Mitybos įpročiai formuojami dar prieš gimstant, sako vaikų gydytoja

Paradoksas – kuo daugiau žinome apie teisingą gyvenimą būdą, tuo mažiau jo laikomės

Nutukimo ir apkūnumo statistika nėra tiksli – ne visos šalys laikosi vieningo skaičiavimo. Negalime tiksliai pasakyti, kiek Lietuvoje yra per didelį svorį turinčių vaikų, tačiau daug specialistų sutinka – problema yra ir ji didėja. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų vaikų antsvorio problema auga visame pasaulyje. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, pediatrė, mokslų daktarė, dėstytoja, trijų vaikų mama, keletos  knygų autorė ir bendraautorė, neseniai Bostono universitete baigė online tobulinimosi kursus apie vaikų mitybą, sako, kad nesveiki mitybos įpročiai formuojasi dar prieš žmogui gimstant. „Pradedama kalbėti, kad čia yra užburtas ratas: kai nutukusi motina laukiasi vaiko, jį savo įsčiose jau programuoja nutukimui. Jei dar šeimoje netinkama mityba, nesveikas gyvenimo būdas – vaikas praktiškai negali iš jo išsiveržti. Norint padėti vaikui reikėtų, kad visa šeima keistų savo mitybos įpročius. O kas yra kiečiau už deimantą? Žmogaus įpročiai.“

Kokiu būdu kūdikis dar gimdoje įgauna polinkį į nesveiką gyvenimo būdą?

Prieš 25 metus pradėjome kaupti duomenis apie naujagimius: kaip gimė, kokių mamų, kokio svorio. Padarėme didelį darbą: jis parodė, kad bet kokia krizė – ir mažėja vaikų svoris gimdoje. Stresas akivaizdžiai veikia svorį, o kaip veikia smegenis? Tai ateities tyrimų dalykai.

Statistika rodo, kad nutukusių motinų naujagimiai gali būti nutukę, arba atvirkščiai – hipotrofiški. Viena ir kita lygiai taip pat programuoja medžiagų apykaitos sutrikimą.

Kuo daugiau žinome apie teisingą gyvenimą būdą, tuo mažiau jo laikomės – paradoksas. Kodėl? Atsakymas gali būti vartojimo kultūra. Reklama – nepaprastas dalykas. Ji grūda į galvą – suvalgysi pyragaitį – būsi laimingas. Taip, akimirką tikrai: suvalgai, padaugėja angliavandenių, pagerėja nuotaika, gerai jautiesi. Kalbama apie priklausomybes ne vien tik alkoholiui, nikotinui, narkotikams – cukrus, riebalai, kitos maistui naudojamos medžiagos jas irgi sukelia.

Vaikas atspindi tėvų psichologines įtampas – jos gali pasireikšti ir per mitybą

Kartais nereikia tiesioginės reklamos – matai kaip gyvenimo būdo pavyzdį, kai daili jauna moteris, romantiškame filme išgyvenanti dėl ją palikusio jaunikaičio, verkia ir guodžiasi ledais iš dvilitrinio kibirėlio.

Taip, pasirinkimai formuojami per pasąmonę. Senuose filmuose dar galima matyti ir kitus vaizdus – gražios moterys ir elegantiški vyrai, taurė alkoholio ir cigaretė. Dabar tokie vaizdai apriboti – ir įrodyta, kad veiksmingai. Jei kūrėjai veiktų atsakingai ir nesiektų skatinti vartojimo, turėtų pasverti savo įtaką. Bet tai niekam nėra naudinga. Sveikas protas turėtų sakyti: jeigu žmogus neturi vidinio įstatymo, kurkime jam palankias taisykles. Čia susiduria verslo ir visuomenės interesai. Nutukimo problema aktualiausia JAV – šalyje, kur stipriausi verslo lobistai. Ar galėtų įsikišti valstybė? Juk valstybė – tai mes.

Tai, kas visuotinai būtų palankiausia ir naudingiausia, neturi konkretaus naudos gavėjo ir intereso gynėjo. Užtat nematome reklamos „Valgyk morką – būsi sveikas“ ar „Motinos pienas – kiekvieno kūdikio teisė“, tačiau saldintų gazuotų gėrimų ir pieno mišinių gamintojai reklamuojasi netgi tuomet, kai tai draudžiama – nes susimokėti baudą tiesiog apsimoka.

Ištrūkti iš psichologinio programavimo yra labai sunku. Žinoma, šį klausimą reikia pradėti tvarkyti nuo šaknų, o ne nuo reklamos draudimo.

Šeimos indėlis į gyvenimo būdą yra didesnis nei reklamos. Tad ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikas įgytų įprotį sveikai gyventi? Kokius pavojus dabar matote? Kas gali baigtis svorio problemomis?

Dirbtinio kūdikių maitinimo pramonė yra labai aktyvi ir nuolat ieško naujų būdų patraukliai pristatyti savo produktus, tačiau niekam nepavyko sukurti geresnio maisto vaikams už mamos pieną

Pradžia – subalansuota nėščios moters mityba. Tada – pirmos naujagimio minutės, kurios itin svarbios mamos pieno gamybai ir jų santykių užmezgimui: neatskirti naujagimio nuo mamos bent porą valandų jokioms procedūroms, gulėti liečiantis oda prie odos, leisti kūdikiui pačiam inicijuoti pirmą žindimą. Jokio grafiko! Jau nuo pusės metų, kai vaikas pradeda valgyti papildomą maistą, jis sėda kartu su šeima prie stalo ir tada ragauja. Dalis jo mokymosi – kopijavimas, kartojimas, mėgdžiojimas. Visi, valgo, kalba apie maistą, siūlo, įvardina jo mimikas: saldu, kartu. Moko pažinti maistą. Su papildomo maisto įvedimu vaikui pradeda atsirasti grafikas – pusryčiai, pietūs, vakarienė. Buvimas su mama bent jau pirmus gyvenimo metus, saugus prieraišumas, emocijų pažinimas. Pradedant nuo to, kad jau 3-4 mėnesių kūdikio kiekvienos emocijos nereikėtų raminti krūtimi. Šeimoje laikomasi sveikos mitybos. Vaikai mažiausiai iki 3 metų iš viso neturėtų gauti cukraus. Fizinis aktyvumas, skiriama laiko būti su vaiku, kartu sportuojama – ką vaikas matys, tą ir darys. Geriau susigalvoti bendrą aktyvią veiklą, nei palikti vaiką auklei ir eiti į sporto klubą. Darželyje ir mokykloje yra ritmas ir laiko vaikams pavalgyti, renkantis šviežią sveiką maistą, o ne pusfabrikačius. Visa tai – gairės, o kiekviena šeima – skirtinga.

Esate žindymo specialistė ir aktyvi propaguotoja. Kaip pirmas maistas daro įtaką vėlesnei žmogaus sveikatai?

Buvau konferencijoje, kurioje PSO atstovai pristatė, kaip skirtingose valstybėse šeimos politika siejasi su žindomų vaikų skaičiumi. Tiesioginė koreliacija! Tai, kad atgavę nepriklausomybę, pavyzdžiu pasirinkome skandinavus, dabar duoda gerus rezultatus. Ten žindymas seniai palaikomas valstybės. Prasčiausia situacija su žindymu yra Prancūzijoje, kur mamos turi 6 savaites gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų, ir Didžiojoje Britanijoje, kur šis laikas panašus.

Nors per sovietmetį žindymas buvo vos vos gyvas – tai lėmė vaiko atkyrimas nuo mamos, reikalavimas naujagimį maitinti pagal grafiką – viskas priešinga fiziologijai –  bet nebuvo komercinio intereso, tvirtinimo, kad kažkoks kitas maistas gali būti vertingesnis – ir tai palengvino naujos tvarkos startą. Žinių mums trūksta, tačiau statistika sako, kad situacija dabar yra stipriai geresnė, nei prieš dvidešimtmetį. Žinoma, ryšių sutraukymas, tikslingas homo sovieticus kūrimas vis dar atsiliepia – ir šiuolaikinės išsilavinusios moterys tiki mitais apie „per liesą“ pieną arba jo neturėjimą, mamos ir močiutės bando siūlyti saldžias arbatėles ar bent vandenį, o pediatrai siūlo nusitraukti pieną, kad matytum, kiek jo vaikas gauna. Atskira tema – medikų kompetencija žindymo klausimais. Gydytojų bendruomenė yra rimtai senstanti, jaunimas, kurį paruošiame, išvažiuoja, kartu su juo – ir naujos pažiūros, žinios, kompetencijos.

Nėščiosios mityba, pirmos naujagimio gyvenimo minutės, šeimos įpročiai, visuomenės normos daro didelę įtaką tam, ką ir kaip žmogus valgys visą gyvenimą

Beje, tyrimai rodo, kad jei nėščioji iš anksto pasimoko apie žindymą, tikimybė, kad jai tai sėkmingai pavyks, išauga dvigubai. Žinių stoka yra pagrindinis faktorius, kodėl moterims Lietuvoje nepavyksta žindyti.

 O jei mama pati – ne idealios sveikatos? Jei jau turi antsvorio?

Nutukusios, diabetu sergančios mamos piene yra šioks toks dismetabolizmas. Bet tai vis tiek nereiškia, kad mišinys yra geresnis maistas jos kūdikiui. Jo gamintojai vienu metu bandė naudotis šiais faktais, tačiau paaiškėjo, kad geriau mamos pienas su toksinais, negu ekologiškas karvės pienas arba mišinukas – nes tai tas pats karvės pienas truputį pakoreguotomis proporcijomis. Dirbtinio kūdikių maitinimo pramonė yra labai aktyvi ir nuolat ieško naujų būdų patraukliai pristatyti savo produktus, tačiau niekam nepavyko sukurti geresnio maisto vaikams už mamos pieną.

Esame visuomenė, kuri po truputį savo jėgomis bando atkurti bendruomeniškumą, atvirus, palaikančius santykius tarp žmonių, kuriuos tikslingai ir sėkmingai traukė sovietai. Vis tik dažnai tą artumo, švelnumo, pilnatvės poreikį bandome patenkinti maistu – ir pravirkusį vaiką užkimšinėjame saldainiu, ir patys liūdesį vejam užkandžiaudami.

Vaiko mitybos įpročiai formuojasi ir kopijuojant, mėgdžiojant artimą aplinką

O raminti reikėtų apsikabinant, išklausant, įvardinant vaiko jausmus – gal jis sudirgęs, išsigandęs ar ką skauda. Tą sveika daryti ir patiems suaugusiems – o ne grįžti namo sudirgus ir versti visus šeimos narius atspėti, kas mums yra. Kai neišmokstame atpažinti savo emocijų ir jų tinkamai išreikšti, jos mus išderina. Tai irgi gali nuvesti į raminimąsi maistu. Ir paprastai renkamės tokį maistą – saldų ir riebų – kuris padeda smegenims išskirti endorfinus, pasitenkinimą teikiančius hormonus, tačiau yra nesveikas endokrininei sistemai, metabolizmui ir skatina priklausomybę. Mes visada išliekame truputį paaugliai, kai turime pasipriešinti kažkam. Ir padaryti nesąmonę tarsi klausdami – ar aš vis tiek dar būsiu mylimas?

Viena nutukimo prevencijų – valgyti dviese, ne vienam, juo labiau – ne einant. Kalbantis, skiriant laiko ir dėmesio. Nes galvojant apie kažką kita organizmas nespėja išleisti normaliam virškinimui reikalingų hormonų. Kodėl Italijoje ar Prancūzijoje, kur vartojama daug angliavandenių – picų, makaronų – nėra tiek daug antsvorio problemų? Nes yra valgymo kultūra, siestos, laikas su šeima, bendravimas.

Vaikas, kuris jau akivaizdžiai turi svorio problemų, turi ir tėvus, kurie nuo mažens rūpinosi jo mityba. Kad greičiau pavalgytų, jam verdi dešrelę, nes žinai, kad tikrai tiks, sviestą tepi ant baltos duonos, vietoj grikių vėl pasiūlai makaronų, vietoj pusryčių – glaistytą saldų sūrelį, ir vieną dieną tampa aišku, kad racione neliko nei daržovių, nei įvairovės. O antsvoris atsirado. Ką daryti tada?

Siūlomos intervencijos su dietologu.  Bet pirmiausiai yra mokoma visa šeima, nes pats vaikas nieko nepadarys. Šitokioje situacijoje be tėvų pagalbos jis yra bejėgis. Tada visa šeima keičia savo mitybos įpročius: užsibrėžia tikslus ir nedideliais žingsneliais juda jų link. Kad įgūdis užsitvirtintų, reikia maždaug 21-os dienos. Taip veikia mūsų smegenys. Svorio metimas – tai kompleksas veiksmų: ne tik mitybos keitimas, bet ir aktyvumo, ir sėdėjimo prie kompiuterio laiko. Iki 2 metų vaikas neturėtų matyti jokio ekrano. O maitinti vaiką jį įjungus – vienas baisiųjų sveikos mitybos įpročių pažeidimų.

Vaikas atspindi ir visas tėvų psichologines įtampas. Gali būti, kad jos pasireikš per mitybą. Paprastai, kai tėvai išsprendžia savo problemas, susitvarko ir vaiko bėdos.

 

Šio teksto versija buvo publikuota žurnalo “Beatos virtuvė” 2017 metų pavasario numeryje.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: