Namai – visas pasaulis. Kaip kelionės atrodo vaikų akimis

Rima Kurtinaitienė, viena iš Prieraišiosios tėvystės centro steigėjų, jau kelerius metus veda didelio susidomėjimo sulaukiančias paskaitas apie prieraišumą. Savo teorines žinias ji nuolat atnaujina nuotoliniu būdu studijuodama G. Neufeldo institute Kanadoje, o praktiškai – augindama penkis vaikus.

Jei spręsčiau iš savo facebooko, tai lietuviai – labai keliaujanti tauta. Net motinystės atostogos praleidžiamos egzotiškuose kraštuose – tėvai taip išnaudoja metus, kai nėra pririšti prie darbo vietos. O ką tolimos ir ilgos kelionės reiškia kūdikiams?

Vaikui patys svarbiausi yra mama ir tėtis. Jie turėtų būti šalia. Maždaug pirmą pusę metų vaikas yra gana atviras prisirišti prie žmonių, kurie juo labiausiai rūpinasi. Jeigu vaikas keliauja kartu, jis gali kurti santykį su tėvais, kad ir kitoje aplinkoje. Nuo maždaug pusės metų vaikas jau prisiriša prie vieno ar kelių konkrečių suaugusiųjų ir su jais pradeda gilinti ryšį. Tėvai pastebi, kad septynių ar aštuonių mėnesių vaikas pradeda bijoti svetimų žmonių, nors prieš tai galėjo drąsiai eiti pas nepažįstamus ant rankų.

Vaikas rišasi ir prie aplinkos: klausosi garsų, užuodžia kvapus, stebi spalvas, suvokia ritmą – atpažįsta aplinką, kurioje kasdien leidžia laiką. Keliaujant iš vienos vietos į kitą pakankamai dažnai, vaikas daugybę kartų bando prisirišti prie aplinkos ir tas ryšys nutrūksta. Tai nėra taip blogai, kaip trūkinėjantis ryšys su svarbiausiu žmogumi, bet stabilumo vaikui neprideda. Per pirmuosius-antruosius metus vaikas prisiriša prie aplinkos, ji jam tampa sava, pažįstama, joje jis jaučiasi saugus tyrinėti pasaulį ir atsitraukti nuo mamos ir tėčio. Keliaujant su vaiku svarbu paimti kaip galima daugiau jam pažįstamų, jo aplinkos daiktų. Jeigu įmanoma, išlaikyti dienos režimą ir ritmą, palikti kuo daugiau dalykų, kuriuos jis atpažintų.

O ryšio nutrūkimas yra pokytis, ir jis turi įtakos.

Ir ta įtaka yra kokia?

Ilgesys ir netekties jausmas. Jį būtina išgedėti. Vaikui pačiam tai padaryti yra labai sunku, jis nesugeba pasidalinti su aplinkiniais, kas jame vyksta. Toks išgyvenimas ankstyvoje vaikystėje gali turėti įtakos bendrai savijautai suaugus, nes jis nusėda į vadinamąją neišreikštinę atmintį. Tai dar nėra biografinė atmintis, dėl to sąmoningai suvokti ir apie tai kalbėti vėliau gyvenime gali būti sudėtinga – žmogus gali nesuprasti, kas jam negerai. Gali atsirasti ilgesys, nesupratimas, kas vyksta, jausmas, kad galbūt ne čia priklausai, kad tavo namai galėtų būti kažkur kitur.

O kas vyksta su vaiku, kurio tėvai išvyksta į pirmas atostogas vėl dviese? Porai savaičių, o, tarkim, metų sulaukęs vaikas lieka pas močiutę?

Vaikui tai yra labai stipri netektis. Ieškant sprendimo, kaip palengvinti situaciją, vaikui idealu būtų likti savo namuose su žmogumi, prie kurio jis yra prisirišęs. Šiuo atveju žmogus yra svarbiausia – vaikui bus šiek tiek lengviau. Bet jeigu vaikas yra prisirišęs ir prie tėvų – o aš darau prielaidą, kad tėvai yra svarbūs žmonės jo gyvenime – tai tėvų išvažiavimas ilgam, dviem savaitėms, tokiame amžiuje yra didžiulė netektis, praktiškai išgyvenama kaip tėvų mirtis. Dingus tėvams vaikas išgyvena skausmą, netektį, liūdesį, galbūt neigimą. Aišku, šiais laikais mes turime priemonių ryšiui palaikyti. Ta pati močiutė gali kalbėti, rodyti nuotraukas, galime bendrauti skype. Kiek močiutės bus pajėgios tokius seansus atlaikyti – klausimas. Girdėti tėvų balsą ir negalėti prie jų prisiglausti, paliesti, užuosti, būti nešiojamam, myluojamam – toks pasimatymas sukels vaikui skausmą.

Tokie pakalbėjimai paprastai baigiasi abipusėmis ašaromis.

Ir dauguma močiučių, bent jau Lietuvoje, yra linkusios sakyti – geriau jau jūs neskambinkit, tada vaikas žaidžia, viskas jam būna gerai.

Dviem savaitėms palikti vaiką ir išvažiuoti neturint ryšio – tai klasikinė britų psichoanalitiko J. Bowlby tyrinėta situacija, kuomet vaikai gulėjo ligoninėse atskirti nuo tėvų. Personalas pastebėjo, kad kai tėvai išvažiuoja ir palieka vaiką, jis kurį laiką nerimauja, verkia, ieško tėvų, skundžiasi, neprisileidžia darbuotojų, po to santykiai tampa puikūs, vaikas laimingas, patenkintas, bendrauja su personalu. Kai tėvai atvažiuoja, vaiką lyg kažkas pakeičia – jis pasidaro nervingas, pyksta ir ant tėvų, ir ant personalo, ir tai tęsiasi dar kurį laiką tėvams išvažiavus. Ligoninė buvo nusiteikusi uždrausti tėvams lankytis – nes jie atvažiuoja, sugadina vaiką ir kyla problemos. O J. Bowlby išvados buvo priešingos – vaikai neturėtų būti atskirti nuo tėvų ilgam laikui. Ir dabar vaikai iki trejų metų į ligonines guldomi su tėvais.

Kuo ilgai nematyti mamos ir tėčiai nusipelno vaikų pykčio?

Vaikas slopina emocijas – pyktį, susierzinimą, liūdesį – būdamas prie žmonių, prie kurių jis nėra stipriai prisirišęs. Jis ilgisi tėvų, bet nedemonstruoja to. Kai tėvai atvažiuoja (arba pasirodo per skype), saugumas jų akivaizdoje galų gale leidžia vaikui visas tas savo emocijas išreikšti. Jos yra teisėtos ir teisingos. Devynerių mėnesių vaikas yra dar per mažas sąmoningai kalbėtis apie emocijas, mes tegalime atjausti ir priimti jų išraišką tokią, kokia ji yra, bet dvejų, trejų metų vaikui po pokalbio turėtume padėti išreikšti emocijas ir prieiti iki liūdesio ir susitaikymo. Taip, aš noriu, kad tėvai būtų šalia, bet mano noras negali būti įgyvendintas. Kai aš su tuo susitaikau, galiu judėti toliau. Tai padeda vaikui toliau sveikai funkcionuoti.

Ilgą laiką slopinamos emocijos turi neigiamą poveikį. Tai gali būti gynybinis atsirišimas nuo tėvų: man pernelyg skaudu, kad tėvų nėra ir aš nutraukiu santykį. Gali būti jausmų užslopinimas – vaikui kartais atrodo, kad geriau yra tiesiog nejausti, užblokuoti kylančius jausmus. Tokiu atveju atsiranda problema, nes skaudžiųjų jausmų užblokavimas uždaro duris ir kitiems jausmams – neįmanoma pasirinkti jausti tik to, kas mums patinka. Emocijos randa išėjimą – pavyzdžiui, per agresyvius žaidimus, mušimąsi, daiktų laužymą, gadinimą, gyvūnų skriaudimą, prižiūrinčių žmonių mušimą, kandžiojimąsi.

Agresyvus vaiko elgesys – tai ženklas apie negalinčias tinkamai pasireikšti emocijas?

Agresyvus vaiko elgesys greičiausiai reiškia, kad šiuo metu vaikas išgyvena susierzinimą dėl to, kad yra ne taip, kaip jis norėtų, kad būtų. Jis norėtų, kad tėvai būtų čia, bet jų nėra. Jeigu vaikas nesusitaiko su tuo, kad šiuo metu tėvų nėra, kad jų reikės laukti, kad jų nebus, ir jo jausmai nepriimami, tai susierzinimas turi kažkokiu būdu išeiti. Tokiu atveju emocinio raštingumo mokymas per intelektą nepadės, nes jis neatveria paties vaiko jausmų išgyvenimo.

Kiek trunka sukurti ryšį su vaiku – ar tai apskritai baigtinis procesas? Kada vaikas gali likti be tėvų ilgesniam laikui?

Kurdamas ryšį vaikas praeina tam tikrus etapus. Maždaug iki penkerių metų, jeigu sąlygos yra idealios, vaikas nėra pajėgus išlaikyti tėvų savo širdyje, savo atmintyje pakankamai ilgai su jais ryšio nesusilpnindamas arba nenutraukdamas. Etapą, kai vaikas jau yra pajėgus išlaikyti tėvus savo atmintyje ilgą laiką ir nenutraukti su jais ryšio, jis pasiekia tada, kai prisipažįsta tėvams meilėje – mamai ir tėčiui sako aš tave myliu. Ne tą kūdikišką meilės prisipažinimą per kartojimą, per bandymą būti panašiu į savo tėvus – svarbu atpažinti, kai tas prisipažinimas jau kyla iš širdies, kaip tikras natūralus jausmas: aš myliu tave, mama! Kai pradeda dainuoti meilės dainas, piešia širdis  ir jas dovanoja, sako aš noriu tave vesti ir gyventi su tavimi visą gyvenimą. Tada tėvai jau gali dviese išvažiuoti atostogų savaitei.

Jau girdžiu, ką mes savo vaikams esame pridarę. Suprantu, kad vaikui geriausia būtų, jei šeima gyvenų namuose ir kartą per metus ilgesniam laikui, 3-4 savaitėms išvažiuotų atostogauti į tą pačią vietą, prie kurios vaikas irgi būtų prisirišęs.

Taip.

Bet iš tėvų perspektyvos… taigi palaukite, visas pasaulis pasiekiamas per pusantros paros, pigios oro linijos, kūdikis skrenda nemokamai! Ir dabar taip gaunasi, kad tas vaikas gadina gyvenimą?

Iš tikrųjų šiuolaikinis pasaulis tėvams teikia daug galimybių. Bet tai visai nebūtinai yra naudinga, sveika ir reikalinga vaikui. Susiduriame su problema.

Vaikui vis dėlto daug geriau keliauti su tėvais, net jeigu aplinka keičiasi, negu būti paliktam savaitei ar dviem namuose su seneliais. Toks palikimas galėtų būti prasmingas, jeigu kelionė yra 2-3 dienų ir seneliai pajėgia palaikyti ryšį. Kuo vyresnis vaikas, tuo bus lengviau jį palikti ilgesniam laikui: po prisipažinimo meilėje galime jau pradėti keliauti ilgesniais etapais. Kai manęs klausia, kada jau galima bus keliauti, sakau, kad kai paskutiniam vaikui sueis 5 metai.

Kitas variantas – tėvams keliauti ne kartu, o po vieną.

Bet kokiu atveju keliauti kartu su vaikais yra geriau, negu sėdėti namuose prie kompiuterio ar įlindus telefonuose. Nes kelionė reikalauja tėvų ir vaikų bendradarbiavimo, kontakto.

Taip, paprastai kelionės yra tas laikas, kai gali būti kartu, kartu patirti ir dalintis, leisti daug laiko šalia vieni kitų.

Kelionė gali būti puiki proga sustiprinti vaiko ir tėvų ryšį. Vaikas keliaudamas tampa labai aiškiai priklausomas nuo tėvų – net jeigu savo pažįstamoje aplinkoje jie gali jaustis, kad ką nors geriau žino ir išmano negu tėvai. Nepažįstama kalba, vietovė, tėvų atsakomybė užtikrinti, kad viskas bus gerai – vaikas nebepajėgus tą padaryti. Vaikui kontrolės praradimas gali būti stiprus išgyvenimas, bet jeigu tėvai moka tinkamai sureaguoti, tai tampa proga sustiprinti tarpusavio ryšį. Vaikas mokosi labiau tėvais pasikliauti  – tėvai yra suaugę žmonės, kurie žino, kaip šitas pasaulis veikia, kaip jame rasti kelią ir tai, ko tau reikia.

Kaip suderinti tėvų norus, poreikius ir lūkesčius su vaikų? Ar tiesiog neturėti vaikų? Ar tikrai toks yra atsakymas?

Vienas atsakymas – neturėti vaikų. Kitas – suvokti, kad vaikai pakeis tavo gyvenimą neišvengiamai ir visam laikui. Ir taip pat suvokti, kad keliauti bus lengviau, kai vaikai bus sulaukę 5-6 metų. Ir pietų miego jiems galima nebemiegoti, ir aplinka gali atrodyti įdomesnė, ir daugiau veiklos atsiras.

Vaikai mus pakeičia. Tai didžiulis darbas, kurį jie padaro. Turbūt daugybė moterų iki susilaukdamos galvoja, kad jų vaikai niekada nerėks parduotuvėje ir kad jos visada mokės susitarti ir priimti teisingus sprendimus. Vaiko gimimas parodo, kad kartais esi ir bejėgė, ir nežinai, ką daryti, ir neturi tos kantrybės, kurią maneisi turinti. Ta patirtis yra labai stipri, labai stipriai keičianti žmonių gyvenimą. Tai – galimybė asmenybės augimui.

Keliavimas, kaip ir tiesiog gyvenimas, su vaikais leidžia daugelį dalykų vėl patirti kaip naujus – tarsi stebuklą. Gali atsirasti noras parodyti vaikams tas vietas, kur esi buvęs: mažas čia leidau vasaras, čia esu nukeliavęs jaunystėje, šitos vietos man paliko įspūdį.

Vaikai kitaip patiria grožį, nei suaugę, ir jiems smagūs kiti dalykai. Dažniausiai tai bus susiję su jų galimybėmis tyrinėti ir judėti. Vaikams svarbu suptis, čiuožinėti, laipioti, žaisti smėlyje. Mūsų šeimos patirtis tą patvirtina: užpernai važiavome į Vokietiją, daug kur buvome: miesteliuose, gamtos muziejuje, dinozaurų… O vaikų prisiminimuose smagiausia buvo parke, nemokamoje žaidimų aikštelėje – tiesiog laipioti, čiuožinėti, žaisti ir būti. Iš kelionės į Olandiją jie labai gerai prisimena kavinę su šokolado fontanu, į kurį galėjo tepti vaisius ir valgyti.  Kuo mažesni vaikai, tuo jiems įdomiau nesuaugusiųjų dalykai.

Atsimenu, kaip mes apsisprendėme žiemomis išvažiuoti iš namų mėnesiui ar keletui. Pirma žiema su dar nevaikštančia pirmagime namuose buvo nyki – lauke ilgai vežimo nepristumdysi, o ir nuobodu, su žmonėmis susitikti sunku, nes vis kas nors serga. Tai, kad kur nors Tenerifėje ar Tailande gali be didelių pastangų kapstyti smėlį, suptis ar maudytis, labai viliojo.

Aišku, kelionės turi privalumų. Be to, vaikai yra skirtingi. Labai svarbu atsižvelgti ir į konkretų vaiką, jo temperamentą. Yra vaikų, kurie yra labai smalsūs ir atviri, jiems viskas įdomu, taip pat yra vaikų, kurie gali būti labai jautrūs pokyčiams, aplinkai. Nedrąsiems, susilaikantiems, nepuolantiems stačia galva į nuotykius vaikams kelionė reikalauja daug jėgų, pastangų ją prisijaukinti. Jausdamasis nesaugus, vaikas gali būti susierzinęs, ilgėtis namų – tuomet kelionė ir tėvams bus sudėtinga.

Iš savo patirties galiu papasakoti, kas yra kelionės su dviem mažais vaikais. O kaip jos atrodo su penkiais?

Lėktuvu – labai brangios. Mašina – ilgai trunka, tenka suplanuoti ne tik pačios kelionės maršrutą, lankytinas,  nakvynės, valgymo vietas, bet ir kuo užsiimti važiuojant. Vaikai nori ekranų, man taip spręsti nuobodulio nesinori – o ir nevisada padeda. Įdomi patirtis buvo kelte, kur kajutės yra keturvietės, be to, lovelės siauros ir dviaukštės, tačiau yra ir privalumų – gana didelės bendros erdvės, kuriose galima judėti ir tyrinėti.

Viešbučiuose kartais tenka perstumdyti lovas, nes jos nebūna pritaikytos miegojimui su mažais dvynukais. Dabar paprastai mums tenka pasiskirstyti – vyras su vyresniaisiais miega viename, aš su mažaisiais – kitame kambaryje. Kartais iš anksto šeimininkams tenka gerai patikslinti, kiek mums miegamų vietų reikia.

 

Kad kelionė su vaikais būtų paprastesnė

  1. Pasiimkite vaikui svarbių, pažįstamų daiktų, kurie primins jam saugią namų aplinką. Saugumo jausmo ypač prireikia užmiegant – savas užklotėlis, minkštas žaislas ar lovelė, jei keliaujate automobiliu, gali padėti jaustis ramiau. Paskaičiuokite, kiek turite suaugusių rankų – net ir labai gražius vaikiškus lagaminus didžiąją dalį kelionės teks vežti jums.
  2. Apgalvokite, ką galėsite veikti laukdami – vieniems patinkta žodžių žaidimai (Lina mėgsta ledus, Kotryna – kukulius, o ką mėgsta Marija?), kitus džiugina piešti naujomis kreidelėmis ar klausytis audioknygų (lietuviškai jų mažai, gal verta iš anksto patiems įskaityti į telefoną?). Bet kokiu atveju svarbiausias ingredientas bendrai atmosferai yra suaugusiųjų ramybė.
  3. Jei turite planą, ką ketinate aplankyti, turėkite ir erdvės improvizacijai. Ančių lesinimas, laipiojimas šaligatvio atitvarais ar važinėjimas eskalatoriumi vaikui gali būti smagiausios kelionės akimirkos.
  4. Gali pasiteisinti bufeto tipo kavinės – jose maistas yra matomas ir galima įsidėti, kiek nori. Į lėktuvus beveik visada galima įsinešti savo maisto mažiems vaikams. Kelionė gali būti tas metas, kai tėvai atlaisvina sveikos mitybos varžtus ir lėkštėje dažniau guli bulvytės.
  5. Nakvynė. Vieni mėgsta viešbučius su paruoštais pusryčiais ar visu įskaičiuotu maistu, kiti – apartamentus su virtuve, kur gali patys pasiruošti valgyti. Svarbu suprasti, kaip yra patogiau konkrečiai jums.
  6. Laiko juostos. Laiko skirtumui atstatyti prireikia maždaug paros trims persisukusioms valandoms.
  7. Ekstra atvejai. Verta iš anksto susižinoti, kur kreiptis dėl sveikatos ir kas ir kaip tas paslaugas apmokės. Turėti numerį gydytojo, kuriam galima paskabinti ir tiesiog pasitarti – kelionėse paprastai pasitaiko nekasdienių reakcijų, kurias prireikia išspręsti greitai. Patogu įsidėti vaistų nuo temperatūros, alerginės reakcijos, nubrozdinimų, jei jų prireiktų, kai vaistinės šalia nėra. Galima vaikui uždėti apyrankę su savo vardu ir telefono numeriu – jei netyčia pasiklystų.

Šis tekstas buvo publikuotas žurnale “Beatos virtuvė“ 2017 vasarą

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: