Nauja mama – taške tarp vienatvės ir visuomenės spaudimo

Sigita Valevičienė – keturių vaikų mama, psichologė, dirbanti su moterimis nėštumo, gimdymo metu ir po jo. Su ja kalbėjausi apie tai, kam skiriama mažiausiai dėmesio knygose apie nėštumą ir gimdymą – laikotarpį iš karto po gimdymo. Tą milžinišką, viską keičiantį pokytį, kurį dauguma yra paliktos išgyventi vienos – tiksliau, su nauju kūdikiu. „Tai yra labai ypatingas laikas, kai gali atsirasti gilus savęs pajautimas, savo gyvenimo pokyčio išgyvenimas, išmintis. Tam reikia sąmoningumo, išdrįsti būti savimi. Santykyje su vaikais išsiskleidžia slapčiausios mūsų sielos kertelės. Dėl to motinystė labai stipri, gili ir pilna kelionė, kur gali būti ir laimė, ir meilė, ir skausmas, ir gėda viename“, – sako ji.

Kokiais klausimais būsimos ar esamos mamos dažniausiai kreipiasi į psichologę?

Dažniausiai tai yra nerimas belaukiant gimdymo. Po gimdymo dažnai kreipiasi dėl pasimetimo, jausmo, kad nesuvaldo situacijos, iškyla nepasitikėjimas savimi, negebėjimas būti su vaikeliu, didelė kaltė ir gėda, santykių sunkumai, panikos atakos.

Svarbu suvokti,  kad tampant mamomis, aktyvuojasi mūsų asmeninė istorija. Tada prisimename, kaip pačios buvome vaikais ir koks buvo patyrimas būti su savo mama. O čia gali iškilti ir meilė, ir gilus tuštumos, nepasitikėjimo jausmas. Bandydamos suprasti, kas yra mama, mes žvelgiame į mus supančią visuomenę. O ji turi nemažai patriarchalinių vertybių – kad moterys atrodytų jaunos, gražios, lieknos, verslios, mąstančios, greitos, daug darančios, ir taip spaudžia mamą greitai po gimdymo pasirodyti, kad ji nepasikeitė, kad vis dar yra paklausi. Tai labai pelninga – tada mums daug visko reikia, kad užpildytume savo tuštumą ir pritaptume prie kuriamo įvaizdžio. Grubiai tariant, mūsų medijos pardavinėja ir kuria kaukes. Tos, kurios jaučiasi nesaugios, iš paskutinių jėgų bando atitikti visuomenės reikalavimus, pakliūva į spąstus. Nėra taisyklių, kaip mama turėtų atrodyti ir ką daryti po gimdymo. Mes esame visos labai skirtingos. Bet svarbu, kad sprendimai būtų pasirinkti pagal savo vidinį pojūtį. Tai ir yra brandos ženklas – kai mes galime būtų ryšyje su pasauliu ir tuo pačiu nepamesti savęs.

O kaip su depresija po gimdymo?

Jeigu moteriai yra depresija po gimdymo, jei šis pokyčio išgyvenimas psichologine, dvasine prasme užstrigo,  tai iš esmės visas jos gyvenimas yra truputėlį pakitęs, nes ji visada žinos, kad sudėtingesnė gyvenimo situacija gali vėl išprovokuoti depresinę būseną. Krizė, skyrybos, mirtis, vaikų išėjimas iš namų – ir gali būti, kad ji vėl reaguos šitaip. Tai keičiantis visą gyvenimą patyrimas. Jis gali būti labai atveriantis, auginantis asmenybę, kaip ir kiekviena krizė, nes joje slypi pokyčio potencija. Arba tai gali būti tas užstrigimo jausmas, kai skauda, sunku, ateina bejėgiškumas ir labai baisu pokyčių.

Kas yra depresija? Jos požymiai – liūdesys, miego, valgymo sutrikimai, bejėgiškumo jausmas, pesimistinės mintys, vangumas, valios sutrikimas. Tačiau depresija pagimdžius turi ypatingai didelę gėdą ir kaltės jausmą, kurie trukdo atsipalaiduoti ir pasitikėti savo intuicija, instinktais. Tada  mama neranda ryšio su kūdikiu, o tai vienas iš esminių dalykų. Jai auga kaltės jausmas matant, kad nesiseka ir vaikutis kenčia. Tai sudėtingas procesas, kuris įsuka ydingą ratą. Ji vėl stengiasi ir vėl nepavyksta, kol pasiduoda.

Vaiko, ypač pirmojo, gimimas, yra milžiniškas pokytis. Toks didelis, kad beveik kiekviena nauja mama ištaria – kodėl man to niekas nesakė?

Mamos darbas yra labai svarbus. Žiūrint iš vaiko perspektyvos pirmas mėnuo yra pirmasis susitikimas su pasauliu, su mama, kuri pradžioje atstoja visą pasaulį. Per šį santykį vaikelis kuria bazinį suvokimą apie savo vietą šioje žemėje – ar pasaulis saugus? Ar draugiškas? Ar priimantis? Ar mano norai svarbūs? Ar aš matomas? Ar aš galiu? Santykyje su mama yra pirmasis intymumo išgyvenimas, patiriamas fiziškai, emociškai, kai dar nėra kalbos. Tas kūniškas, intuityvus, jautrus ryšys su kitu žmogumi. Dėl to mes, psichologai, taip dažnai grįžtame prie vaikystės – ir dėl ko iš mūsų labai dažnai juokiasi. Bet taip yra: jeigu turi problemą santykiuose, apskritai reagavimo į pasaulį problemą, dažniausiai ji yra užkoduota pačiame pirminiame santykyje su mama. Kūdikiui svarbu patirti, kad visas pasaulis sukasi apie jį, iš esmės pasaulis yra geras ir kiekvienas turime jame savo vietą. Tai vadiname sveiko narcisizmo baze. Vaikai, kurie neišgyveno šios fazės, tampa narcizais vėliau.

O kaip tą pokytį, vaiko atsiradimą, mato nauja mama?

Viskas, kas vyksta su moters psichika nėštumo metu, turi prasmę – lėtumas, jautrumas, subtilumas, ramybė, atsiribojimas nuo lekiančio pasaulio. Jeigu mes norime vaikams geriausio, turime atsiduoti procesui, kuris vyksta. Ko reikia mamai, kai gimsta vaikutis? Susirišti su juo emociniai siūlais ir mėgautis buvimu. Mama ir kūdikis kartu pradeda kurti santykį: vaikas nusišypso, mamai sukelia emociją, ji nusišypso, tada vaikas… Jie yra savo burbule. Mamai reikia vaiko lygiai taip pat, kaip vaikui – jos. Ryšio nesuvaidinsi. Jeigu mama nenorės būti su vaiku, bet bus, tai bus žalojanti patirtis. Naujagimiui svarbu pamatyti, kad mamai pasaulis sustoja, kai jis žiūri į ją, o ji žiūri jam į akis. Tada jis jaučia, kad taip, esu mylimas, taip, pasaulis mane mato, aš svarbus. Ir ant šio pagrindo ateina kitokios patirtys –  pyktis, nerimas, ilgesys, kai mama pasirodo ne vien tik gera – tarkim, palieka jį trumpam su tėčiu. Tai yra gerai, nes jei atsiskiriama švelniai, laiku, vaikas išmoksta su būti, atlaikyti, apjungti įvairius savo jausmus.

Tai ko reikia iš mamos laikotarpyje po gimdymo? Kad ji būtų labai jautri, saugi, rami. Jai reikia daug oksitocino. Tai yra hormonas, kuris skatina ryšį –  po natūralaus gimdymo jo išsiskiria labai daug. Moterys tampa  jautrios. Būdamos su vaiku jos nuolat apdovanojamos oksitocino pliūpsniais.  Jis dar vadinamas hormonu žudiku, nes naikina senas jungtis smegenyse. Dėl to po gimdymo yra jausmas, kad nieko nesupranti, neatsimeni, dėmesys pasikeitęs. Ir to reikia! Kad smegenys sugebėtų sukurti naujas jungtis. Tada galima kurti naujos kokybės santykį su vaikeliu, ir žymiai lengviau, negu tiesiog, be pasiruošimo, jį gavus. Pirmas mėnuo, gimdymas, nėštumas įveda moterį į tokią būseną – ji yra labai kūniška, visa pojūčiuose. Nes vaikas nepasakys, ko nori, turi tai pajusti. O tam turi gerai jaustis savo kūne. Svarbu būti ramiai, smegenys neturi dirbti šimto milijono darbų, jos turi tiesiog atsiduoti procesui. Tada mama sugeba geriausiai kurti santykį su vaiku, rūpintis juo net nesusimąstydama, o tiesiog mėgaudamasi buvimu. Mama savo balso tonu, dainuodama, gali reguliuoti vaiko emocinę būklę: jeigu jaučia, kad jis nori dėmesio, ji balsą kelia. Jeigu nori nuraminti, pradeda nuo garsesnio ir po truputį pradeda banguoti, žeminti, lėtinti savo balsą – tokiu būdu vaikas pradeda mokytis tvarkytis su savo jausmais. Juk iki gimimo jis nėra patyręs nei alkio, nei liūdesio, nepatogumo, skausmo, šalčio, daugybės dalykų. Jo psichikai reikės tą suprasti ir sureguliuoti. Pradžioje tai daro mama už jį, tada psichika kuria konstruktus, pagal kuriuos vėliau pats vaikas galės ramintis. Daugumai suaugusiųjų nereikia bėgti pas mamą nusiraminti, patys mokame tai padaryti.

Patikėti tuo, kas vyksta, yra sunku mums, vakarietėms, ypač, jei mėgstame būti protingos, reguliuojančios, kontroliuojančios. Kitas sunkumas yra tai, jog motinystėje iškyla mūsų vaikystės skauduliai, trūkumai. Tai labai brangios pamokos, kurias teks išmokti, ir tam reikia sąmoningumo, gebėjimo mokytis. Jei, pavyzdžiui, mane labai mažą paliko, aš būdama mama žinosiu, kaip baisu, kai palieka per anksti. Bet šis kadaise išgyventas skausmas gali skatinti per daug saugoti savo vaikus, jų nepaleisti, net kai jie yra jau tam pasiruošę. Tapime mama reikia labai daug meilės ir švelnumo ne tik savo vaikams, bet ir sau. Britai darė tyrimą – moterys, turėjusios baby month (mėnuo po gimdymo, kai moteris atsitraukia nuo išorinio pasaulio ir būna su mažyliu), daug rečiau patiria depresiją pagimdžius. Tai laikas, kai moteris rūpinasi savimi, ilsisi ir kuria santykį su naujuoju šeimos gyventoju. Tai puiki pagalba sau, ypač tada, kai gimdymas buvo sunkus, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįvyko tas pirminis įsimylėjimas su mažyliu. Ir kartu tai adaptacijos, persistruktūravimo laikas visai šeimai. Tėtis šiame etape taip pat labai svarbus. Šeimai tai irgi yra kritinis laikotarpis, kai reikės išmokti gyventi naujai.

Kiek trunka kritinis laikotarpis, per kurį mezgamas ryšys su kūdikiu?

Ryšį mes kuriame visą laiką. Tai kaip ėjimas lynu – kiekvienas žingsnis yra naujas balanso ieškojimas. Auga mažylis, keičiamės mes, mūsų gyvenimas. Kiek trunka tas pirmasis etapas? Vienos taisyklės nėra – vienoms tai mėnuo, kitoms pusmetis. Svarbu, kad moteris sugebėtų atsiriboti nuo socialinių standartų ir pajustų, kas yra gerai jai. Nėštumas yra geras metas išmokti mylėti savo kūną. Vienas iš stipriausių patyrimų, kai pamatome, kad kūnas žino daug daugiau, negu mes. Kad mūsų kūne yra tokia išmintis, kurios mūsų protas negali suvokti. Nauja gyvybė iš esmės yra stebuklo išgyvenimas. Galime stebėti – išaugo, išsivystė, bet kodėl, kaip, pagal kokius principus – nežinome. Mes vis dar negalime pasakyti, kada prasidės gimdymas!

 Kaip nesipriešinti pasikeitimui, jei jis iš anksto atrodė nepageidaujamas – juk minėjai, kad mes vertiname veiklias, analitiškas, aktyvias moteris?

Kiekviena turėtų paklausti savęs: ar tai, ką aš darau, yra mano vidinis poreikis? Ar darau dėl to, kad galvoju, kad taip reikia, matau, kad mano draugės taip daro ir aš tiesiog save spaudžiu būti tokia pat? Reikia suprasti, kad, kai gimsta vaikelis, moters gyvenimas apsiverčia. Jis pradeda suktis apie kitą ašį. Psichikai tai – sudėtingas procesas, nes kelia ambivalentiškus jausmus: iš vienos pusės yra beprotiška meilė mažam žmogeliukui, intensyvus, niekada dar nepatirtas jausmas, iš kitos pusės – tai didžiulė atsakomybė. Labai didelis įsipareigojimas, nes supranti, kad visam gyvenimui esi mama ir niekada nebebus anaip. Ir dar yra kita dalis, apie kurią kažkodėl išvis mažai kalbama, kuri sako palikit mane ramybėje, kuri nostalgiškai prisimena laiko neribojamus pasibuvimus su draugais, kuri nori erdvės sau, kuri šaukia o kur AŠ?. Ir ši dalis labai svarbi mums tampant mamoms. Ji padeda atsiskirti nuo vaikelio, išeiti iš to susiliejimo, kuris pradžioje įvyksta. Tai ta dalis, kuri padeda mums rūpintis savimi. Su visu tuo susitvarkyti mūsų psichikai reikia inkubacinio laiko. Psichikoje procesai vyksta daug lėčiau nei išoriniame pasaulyje. Atrasti balansą ne taip paprasta, nes mes kažkurią pusę turime stipresnę ir mus neš labiau į vieną ar į kitą.

Mokytis vadovautis gyvenime ne tik protu, bet ir pojūčiais, nujautimais, intuicija, jausmais kai kada yra iššūkis. Nėštumo metu kūnas, jausmai pradeda vis labiau mums kalbėti – juk būna, kai labai stipriai kažko užsimanai. Tai nulemta ir fiziologiškai, bet iš kitos pusės, mes pradedame leisti sau norėti: naktį šokolado, pietų miego, nekelti visą dieną ragelio, sėdėti su mezginiu ir nieko neveikti. Ir vėliau, gimus vaikui, kūnas pasako, ko mums ir mūsų vaikeliui reikia. Tiesiog jaučiu, kad reikia palaikyti vaikutį. Pamaitinti. Kad man reikia atsitraukti, save susirinkti. Tai labai kūniškas patyrimas. Jeigu moteris tiki, kad kūną reikia suformuoti pagal tam tikrą idealą, tai nėra meilė sau. Nes tada automatiškai nebegirdi kūno! Nori, kad jis atitiktų standartus. Galėjimas patirti, pajausti, ko jis nori, yra užblokuojamas. Aišku, kad moters kūnas nėra toks pats, kai vaikutis gimsta – mums reikia riebalinio sluoksnio, kad gamintųsi hormonai. Išmokti priimti savo kūną, kuris tikrai sens ir keisis, mylėti jį visokį, yra svarbi užduotis ir labai įdomi vidinė kelionė.

Bet dažnai argumentuojama, kad sportas yra sveikata, rūpinimasis savo kūnu, į sporto salę einama palaikyti formą.

Jau vien frazė palaikyti formą  daug ką pasako. Vienoms žindant svoris krenta, kitoms – auga. Tokia kūniška reakcija. Kas yra meilė savo kūnui? Sportas gerai, bet reikia jausti – ar tai, ką darai, padeda susisieti su kūnu? Ar sieki kažkokio tikslo, numesti ar priaugti kilogramų – nes, jei nori po gimdymo sverti va šitiek kilogramų, tu gi neklausi savo kūno, tu jį prievartausi. Juk ir žmogui, kurį myli iš tiesų, nesakai aš tave priimsiu ir kalbėsiuos su tavimi, kai tu būsi toks, kokio aš noriu. Iš kitos pusės, jei gimus vaikeliui jauti, kad tik duodi ir nemoki savęs emociškai pripildyti, pailsėti, atsigauti – tada maistas gali būti emocinis pakaitalas. Tai irgi nėra tai, ko kūnui iš tiesų reikia. Dažnai pasakose mergelės turi atrinkti pelus nuo grūdų. Imant kiekvieną kruopelę ir klausiant savęs, kas tai. Tokia yra ir motinystė. Imi mažą grūdelį ir klausi – kas čia? Ar mano kūnas nori energijos ir šilumos, ar man tuščia viduje? Ar mano baimė leisti vaiką į darželį yra dėl to, kad jis dar nepasiruošęs, ar dėl to, kad man baisu su juo atsiskirti, nes darželis buvo baisus man?

Kaip siūlai emociškai save papildyti, tapus mama – tai yra, kai labai pasikeičia ir laiko planavimas, ir jo kiekis?

Receptų nėra. Pradžiai labai reikia  tos MES fazės – mes kakojam, mes miegam –  bet kai vaikutis paauga, labai svarbu, kad mama pradėtų po truputį atsiskirti. Yra labai gera būti arti, bet iš esmės, jeigu norime, kad vaikai augtų asmenybės, mama turi pajusti, kur yra ji, o kur – vaikas. Atsiskyrimas vyksta po truputį. Tampa svarbu, kad mama turėtų kažką, kas ją pakrauna, kas yra jos aistra, kas yra nesusiję su vaiku ir, sakyčiau, su motinyste, kažką, kas duoda ryšį su savimi. Bet kas: sportas, mezgimas, skaitymas, filmų žiūrėjimas, buvimas su draugėmis, tapymas, lipdymas, šaudymas. Tik svarbu, kad tai netaptų sekinančiu darbu ir grįžusi moteris jau galėtų vėl grįžti į motinystę su visomis sauskelnėmis, košėmis ir puodais. Pasipildžius, bet neišsisunkus. Kai vaikai auga, jie vis daugiau turi gebėjimo patys tvarkytis su savo emocijomis, pasirūpinti savimi. Jų nebereikia tiek laikyti nei fiziškai, nei emociškai. Tada neretai mamos pradeda jausti alkį eiti ir daryti darbus už namų.

Kaip atsirinkti, kas yra vidinė motyvacija, o kas – diktuojama išorės?

Atsirinkti, kas yra mūsų kaukės, reikia sąmoningumo. Drąsos atrasti, ko kartais nenorime atrasti, ir vidinės pastangos rūpintis savimi. Kartais reikia labai daug laiko, kol žmogus susidėlioja ir leidžia sau pajausti, iš kur kyla jo pasirinkimai. Terapijoje, dirbant, dažnai susiduriu, kad į tuos pačius klausimus pradžioje atsakinėja vienaip, o vėliau jau kitaip. Dažniausiai tai ateina su tokiu pralaisvėjimo jausmu, su ašaromis, su pasimetimu – manei, kad visą gyvenimą dėl to gyvensi, o staiga supranti, kad čia ne tavo. Įsispraudei į kažkokią formą, o joje darosi ankšta. Augant sociumas bando padaryti mus visuomenei patraukliu viduriuku. O mūsų vidus yra unikalus. Kaip surasti ryšį su sociumu būnant savimi? Kaip rasti drąsos būti kitokiam ir leisti sau būti? Skauda, aišku, kai pripažįsti, kad save dėjai į dėžutę dėl to, kad buvo baisu, jog tave atmes.

Kad kankinai pati save savo rankomis.

Mes esame kaip kilpelė mezginyje. Esame labai svarbūs, bet kartu surišti su savo giminėmis, su savo aplinka, kultūra. Tai, kaip moteris reaguoja į motinystę, nėra vien tik jos pasirinkimas. Už to yra kelios kartos, kurios buvo nukirstos nuo šiuos patirties. Galime kalbėti, kad dabar motinystė labai komfortiška: turime ilgas atostogas, vienkartines sauskelnes, galime nusipirkti milijoną buitį palengvinančių daiktų, knygų, kaip auginti vaikus ir forumų, kur visada gali būti online. Atrodytų, išoriškai turime labai neblogą situaciją. Bet vidine prasme kultūra labai spaudžia mamas. Ir neturime tam visuomenėje atsvaros. Kaip būdavo anksčiau? Šeimynos gyvendavo viename ūkyje, nuolat gimdavo, augdavo krūvos vaikų. Žmonės būdavo nuolat tame procese ir matydavo, kas yra nėštumas, kaip atrodo gimdymas, lėliukai, paskui patys brolius seses augino. Nenutrūkstantis procesas, persiduodantis iš kartos į kartą. Kaip yra dabar? Mes gavome didelę laisvę, ko neturėjo mūsų protėviai. O su tuo ir pasimetimą, jei nebūsime sąmoningos. Mums kaip niekada svarbu išmokti matyti ir atsirinkti. Nes esam užversti informacija, vaizdiniais ir pasiūlymais. Moteris pastoja ir neturi net žalio supratimo, kas tai yra – net turinčiai daug žinių sunku tai iš tiesų suvokti.

Nepaisant informacijos gausos iki savojo patyrimo, galima būti mačius gimdymą – neturinti nieko bendra su realybe – tik seriale „Draugai“.

Ar aptarus su draugėmis prie kavos. Bet iš esmės mes pametusios vidinį pajautimą, ką reiškia lauktis, kas yra gimdymas. Kai per paskaitas besilaukiančioms pasakoju, kad gimdymas gali būti labai ypatingas ir gražus patyrimas, būna tokių, kurios sako: kaip tai? Ne, taigi baisu. Reikia iškęsti, išbraukti šitą dieną iš gyvenimo.

Net turim apibūdinimą gimdymui – ne į SPA važiavai.

Taip, nes beveik visų mūsų mamos gimdė kraupiomis sąlygomis, kur gimdymas realiai buvo trauma ir taip, tą dieną reikėdavo išbraukti iš savo gyvenimo, nes per sunku būtų nešiotis. Įstrigimas jaučiamas visuose virsmuose – gimime ir gimdyme, pirmos mėnesinės aptrauktos tyla ir gėda, moters seksualumas – irgi kažkas nešvaraus ir kartu eksploatuojamas be jokių ribų, menopauzė siejasi su nevaldomomis emocijomis ir nurašymu (o juk iš tiesų tai moters ruduo, išminties amžius, kuris gali būti labai vaisingas, pilnas).

Visiškai neturime ir pajautimo, kas yra laikotarpis po gimdymo. Esame atsikirtę ryšius su tuo, ką žmonės žinojo intuityviai. Nesakau, kad reikia grįžti į anuos laikus – mes turime daug laisvės susikurti tokį gyvenimą, kokio norime. Bet iš kitos pusės, esame labai vieniši. Ir tai susiję su tuo, kad turime labai didelius depresijos po gimdymo skaičius. Nesuvokiame, su kuo moteris susiduria tik gimus vaikui. Šioje naujoje ir labai svarbioje patirtyje ji neturi į ką atsiremti. Visuomenė siūlo visokiausių žurnalų, knygų, filmų, kuriuose pasakojama, ką gali tobula mama. Tačiau ko jai reikia, tai išmintingų moterų šalia, kurios pasakytų tu nuostabi, tu žinai, patikėk, kaip tu jautiesi?, aš tave suprantu, ir man taip buvo, tu ne viena, aš pabūsiu šalia.

Jaunos mamos be palaikymo dažnai sutrinka: jos jaučiasi nesaugiai, nepasitiki savo jausmais, tada bando per žinojimą nuspręsti, kas geriausia: migdyti šalia ar lovoje, maitinti taip ar anaip, rikdyti vaiką ar ne. Tai sutrikdo santykį su vaiku. Vaikai yra skirtingi ir diada mama–vaikas yra unikali. Vaikas yra asmenybė – mes jos nesuformuojame. Čia su pirmu vaiku gali būti jausmas, kad nuo tavęs priklauso, koks jis bus. Kai turi daugiau, supranti, kad tai tik mūsų visagalybės iliuzija. Visi vaikai jau ateina kitokie. Visiškai kitokie ir viskas su tuo yra tvarkoje. D. Vinikotas, vaikų psichiatras, sako, kad pavojinga moteris užkrauti informacija, nes taip nužudai jų intuiciją. Mamoms reikia tik padėti patikėti, kad jos žino. Informacija yra gerai, bet mums reikia mokėti atsirinkti.

Mamos turi forumus, grupes, kur giriasi, kokios yra nuostabios mamos, kaip teisingai  vaikus augina. Tai rodo, kiek mes nešamės gėdos jausmo. Gėda ir pasididžiavimas dažnai keliauja kartu. Jei vienas ant scenos švyti, tai kitas tupi užkulisyje.

Tas žinojimas, pasitikėjimas ateina su laiku. Gerai žinoti teoriją ir suprasti, kad ji gali kažkiek tikti mano vaikui, nors nebūtinai visa. Bet jeigu visai niekuo nepasidomi ir pavadini tai intuityviu auginimu, dažniausiai augini vaiką iš savo traumos – nes sava patirtis vis tiek ne tobula.

Taip, turime pripažinti, kad sovietmetis atnešė labai daug žalos šitoje srityje. Ir kūdikiai būdavo paliekami be mamų, ir gimdymai beveik šimtu procentų būdavo traumuojantys. Motinystė tikrai buvo sudėtinga ir mūsų mamos kartais labai kūrybingai išlaviruodavo tame. Bet kultūriškai mes turime traumą, giliai žinome, kaip skauda, kai palieka per anksti, kai neši tėvų baimę būti kitokiam, kai negali sakyti, ką galvoji (nes tai buvo realiai pavojinga). Ir dėl to mus kultūriškai traukia prie mamos idealo, kurios mums taip trūko.

Gairės tikrai padeda. Čia tikriausiai svarbiausia yra sąmoningumas. Kai matome, galime rinktis, ieškoti resursų, jei jų neturėjome, laviruoti, priimti, ko negalime pakeisti, ieškoti būdų gydyti savo žaizdas. Svarbu, kad mama mato, girdi, žino, domisi. Bet jeigu ji ners į ištisinį skaitymą, gali pamesti savo vidinį jausmą. 

Reikia brados, kad suvoktum – nebūsiu ideali mama. Tikrai yra momentų, kai prisimeni sakiusi niekada taip nedarysiu ir staiga pamatai, kad darai lygiai tą patį savo vaikui. Supranti, kad yra dalykų, kuriuos perneši iš kitų santykių. Mes esame žmonės. Tas pats D. Vinikotas sakė, kad vaikams nereikia idealių mamų. Jiems reikia, kad mama būtų žmogus, būtų pakankamai gera. Mamos negali visą laiką duoti, nepavargti, daryti idealiai, nuostabiai viskame išlaviruoti, nepykti, nesusierzinti. Reikia nuolankumo sau pripažinti, kad taip, bus tokių situacijų –  gal rėksiu, jei neklauso, jausiu kaltę, norėsiu, kad jo emocijos tiesiog greičiau baigtųsi, kad kartais sulaikysiu per ilgai, paliksiu per anksti, išpilsiu savo nuovargį ir nekantrumą. Mes mokomės ir vaikai mokosi su mumis. Yra didelis skirtumas vaikui, kai mama nuolat save griaužia dėl savo klaidų, kol visa tai sukyla iki nevaldomo pykčio bangos ir pratrūksta tu esi kaltas, kad aš ant tavęs rėkiu, pažiūrėk ką padarei su manimi, ir kai mama su liūdesiu sako aš labai tau norėčiau duoti daug daug, bet šiuo metu galiu duoti tiek, galiu. Tada jos pyktis yra jos, jos skausmas yra jos, ir vaikas nėra kaltas dėl šių jausmų. Tada vaikui nereikia pildyti mamos tuštumos. Pati mama mato savo tuštumą, savo skausmą.

Kaip gydyti žaizdas? Mes švelniai, kantriai jas išvalom, slaugom, saugom ir stiprinam savo organizmo galias, kad jis galėtų gyti. Mūsų skausmas, mūsų žaizdos nėra mūsų sąmoningas pasirinkimas. Mes negalime savęs mušti už tai ir kaltinti, kad nesame tokios, kokios norėtume būti. Bet mes galime labai daug padaryti, kad gytume, pildytume.

Pradžioje vaiko poreikiai yra labai dideli, reikalaujantys praktiškai viso mamos laiko. Žindymas ir nešiojimas ant rankų gali užimti kiaurą parą. Kartu žinome, kad vaikas laimingas, kai laiminga mama – gal ji geriau jaučiasi versle, palikusi kūdikį auklei? Kaip išlaviruoti tarp šitų dviejų polių?

Taip, moterys daro labai skirtingai. Viena penkerius metus lieka namie su vaikais, kita po pusmečio ar dar anksčiau jau nori į darbą. Ir viskas su tuo tvarkoje. Tačiau kartais moteriai sunku išbūti su mažyliu ir norisi pabėgti bet kur, nes tai viršijo jos galimybes. Tikrai yra moterų, kurioms sunku rasti būdų pasirūpinti savimi, kartais jos neleidžia sau to padaryti. O tada, kai stiklinė persipildo, ima taškytis. Čia vėl grįžtame prie to gebėjimo rūpintis savimi ir naudotis pagalba. Pagalba nereiškia, kad tu susimovei kaip mama ir tau nepavyko. Aš negaliu samdyti auklės – dažnai girdžiu – juk kitos mamos susitvarko ir be jos;  kaip aš galiu palikti savo vaiką pusdieniui, kokia aš mama, jei noriu palikti ir dar eiti ne dirbti, o į užsiėmimus?.

Naudotis pagalba – vienas iš esminių dalykų, kas gali padėti. Kai mums per sunku, mes norime tiesiog viską mesti – tegu kas nors kitas tai daro. Niekas negali mums pasakyti, kaip yra teisinga. Vienos supranta, kad jos nebus laimingos, jeigu nedirbs. Variantų yra milijonai. Žinau moterų, kurios labai smerkia savo mamas, kad tos buvo karjeristės. Jos susilaukė savo vaikų ir pradėjo daryti tą patį – tik tada atsirado gilus supratimas, kodėl mama tai darė. Tam, kad nesinorėtų tiesiog visko šveisti, reikėtų pasirūpinti savimi. Pripažinti, kad esu verta poilsio.

Britanijoje populiaru planuotis savo mėnesį po gimdymo. Šeima apsitaria su draugais, jeigu jie nori aplankyti, tai ateina ir atsineša, pavyzdžiui, maisto arba išvalo namus. Arba nutariama, kad nieko nesinorės tą mėnesį matyti ir draugai, jeigu nori prisidėti, padeda prie durų dovanų ar net pietus paruošę. Kas yra patyrę tai, po to eina ir daro savo draugams. Nes tai tikrai nuostabus dalykas. Šiame etape mes turime leisti, kad mumis pasirūpintų, kad galėtume rūpintis. Juk mes gimstame kaip mamos, jautrios, šiek tiek pasimetusios, bandančios susigaudyti, susidėlioti.

Mes norime būti idealios, todėl labai baisu prašyti pagalbos. Nes jeigu paprašysi, jausi, kad pralaimėjai. Netgi jeigu vaikas yra ramus, jis gali varginti mamą emociškai, juk ji nuolat budi, nuolat pasijungus emociškai. Sudedant visa tai, galima suprasti, koks tai intensyvus, psichikai labai ypatingas laikas.

Kieno tos pagalbos prašyti? Mamos, jeigu su ja geri santykiai. Draugų, tetų, žmonių, po kurių apsilankymo gera. Pasirūpinti, kad tokių žmonių atsirastų ir kad jie galėtų padėti. Tikrai ne viena mama žino – kartais yra lengviau netgi jei tiesiog kažkas yra namuose. Vienatvė yra sunki.

Dabar Lietuvoje vyrai gali turėti laisvą mėnesį gimus vaikui.

Taip, išnaudokime tai. Labai svarbu vyro nenustumti. Paprastai jiems tėvystė neateina šiaip, neužkabina taip smarkiai, kaip mamos. Aišku, kad jie daug dalykų darys gal ne taip gerai, ne taip greitai, gal ne taip švelniai. Bet labai svarbu, kad vyras įsitrauktų. Neseniai skaičiau, kad mamai labai svarbu įsisąmoninti, kad jos gera būsena ir apskritai jos potencialas slypi santykiuose su vyru. Ir kad jo dalyvavimas yra būtinas. Kad jis būtų, darytų kartu, padėtų, kad ji galėtų atsitraukti, jeigu nori, išeiti, pailsėti, knygą paskaityti. Kartais dviejų valandų užtenka. Svarbu įsisąmoninti, kad net jeigu vaikas daug miega, mama yra nuolatiniam budėjimo režime, o jai reikia pailsėti.

Lietuvoje mes esame nelabai pakantūs vieni kitiems – net mamos forumuose dalina labai griežtus patarimus. Su silpnaisiais mes elgiamės žiauriau, negu su stipresniais žmonėmis.

 Mano darbas išmokė labai atsargiai vertinti kitų žmonių gyvenimus. Pasmerkti labai lengva. Bet kai žinai visą istoriją… tada supranti, kodėl žmonės daro tokius pasirinkimus. Tada supranti, kad tikriausiai jie daro kaip yra geriausia toje situacijoje, tam žmogui, su visa gyvenimo perspektyva. Gyvenimas yra daug sudėtingesnis, negu gera-bloga.

Dalinant patarimus lengva pajusti savo galią. Kiekvienai mamai gerai būtų neužmiršti, kad kita moteris gali būti labai jautrioje situacijoje. Net jeigu ji yra draugė, daug ko negali žinoti – gal ji, pavyzdžiui, turėjo daug persileidimų, arba jos mama svarstė darytis abortą, arba buvo kada nors išprievartauta. Visa tai, kas neišvengiamai veikia, bet yra kažkur, dažniausiai labai giliai užslėpta. Šitoje vietoje mus veikia gundymas galia – saldu patirti  ją, kai kitam aiškini, kaip gyventi. Tada tu didesnis, tu svarbus, tu žinantis. Ir iš labai gerų paskatų gali atimti kitai mamai pasitikėjimą savimi.

Visi mūsų, kaip tėvų, sprendimai turi šešėlius. Mes neapsaugosime savo vaikų nuo visų pavojų, nesame dievai. Turbūt labai dažnai noras pademonstruoti galią ateina iš vidinio nesaugumo. Naujos mamos gauna laviną patarimų. Močiutės, mamos, draugės, gydytojos, seselės užpila, visi turi ką pasakyti. Net kokia sanitarė, praeidama pro šalį, turi pasakyti – kojos plikos, vaikas sušals… susitvarkyk, žodžiu. Tai nepadeda. Tikri, gilūs pokyčiai neįvyksta per patarimus. Prieš komentuojant reikia tokio vidinio pasitikrinimo – ar tai ateina iš meilės ir noro pastiprinti, ar iš to saldaus galios jausmo.

Iš tikrųjų išgirsti žmogų visiškai ne taip paprasta, nes turi tiesiog įeiti į jo pasaulį. Jeigu nori padėti mamai, pirmiausia reikėtų paklausti, kaip ji gyvena, kaip jaučiasi, ko ji nori. Ir pastiprinti jos vidinį pasitikėjimą. Šiuos klausimus svarbu užduoti ir sau pačioms.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: