekentėdama. Ir tai pasireiškia bendravime su kitais žmonės, su vyru, su kitomis mamomis su vaikais – kaip nepasitenkinimas, kaltinimas, priekabumas. Kančios pasireiškimo būdų yra įvairių, ir ji nebūtinai pasireiškia iš karto. Jei moteris neieško ar neranda būdo išreikšti savo jausmų, išverkti, išraudoti ir gyventi taikoje su šiuo sprendimu, tada ateina kartėlis. Kai esi sužalotas tam tikros patirties, kartais žaloji kitus, kad toje patirtyje nebūtum vienas. Tai žiauru, tačiau niekas neprivers žmogaus būti nuoširdžiam pačiam su savimi. Jei moteris neleidžia sau jausti, nusprendžia užkietinti savo širdį – ir galbūt tuo metu tai yra vienintelis būdas išgyventi kančią – bet anksčiau ar vėliau turi ateiti kitas etapas – pažiūrėti į savo jausmus, priimti juos ir gyventi meilėje su savimi ir kitais. Bet kiekvieno žmogaus gyvenimas – kaip banguota jūra, ir audros, ir štiliai jame. Niekas kitas negali prisiimti atsakomybės už mus, nors kartais labai norisi ją perkelti.

Kai kalbame su moterimis, aišku, kad kiekviena nori būti laiminga ir verta tos laimės, bet nežinau, ar mes taip užauginti – bet tarsi patys save baudžiam, galvojame, kad esame neverti, nepakankami… būna, kad ateina pora, kurioje moteris nežydi: nesijaučia mylima, gerbiama, gal yra žeminama, nevertinama, ji mano, kad pasidariusi abortą išspręs problemą. Bet realiai abortas niekada neprisideda prie moters žydėjimo. Motyvai, dėl kurių padaromas abortas, nublanksta, o tam, kad vėl pražystų iš naujo, reikia laiko. Kartais, lyg kompensacijai, moterys imasi aktyvios veiklos, kuria verslus, neria į mokslus – kad turėtų patvirtinimą, kad tas sprendimas buvo ne šiaip. Ir tarsi viskas vyksta, kuriama, tačiau skausmas lyg uodega vejasi iš paskos – vienintelis kelias yra priimti savo netobulumą ir gyventi toliau. Tai yra labai individualus procesas, bet be to neįmanoma gyventi laimėje.

Buvo laikas, kai Lietuvoje buvo atliekama vos ne daugiausiai abortų pasaulyje. Tos pasekmės – kaip su jomis susiduriate?

Neįsisąmoninta, neįveikta aborto trauma veikia žalojančiai – paprastai pats žmogus siūlo kitiems elgtis taip pat. Gal anksčiau moterys nesigilindavo į savo jausmus, gal kentėdavo tyliai, gal priekaištaudavo vyrui, bet kai dabar pastoja dukra ar marti, jai siūlo eiti „susitvarkyti“. Bet jei moteris vis tiek pagimdo, ji dažnai mieliausiai tampa močiute, auginančia ir mylinčia anūką. Jei abortas padaromas, o moteris sunkiai tai priima, mama dažnai būna negailestinga – ko čia verki, aš penkis pasidariau, ir nieko, žiūrėk, gerai gyvenu. Jei tos moters nebūtų paveikę abortai, ji nebūtų tokia nejautri dukters dvejonėms, emocijoms, skausmui. Manau, dauguma moterų savo gyvenime yra patyrusios neplanuotą nėštumą, kartais – neplanuotą persileidimą. Neplanuotų situacijų kiekvieno žmogaus gyvenime įvyksta – tai normalu, reikia ieškoti, kaip su tuo gyventi.

Mes turbūt buvome užauginti, kad gyvenimas turi vykti pagal planą: negalima neišlaikyti egzamino, susilaukti vaiko nesusituokus, reikėtų turėti vieną sūnų ir vieną dukrą. Tų nerašytų taisyklių yra daug, ir jomis nesekti ne taip paprasta. Dažnai mes taip bijome nepateisinti kitų lūkesčių! Darome ne tai, ką norėtume, o tai, ko kiti tikisi arba manome, kad jie to tikisi. Daug gerų dalykų atsitinka tada, kai jų nesitikime, gyvenimas pagal griežtą planą gali tapti tiesiog nuobodus. Spontaniškumas leidžia mums atrasti daug savo savybių, kurių net neįsivaizdavome turintys – jis teikia gyvenimui spalvų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: