Mokanti nustebti ir pastebėti: Raimonda Vyšnia

Raimonda Vyšnia – Vilniuje gyvenanti ir dirbanti fotografė, kurios specializacija – lifestyle, portreto ir vaikų fotografija. Baigė studijas Vilniaus Dailės akademijoje, augina tris vaikus, kurių gimimas padėjo išsigryninti  darbo temas ir pobūdį, padiktavo ir diplominio darbo temą – „Gimdymas kaip kūryba“. Gebėjimas derinti asmenines savybes – tiesumą, atvirumą, emocionalumą, pastabumą detalėms – ir technikos išmanymą padeda naudoti fotografiją kaip terapiją, kai svarbus ne tik rezultatas, bet ir procesas.

Esi lifestyle, portreto ir vaikų fotografė. Kaip šios temos atėjo į tavo gyvenimą?

Aš vis dar ieškau ir toliau savęs kaip fotografės. Kuo daugiau dirbu, tuo labiau suprantu, kas aš ir ką noriu daryti. Kai sušlubuoja pasitikėjimas savimi, su savimi reikia ir pabūti. Kiek atsimenu save nuo vaikystės, mėgau gilintis į save ir stebėti žmones. Kai atsirado vaikai, prasidėjo mano fotografijos studijos ir darbas, pradėjau eiti ir sąmoningumo keliu. Studijuodama, beje, fotografiją suvokiau visai kitaip – maniau, kad kursiu menus, skleisiu pasauliui kažkokią žinią – o gimę vaikai man pamažu parodė, kad mano menas yra čia ir dabar. O iš tokio buvimo čia ir dabar ir atėjo visi dvasiniai ieškojimai ir praktikos. Jos, vaikų auginimas, kantrybės radimasis, mokėjimas pastebėti detales – tai stiprėjo ir gryninosi. Supratau, kas man įdomu: aš jaučiu žmones, skanuoju juos – matau veidus, akis, matau charakterį, būdą.

Man patinka ir žmonių buitis, patinka ją atskleisti gražiai, meniškai. Kai vaikai buvo maži, daug sirgdavo – su fotoaparatu aš pati savo buitį pasidarydavau gražesnę, įdomesnę. Dėl natūralumo, nesuvaidintų emocijų, jausmo nuotraukose žmonės mane ir pradėjo susirasti. Esu bandžiusi daryti ir tuos tvarkingus taip, kaip reikia… Bet jie – ne mano, nors racionaliai rinktis tokius užsakymus tiesiog apsimoka. Supratau, kad jausminių dalykų aš neatsisakysiu – belieka apjungti mano kūrybišką mąstymą su jausmais. Aš ir madą fotografuoju lifestyle būdu – išjudinu, prajuokinu, išprovokuoju modelius, ir vaizdas gaunasi gyvesnis, išskirtinis.

Kas tau yra geras portretas?

Portretai – nelengvas žanras. Gali matyti žmogų, bet niekaip jo nepagauni. Atrodo, ir šviesa gera, viskas tinka, o žmogaus neatskleidi – tada kalbam, ieškau, kaip padaryti, kad žmogus atsivertų. Suprantu, kad dirbdama, norėdama, kad žmogus atsivertų, ir pati turiu būti betarpiška, natūrali. Kai vaikštai į pasimatymus su savim, žinai savo reakcijas, lengviau nuskaitai ir kitus žmones. Daugumos žmonių problema – kad jie nepriima patys savęs, iš karto nori rezultato. Su portretais taip nebūna. Galima galvoti, kad fotografavimasis yra terapija. Net siūlau po jos save apdovanoti – aš pati taip labai mėgstu daryti.

Portretas pavyksta, kai žmogaus akys kalba. Kai pamatęs save, gali pasakyti – o, čia aš. Ne kokia aš graži – dabar grožį galima nupiešti, padaryti – o atpažįsta save, savo būdą. Apšvietimas, technika, drabužiai, aišku, svarbu, juos reikia išmanyti, bet labai svarbu prakalbinti žmogų. Labiausiai mėgstu dienos šviesą – ji natūraliai pagražina žmogų.

Kai bendrauji su vaikais, elgiesi su jais kaip su lygiaverčiais – nenusaldini nei emocijų, nei kalbos. Tikriausiai tai padeda jiems įsitraukti ir kurti kartu?

Su vaikais dirbti man lengviausia ir įdomiausia. Jiems smagu procesas – kuo aš jį smagiau pateikiu, tuo geriau viskas atrodo nuotraukoje. Turiu tris savo vaikus ir kartais pati nuo jų taip pavargstu – kai einu fotografuoti klasę vaikų, vis pagalvoju – gal aš išprotėjau? Juk savi miegoti ir ramiai išeiti iš namų neleido, dabar svetimi pribaigs! Bet visada būna atvirkščiai – atrandam kalbą, pamatau, kokie jie visi įdomūs, nerealūs, pati įsijaučiu.

Man jie tampa žaidimų kolegomis, mėgstu, kaip jie reaguoja, kaip klauso istorijos – gal dėl to, kad aš pati tikiu stebuklais. Su kiek vyresniais vaikais, kurie jau turi skeptiškumo, susikalbu kitaip – kiekvienam stengiuosi pasiūlyti tai, kuo jis jausis apdovanotas. Vaikai sako tiesą ir yra tikriausi, kartu jie visada tikrina – pradžioje būna toks momentas kas ką – jie mane ar aš juos. Bet susikalbam: kiečiausią pasikviečiu man padėti, tada visi irgi užsimano būti asistentais, reikia sudaryti eilę.

Man labai patinka vaikų mada, tas vaikystės teatras, kaip jie mato pasaulį. Kurti kartu su vaikais, su rūbų kūrėjais – man patinka paimti rūbą, galvoti, koks vaikas jį apsivilks, kokia aplinka tinkama, kokioje istorijoje jis dalyvaus. Pažiūrėti į jį kaip į užduotį, kad rūbas atsiskleistų. Man rūbas – asmenybės dalis, kuris suteikia energijos, nuotaikos, pati daug dėmesio skiriu tam, kaip ir ką rengiuosi.

Ilgai maniau, kad kai kurios stipriai išreikštos mano savybės – atvirumas, nuoširdumas – man kenkia. Kol pagaliau tapau mama ir supratau, kad jos yra mano stiprybė ir man faina tokia būti. Sakyčiau, tai arti vaikiškumo – gal dėl to man su tais vaikais ir smagu. Netikiu šablonais ir pavadinimais, kas yra suaugusi moteris, kaip dera jai elgtis – niekas nežino, kaip gyventi yra teisinga. Atsimenu savo filosofijos dėstytoją, kuris sakė, kad mokėjimas nustebti ir pastebėti yra didžiausias džiaugsmas. Tada pakėliau ranką ir rėkiau – aš tai turiu! Tai buvo taip apie mane.

Kai laukiausi trečio vaiko, pasijutau labai rimta ir subrendusi. Mane tai taip išgąsdino – supratau, kad nebepastebiu stebuklų ir tai reiškia, kad tapau suaugusia. Bet pagimdžiau ir vėl atsivėriau – bent jau man gimdymas yra toks atsidarymas naujai pradžiai, atvirumas.

Tavo baigiamasis darbas Dailės akademijoje buvo apie gimdymą kaip kūrybą. Papasakok, ką tau reiškia gimdyti vaikus ir kurti fotografijas, kaip tai siejasi?

Nuo diplominio darbo man pradėjo viskas statytis į vietas. Tikrai tiesa, kad vaikai yra mano didieji mokytojai – kartais per skausmą ir ašaras jie man įdiegė naujas sistemas į smegenis. Pirmas mano nėštumas buvo grįžimas į dvasinius klausimus. Buvau studentė, važinėjau po parodas Rumunijoje, Bulgarijoje, baliai festivaliai, blaškiausi ieškodama, kaip ir ką noriu daryti. O su nėštumu viskas greitai pasikeitė: nardymai, joga, mantros, ruošimasis kuo natūralesniam gimdymui atėjo staiga, lyg būčiau jau daug kartų tai dariusi ir žinojusi, kaip geriausia vaikui. Ir dukra man parodė, kad ne viskas taip paprasta ir šventa – gavau pirmą traumą. Tada supykau ant viso pasaulio. Po trijų mėnesių bum – bus antras vaikas. Va tada tai tikrai atsisėdau ant žemės: kodėl? Mano planai, aš gi čia lėksiu darysiu, ką man tuo nori pasakyti?

Su antru nėštumu aš iš tikrųjų mokiausi eiti į save. Kad mamos santykis su vaiku – pats stipriausias, kad ji žino, kas jam geriausia. Tada, gerai padirbusi su savim, tikrai supratau, kad žinau, kas bus ir kaip. Taip ir buvo, pasitvirtinau sau, kad savęs – ne išorės, kokia ji šventa beatrodytų – klausymas yra svarbiausia. Pirmą kartą turėjau įsivaizdavimą, kaip žaislai mediniai, rūbai šilkiniai, viskas eko,vyras kartu kursus lanko, gimdau namie – bet visa tai buvo iš išorės, ne mano. Nepaklausiau bemedituodama savo vaiko, kaip jis nori ateiti į pasaulį. Upė iki šiol moko mus su vyru, kaip priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Tarp vaikų metai skirtumas, o mano pamokos – labai skirtingos.

Kaip atrodo kūryba, kai turi du labai mažus vaikus?

Buvo laikas, kai neturiu pagalbos, vaikai maži, spaudimas iš išorės daryti kažką svarbaus – ir taip aš atrandu fotografiją kaip priemonę. Pažiūriu į ją kitaip – suprantu, kad nedarysiu instaliacijų, mano buitis bus mano kūryba, čia ir dabar. Jei galėjau pagimdyti vaikus, galiu ir toliau su jais kurti. Ligoninės, ligos, bemiegės naktys – fotoaparatas man tapo terapija, psichologine pagalba, kaip geras draugas, kuris visada supras. Atrodė, kad taip ir pasaulį matau gražesnį. O iki tol net nemėgdavau fotografuoti žmonių.

Diplominio temas vis keičiau, „Gimdymas kaip kūryba“ buvo trečioji. Galiu išdrįsti tai pasakyti visiems – juk taip ir yra. Sudėjau kadrus: ką tik gimusi Upė guli inkubatoriuje, rėkiantys, besimušantys mano vaikai, ir kita dalis – kaip aš matau vaiką kaip kūrinį. Lyginau vaiką su gamta – Nida, kuri yra mano širdies vieta, jūra, smėlis, nuogi vaikai, nespalvoti kadrai. Per savo kūdikius, kuriuos besąlygiškai myliu, atradau ir kitus žmones. Galiu mylėti ne tik savo vaikus ir vyrą, galiu ir kitus priimti tokius, kokie jie yra. Neprisiimu atsakomybės už kitų buvimą, bet man tampa įdomus pats žmogus, kurį fotografuoju.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: