Darni šeima: kaip kurti tai, kam nebuvome ruošti?

20150619_153013

Mūsų kultūroje prasminga ir atsakinga dirbti už šeimos ribų, daryti karjerą, o vaikų auginimas ir šeima nelabai vertinama

Jei visą laiką šeimoje esi orientuotas į rezultatą, turi daug šansų būti nelaimingas. Būti šeimoje – kaip dirbti komandoje: negali visko pats nuspręsti, turi derinti, rasti bendrą sutarimą, mokėti išklausyti kitą nuomonę. Svarbu mokėti sustoti ir galėti nedaryti visko taip, kaip suplanavai, greitai, efektyviai. Gebėjimas džiaugtis procesu, nesiekti rezultato, būti atsipalaidavus, mėgautis, kad kažką darai kartu su kitu žmogumi – tai labai svarbūs dalykai laimingai šeimai, sako Gabrielė Germanavičienė, gydytoja psichiatrė, besidominti antroposofine medicina, 4 vaikų – nuo 20 iki 6 metų – mama.

Visą savo profesinės karjeros laiką esate ir mama. Kaip tai suderinote?

Mano patirtis visiškai skirtinga su pirmaisiais vaikais ir su ketvirtąja. Tris pirmus auginau savo profesinės karjeros pradžioje, susilaukiau besimokydama rezidentūroje. Supratau, kad visi kolegos, vyras eina į priekį, o aš tuomet, kai yra pats palankiausias laikas geram startui, pasaulis atsiveria, turiu pasakyti: „atsiprašau, dabar aš nieko nedarysiu“. Tarp trečio ir ketvirto vaiko buvo 9 metų pauzė. Per tą laiką dirbau, įsitvirtinau savo profesiniame gyvenime ir tada atsirado ilgesys – kaip būtų gerai neiti kiekvieną dieną į darbą, pabūti namuose, tarp vaikų, rūpintis jais. Vyresnėms moterims kartais lengviau padaryti pauzę, negu jaunoms.

Gal tai ne amžiaus, o brandos klausimas? Kartais ji ateina su amžiumi, bet nebūtinai.

Taip. Svarbu dar ir tai, kiek esi patenkintas ir užtikrintas savo gyvenimu, tuo, kad per kūdikio auginimo metus niekur nepavėluosi. Jei bus iš tikro svarbu, tai padarysi po metų, dviejų, dešimties. Savo aplinkoje žinau žmonių, kurių karjera susilaukus vaikų visiškai nesustoja, gal net įgyja didesnį pagreitį. Apie save negaliu to pasakyti, aš negalėdavau daryti ir to, ir to. Kol mano vaikai būdavo maži, iki kokių dviejų metų, visiškai nedirbdavau.

Pakalbėkime apie tai, kaip apskritai rasti laiko šeimai šiais laikais, kai yra veiksminga kontracepcija, moterys linkusios daryti karjerą, vaikai atidedami vyresniam amžiui – kaip šeimai platesne prasme rasti laiko savo gyvenime?

Kad žmogus atrastų šeimai laiko, visų pirma jis turi jausti, kad jam tai reikalinga,norisi, kad jaustų šeimos prasmę ir teiktų jai prioritetą. Kadangi dabar įmanoma sukurti šeimą, turėti normalų seksualumą ir neturėti vaikų, jų turėjimas tampa nebe duotybe, bet apsisprendimu. Tai turi ir neigiamą pusę, bet teigiama yra ta, kad vaikų susilaukia apsisprendę jų turėti žmonės. Arba neatsakingi. Kitas dalykas, kad kartais žmogus pervertina galimybę apsispręsti. Mes nežinome, patiks mums ar ne turėti vaikų tol, kol jų neturime patys – tai patyrimas, kurį labai sunku numatyti ir sukontroliuoti. Auginti savus nėra tas pats, kaip prižiūrėti svetimus ar prisiminti, kaip buvo turėti brolių ar seserų.

Bet brolių ir seserų turėjimas gali paveikti tai, ką galvoji apie šeimą.

Mano mama susilaukė sesers, kai man buvo 12 metų. Aš labai aktyviai dalyvavau jos auginime. Iš vienos pusės tai man labai patiko, iš kitos pusės ir rūpesčių, atsakomybių jau daug būdavo skiriama. Bet iš to ir atsiranda jausmas ir savų laukimas. Dar prieš kurdama šeimą jau galvojau, kad norėčiau turėti savo vaikų. Tie, kas turi jaunesnių brolių ir seserų, labiau supranta, kiek smagumo ir vargo vaikų auginimas atneša.

Laikas, kai galime susilaukti vaikų yra ribotas ir anksčiau ar vėliau kiekvienam, ypač moteriai, kyla mintis, kad jei ne dabar, tai kada? Tuomet apsisprendimas nėra visai tyras, bet paspaustas iš išorės. Patyrimas tarsi pasirinktas, bet ne visada svajonė.

Ypač sunku su pirmu vaiku, kai pasikeitimas yra toks didelis ir netikėtas. Mūsų kultūroje žmonės nėra ruošiami šeimai, mes susilaukiame vaikų ir sukuriame šeimą iki galo nesuprasdami, kas tai yra. Augame kultūroje, kur yra prasminga ir atsakinga dirbti už šeimos ribų, daryti karjerą, o vaikų auginimas ir šeima yra nelabai reikšminga ir nevertinama. Standartinėje situacijoje dažna moteris jaučiasi kaip nustumta į paribį, kai augina vaikus, išstumta iš „svarbaus“ gyvenimo. Šia prasme vyresnei moteriai yra lengviau, nes ji jau galbūt yra susikūrusi savo gyvenimą ir tada jau supranta, kad niekas jos į jokį paribį neišstūmė, ji tiesiog turi atokvėpio metus.

Nuolatinis buvimas su kūdikiu duoda jausmą, kad kartu su juo kvėpuoji, išgyvenimą, kad esi kaip viena. Atsiskyrus ilgesniam laikui, ypač ten, kur yra daugybė rūpesčių ir didelės atsakomybės, grįžus pas kūdikį turi praeiti kažkiek laiko, kol vėl nurimsti ir kol esi vėl kartu su vaiku visiškai, tame pačiame pasaulyje.

Kaip žmogus galėtų būti ruošiamas šeimai? Kokių jam reikėtų įgūdžių ar savybių?

Ankstyvoje vaikystėje saugus ryšys su suaugusiuoju kuria vaiko pasitikėjimą ir savarankiškumą, kai tam ateina metas

Ankstyvoje vaikystėje saugus ryšys su suaugusiuoju kuria vaiko pasitikėjimą ir savarankiškumą, kai tam ateina metas

Būti šeimoje – kaip dirbti komandoje: negali visko pats nuspręsti, turi derinti, rasti bendrą sutarimą, mokėti išklausyti kitą nuomonę. Svarbu mokėti sustoti ir galėti nedaryti visko taip, kaip suplanavai, greitai, efektyviai. Gebėjimas džiaugtis procesu, nesiekti rezultato, būti atsipalaidavus, mėgautis, kad kažką darai kartu su kitu žmogumi – tai labai svarbūs dalykai laimingai šeimai. Jei visą laiką šeimoje esi orientuotas į rezultatą, turi daug šansų būti nelaimingas.

Dar – suvokimas, kad artimi santykiai su partneriu, su vaikais yra vertybė, kad tai lygiai taip pat svarbu, kaip išoriniai pasiekimai, profesija, karjera. Viešai tarsi teigiama, kad šeima yra vertybė, bet praktika rodo, kad taip nėra.

Yra likę žodžiai, bet nelikę turinio?

Šeima – deklaratyvi vertybė mūsų kultūroje. Pažiūrėkime į tai, su kuo susiduria mamos, kai nori pasiimti nedarbingumo lapelį, kai jų vaikai serga, į vyrus, norinčius pasiimti tėvystės atostogas, kaip žiūrima į vadinamus šeimyninius reikalus daugelyje darbo vietų. Tai keičiasi, bet vis dar yra. Yra teises užtikrinantys įstatymai, bet nėra to vidinio įstatymo, kad šeima yra svarbiausia. Darbovietėse vis dar kuriama iliuzija, kad visi nori tokių darbuotojų, kuriems darbas būtų pats svarbiausias dalykas gyvenime. Tokių žmonių irgi yra, bet tai sukuria situaciją, kad tie, kuriems yra svarbiausia šeima, yra lyg prasti, neatsakingi darbuotojai. Dažniau tai būna moterys.

Vaikai tikriausiai ne šiaip sau gyvena su tėvais – jiems reikia suaugusiųjų. Nepatenkinti vaiko poreikiai turi pasekmes ne tik vaikystėje, bet ir per visą vėlesnį jo gyvenimą – tarkim, kai jam pačiam ateina metas kurti savo šeimą ir santykius su savo vaikais ir partneriu.

Vaikas, kurį tėvai atstūminėja, išmoksta išgyventi, viską pasidaryti pats. Taip pat ir mama tapusi moteris – jei vyras ja nesirūpina, ji tikrai sugeba savimi pasirūpinti, net dirbti ir auginti vaiką viena, bet po kurio laiko ji net nebenorės, kad ja pasirūpintų. Santykis sugriūna, kai mes nepasirūpiname kitu žmogumi tada, kai jam iš tikrųjų to reikia.

Kai nesukuriamas labai patikimas ryšys ankstyvoje vaikystėje, žymiai sunkiau atkurti jį vėliau. Maži vaikai iš tėvų pasiima tiek dėmesio, kiek tik šie leidžia. Vaikai labai nori daug artumo. Dabar vis anksčiau tėvai skundžiasi, kad neberanda bendros kalbos su vaikais. Iš kur tai? Iš to, kad mes labai anksti nustojame kvėpuoti su vaikais bendru oru, nustojame jausti, kas vaikams yra svarbu ir kuo jie gyvena. Kurioziška – daugelis žmonių galvoja, kaip kuo anksčiau atiduoti vaikus į darželius, o po to skundžiasi, kad paaugę vaikai su jais nebekalba. Tai tikrai susiję. Labai svarbu išbūti su mažu vaiku tiek, kad jis būtų pilnas to buvimo. Ankstyvoje vaikystėje sukurtas saugus ryšys su suaugusiuoju kuria vaiko pasitikėjimą ir savarankiškumą,  kai tam ateina metas. Dabar jau mokslininkai, tyrinėtojai, psichologai žino, kad vaiko santykiai su tėvais iki trejų metų nulemia didžiąją dalį jo kuriamų santykių vėlesniame gyvenime.

Pakeisti ydingas santykių schemas kur kas sunkiau, nei nuo pradžių kurti palankias – bet tai įmanoma.

Svarbu perkelti akcentą nuo reikalavimų prie tikro artumo puoselėjimo. Dažnai paaugusių vaikų, paauglių tėvai visą bendravimą užpildo reikalavimais ir kontroliavimu, ar jie bus įvykdyti. O vaikai save jau išgyvena kaip savarankiškus žmones ir žino, ką nori daryti. Juk juos nuo mažų dienų mokė būti savarankiškais!.. Pagaliau jie šito nori ir patys – ir tada juos pradeda kontroliuoti.

Bet kokio amžiaus žmogus savo širdyje visada yra pasiilgęs ir nori artumo, intymumo, švelnumo. Net ir iš pažiūros piktas paauglys. Žmonės turi mokytis rodyti švelnumą vienas kitam – tai irgi yra ruošimasis šeimai.

Gal apskritai visus savo tikrus jausmus?

Taip, bet švelnumo mes visi ilgimės ir dažniausiai šeima yra ta vieta, kurioje galime švelnumą vienas kitam rodyti nevaržomi. Pajusti, kad yra malonu būti švelniam ir gauti tai iš kito. Todėl ir paaugusiems vaikams reikia galvą paglostyti ar nugarą pakasyti. Svarbu nepamiršti, kad ir paaugę jie nori globos, kartas nuo karto pabūti maži. Ir jei ne iš tikrųjų atsisėsti ant kelių, tai nors galvą ant peties padėti. Čia vėl yra gebėjimas būti procese ir nesiekti rezultato, kad santykiai su vaiku būtų abipusiai malonūs. Kai ko nors reikalaujame iš kito žmogaus, kai kontroliuojame, išgyvename savo galią, bet ar toks santykis su artimuoju malonus?

Moterims kartai pasaulėžiūrą pakeičia nėštumas, gimdymas ir buvimas su mažu vaiku ilgesnį laiką.  Vyrai negauna tokio ryškaus perėjimo iš vieno etapo į kitą. Ar tai gali sukelti sunkumų išgyvenant perėjimą nuo poros į šeimą su vaikais? Ar gali moteris padėti savo vyrui rasti savo vietą pasikeitusioje šeimoje?

Patiks mums ar ne turėti vaikų, nežinome – tai patyrimas, kurį sunku numatyti ir sukontroliuoti

Patiks mums ar ne turėti vaikų, nežinome – tai patyrimas, kurį sunku numatyti ir sukontroliuoti

Moteriai tai yra labai sunki užduoti – šeimai turėtų ruoštis abu žmonės. Moteriai didžiąją dalį pasiruošimo atlieka jos fiziologija, nėštumo laikotarpis, žindymas. O vyro pasiruošimas šeimai – sąmoningumo dalykas. Rūpintis, kad vyras gerai jaustųsi namuose turint kūdikį moteriai yra labai sunku. Ji visiškai legaliai tikisi, kad pati besąlygiškai rūpinsis vaiku, o vyras sukurs jai tokią galimybę – saugos šeimą nuo išorinio pasaulio rūpesčių. Jei vyrai atsiveria tokiai galimybei, gali patirti pasimėgavimą rūpintis tuo, kas gyvenime yra brangiausia. Puoselėti tai, kas yra didžiausias turtas. Ką gali padaryti moteris – tai leisti vyrui ja rūpintis taip, kaip jis gali padaryti. Kartais moterys labai aiškiai įsivaizduoja, kaip turi būti sutvarkyti namai ar kas nupirkta parduotuvėje – šių reikalavimų slėgį verta sumažinti. Svarbiausia yra išgyventi malonų buvimą kartu su kūdikiu ir su savo vyru.

Kitas dalykas, kad dabar daug žmonių anksti sugeba savimi pasirūpinti finansine, profesine prasme, bet emociškai lieka nebrandūs. Tuomet iš šeimos tikisi pastovaus savo poreikių patenkinimo – čia atskira ir aktuali tema.

Mūsų visuomenės mąstymo klaida – kad rūpintis kitu žmogumi yra pareiga. Tarsi gyvename varge ir su vargu rūpinamės vienas kitu. Bet iš tikrųjų tai yra privilegija. Kaip būtų, jei pakeistume perspektyvą ir įsivaizduotume, kad rūpintis kitu žmogumi yra be galo malonu? Tai, kad kitas žmogus leidžia juo rūpintis – jo dovana? Juk turime jaustis su žmogumi saugiai, kad jis galėtų mumis rūpintis taip, kaip šeimoje, kartais atlikti pačius intymiausius dalykus. Su vaikais tą paprasta patirti – jei koks suaugęs vaikui nepatinka, tai jis tiesiog nenori su juo būti ir tą atvirai parodo.

Šeimoje negalioja vartojimo taisyklės: nėra taip, kad tenkinu tavo poreikius, o tu man už tai atsilygini.

Nėra paslaugos gavėjų ir davėjų. Nuo seno buvo kuriamos gyvenimo formos, kuriose moteris rūpinasi namais, o vyras rūpinasi išore. Dabar tai pasikeitę. Moterys gali rūpintis daugybe išorinių dalykų, yra vyrų, kurie puikiai rūpinasi namais, bet tam, kad šeima būtų harmoninga, darni ir kad vaikas joje jaustųsi saugiai, turi būti žmogus, kuriam nors kažkurį laiką namai bus prioritetas, kuris atsišauks į kiekvieną pakvietimą, kuris bus prieinamas visada, kai jo reikia.

O kam vaikui reikia santykių su suaugusiais?

Vaikas auga ir bręsta meilės, rūpesčio santykyje. Pastebėta, kad vaikai, kurių visi fiziologiniai poreikiai patenkinami – jie pamaitinti, nuprausti, pakeistomis sauskelnėmis – bet nėra meilės santykio, ryšio, ilgainiui tampa depresiški, vystosi žymiai lėčiau, vangesni, nustoja domėtis aplinka, stebima vadinama kūdikių depresija. Tam, kad vaikas gerai jaustųsi, jis turi matyti savo atspindį mamos ar tėčio akyse. Jis save supranta per tai, kiek suaugę žmonės yra su juo.

Be to, ikimokyklinio amžiaus vaikai visko mokosi ne abstrakčiai, o per pamėgdžiojimą. Ir ne tik ką mes darome, bet ir kaip darome, kaip jaučiamės, kaip mes reaguojame į aplinką. Jis mokosi iš to, kas jį supa. Kai maži vaikai auga su gyvūnais, jie ir išmoksta to, ką moka gyvūnai. Vaikai, kurie auga gatvėje su draugais, išmoksta to, ką moka jų draugai. Jie neturi galimybės mėgdžioti brandžių reakcijų.

Pakankamai atsakinga rinktis, su kuo paliekame savo vaikus – jie viską susiurbia į save: bendravimo būdą, filmukus, kuriuos žiūri, žaislus, su kuriais žaidžia. Taip kuriasi jo asmenybės pagrindas. Svarbu ne tik tai, ką jis mato išoriškai: vaikas mėgdžioja viską, net ir tai, kas nesimato. Ir jeigu mes pykstame, bet šypsomės ir sakome, kad man viskas gerai, tuomet vaikui yra ypač sunku. Jis arba išmoksta ignoruoti savo jausmus, arba jaučiasi sutrikęs. Auginant vaiką šeimoje yra ypač svarbu nuoširdūs, tikri, neapsimestiniai santykiai. Idealiausia, kad jie būtų harmoningi ir darnūs, bet kartais, aišku, žmonės susipyksta. Jei suaugusių reakcijos brandžios, vaikas vėl gali mokytis: taip, galima susipykti, svarbu, kaip tai sprendžiame.

Pažiūrėjusi į savo vaikus iš šalies, truputį per atstumą, galima iš išorės pamatyti daug savęs. Jie kopijuoja tokius dalykus, kuriuos net žodžiais sunku perteikti. Tai ne tik frazės, gestai, viskas – santykiai, priėjimas, reakcijos. Kartais net baugu pasidaro – gal reikia išsterilizuoti aplinką, kurioje auga?..

Yra prasmės tame, kad vaiko aplinka turėtų būti kuo paprastesnė ir joje turėtų būti kuo aiškiau suprantami objektai. Jeigu vaikas kažko nesupranta, tuomet jis nori tą dalyką kartoti ir kartoti, kol supranta, perkanda. Todėl vaikui labai svarbu turėti laiko laisvam žaidimui – taip žmonės mokosi.

Paprasta situacija: susitikimas yra sutartas, į valyklą drabužius turiu atiduoti, nes nebus ką rengtis, užrašyti į polikliniką irgi privalau, nes eilės begalinės, o pabūti su vaiku ir paskaityti jam knygą nebeliko laiko – diena per trumpa. Viena, kita trumpa. Tada supranti, kad tai tiesiog yra prioritetų klausimas. Ir kaip dabar padaryti, kaip pastumdyti tuos reikalus, kurių, regis, yra šitiek daug, kad vaikui liktų ne tos mitinės 7 minutės?

Jei mes kažkam nerandame laiko, tai tikriausiai tik deklaratyviai sakome, kad tai svarbu. Kai svarbu iš tikro, laiko randame. Tokia situacija verčia susimąstyti, kodėl nelieka laiko buvimui su šeima, vaikais? Nes tai nėra stipriai emociškai įtraukianti veikla. Yra daugybė dalykų, kurie mus aistringai įtraukia – tarkim, gerai pastatytas draminis filmas sužadina aistringą norą pažiūrėti iki jį galo. Mes esame pasyvūs, tačiau įtraukti ir susidomėję. Vaike nėra nieko, kas mus įtrauktų – nebent, jei visiškai nepatenkinsime vaiko poreikių, jis pradės verkti, kelti isterijas ir taip suprasime, kad vis dėlto reikėtų sureaguoti.

Šeimoje malonumą galime patirti, vaikas pasisotinti meilės gali tik tuomet, jeigu nieko nenorime pasiekti. Galime eiti pasivaikščioti į mišką ir niekada iki to miško nenueiti. Net ir išvis neišeiti iš namų, nes reikės eiti į tualetą, valgyti… Jeigu žmogus visą laiką gyventų būsenoje, kokioje jis yra su vaiku, tai atrodytų kaip paplaukęs – atsidūręs toks darbe, turbūt būtų gerokai keistas.

Kaip ir daugelis mamų, grįžusi namo su vaiku, noriu padaryti vakarienę, sutvarkyti kambarius, skalbinius… tada ir negalime pabūti su vaiku, nes visą laiką kažką darome. Manau, kad kai vaikas ateina pas mus ir nori su mumis pabūti, reikai pabūti. Galima daryti visus darbus kartu su vaiku. Galėti bet kada juos palikti. Ateis minutė, kai jau vaikui bus gana ir jis nueis ramiai žaisti – tada ir turėsime laiko dirbti darbams. Tai reikalauja lankstumo: esi meditatyvioje būsenoje ir visą laiką ryšyje su vaiku. Žaisti, tiesiog žaisti. Galime pakviesti jį dirbti su mumis,  bet vėlgi, jam bus smagu tik tada, jei jausis svarbesnis ir už skalbinius, ir už blynus… ir gali atrodyti, kad jam to dėmesio niekada nebus gana, bet iš tikrųjų vaikai turi ribą, kai jie pasisotina.

Kaip pajusti, kad vaikas pasisotino tokio neapčiuopiamo dalyko kaip dėmesys?

Ramybė vaike atsiranda. Ir dar – suaugusieji kartais  būna labai fiksuoti „tu norėjai kepti blynų, mes gi dar jų neiškepėme“. O vaikas jau išėjo žaisti, daryti kažką kito. Ateis amžius, kai vaikas turės išmokti pabaigti pradėtą darbą. Bet iki mokykos apie tai nėra kalbos.

Grįžtant prie ruošimosi šeimai: manau, kad daugelis tiesiog nesupranta vaiko psichologijos ir nežino vaiko raidos ypatumų. Tenka išmokti to iš praktikos, iš buvimo su vaiku.

Viena iš dabar dažnai sklandančių frazių – „kokybiškas laikas“. Koks laikas yra kokybiškas vaikui?

Kad šeima būtų laiminga, būnant kartu svarbu gebėjimas džiaugtis procesu, nesiekti rezultato, būti atsipalaidavus

Kad šeima būtų laiminga, būnant kartu svarbu gebėjimas džiaugtis procesu, nesiekti rezultato, būti atsipalaidavus

Darbo ir šeimyninių santykių kokybė skiriasi. Kokybiškas laikas su vaikais yra, kai visą laiką esame pilni dėmesio, atsibudusios sąmonės. Suaugusiam žmogui dažnai atrodo, kad dabar nieko neveikiu, tik žaidžiu su vaiku, ir tai taip nuobodu, kad mintys keliauja kažkur kitur, arba kalbama telefonu ar tikrinami laiškai. Kai vaikai yra su mumis, jie tikrai negalvoja apie kažką kita.

Visi žmonės turi kokybiško santykio patirtį – tai vyksta, kai esame ką nors įsimylėję. Reikia stengtis tai prisiminti ir bandyti atkurti intensyvumą su vaiku. Svarbu viskas: kaip jis juda, kaip į mane žiūri, kaip aš jam šypsausi. Įsimylėjime tą padaro už mus fiziologija, bet išsiugdyti savyje gebėjimą būti taip su kitu žmogumi galima dedant pastangas. Reikia kokybiškai būti, o ne kokybiškai daryti. Taip patys pasisotiname buvimu su kitu žmogumi.

Būnant tik su vaikais, kartais norisi suaugusio žmogaus pabendrauti. Toks gal intelektualinis alkis atsiranda būnant vien tik su vaikais. Ar ne?

Vaikas yra santykyje visa savo sąmone, bet jis nekuria tokių santykių, prie kurių mes, suaugę žmonės, esame įpratę. Mes norime, kad ir mus įtrauktų, skatintų, mumis domėtųsi, rūpintųsi. Ir tą gali padaryti tik kitas suaugęs: tuomet esame lygiaverčiame santykyje, vienas kitam patėvaujame. Jaučiame malonumą, kad pabūname abiejose pusėse. Su vaiku aktyvią pastangą visą laiką turi daryti suaugęs. Rodytų tam tikrą santykių nesveikumą, jeigu vaikas pradėtų rūpintis mama, ją guosti ar ja rūpintis. Santykyje su vaikais mes turime jiems tėvauti, o ne laukti to iš jų.

Mamos ypač pavargsta nuolat būti su vaiku, kuris dar nesišypso. Dėl to jos pasiilgsta vyro, kuris vėl gali pripildyti ją gebėjimo rūpintis, kad ji turėtų pakankamai resursų būti su vaiku.

Jei nėra nei įgūdžių, nei žinių, kaip būti su savo vaikais, nuo ko galima pradėti?

Turbūt nuo minučių. Tiesiog pabandyti pabūti 7 minutes su vaiku ir nenorėti nieko padaryti. Jeigu tai pavyktų, galbūt pavyktų pajusti malonumą, kaip atsigaunama po savo pilnos rūpesčių ir darbų dienos būdant šalia vaiko be tikslų.

Nieko nenorėti padaryti. Kas čia per vertybė?

Aš manau, kad tokia būsena yra maloni. Kaip įsimylėję žmonės gali būti vienas su kitu ir nieko nenorėti padaryti. Tiesiog gera būti kartu. Tokiai būsenai sukurti reikia įgūdžių – galima pradėti nuo nedaug, vėliau ilginti. Tai neatima tiek daug laiko, bet labai padidina jo gebėjimą būti patenkintam likusią gyvenimo dalį. Ir su didesniu džiaugsmu ir energija atlikti darbus.

Daug žmonių galvoja, kad bus patenkinti, kai kažko pasieks. Kai baigs mokyklą, universitetą, kai gaus gerai apmokamą darbą, įvykdys projektą, parašys knygą. Manau, kad tai yra tam tikra kultūrinė mąstymo klaida. Žmogus turėtų būti patenkintas tiesiog tuo, kad gyvena. Tada dirbame dėl to, kad galime tai daryti ir turime įgūdžių.

Šeima yra vientisas darinys, bet kartais dėmesio nori ir jos atskiri individai. Kaip rasti galimybę pabūti su kiekvienu atskirai?

Kuo ramesnė mama, tuo greičiau baigiasi chaosas

Kuo ramesnė mama, tuo greičiau baigiasi chaosas

Tai yra buvimo šeimoje išmintis – paskirstyti savo dėmesį. Mažiems vaikams tėvų reikia ilgiau, didesniems – intensyviau. Svarbu atskirti savo vaikų, o ir šiaip žmonių, poreikius nuo reikalavimų. Gali būti, kad vienam vaikui yra poreikis dabar pabūti su tėvais, o kitas dėmesio prašo dėl konkurencijos. Šios situacijos ne visada sklandžiai išsisprendžia. Jeigu šeimoje santykiai nėra labai įtempti, jei vaikai žino, kad tėtis ar mama, kai jam reikės, tikrai pabus su juo, tuomet ramiau leidžia pabūti su kitu. Bet jeigu santykiai problemiški, gali būti ir labai sudėtingų situacijų. Kai labai blogai, gal reikia eiti pas šeimos konsultantą.

Kaip jūroje audra, taip ir chaosas namuose po kurio laiko praeina. Ir kuo mama yra ramesnė, kuo labiau pasitikinti savimi, kuo mažiau pati kelia tas bangas, tuo greičiau chaosas praeina. Jeigu mes, suaugusieji, nemokame nurimti ir spręsti gyvenimo sudėtingumų, jeigu patys visą laiką esame labai impulsyvūs ir greitai reaguojantys, tada ir vaikams sunku išmokti reaguoti kitaip. Todėl suaugęs žmogus pirmiausia turi išmokti pats grįžti į ramybę – ramus žmogus gali išspręsti bet kokią situaciją.

Ką manote apie atskiras atostogas: vien tik tėvų, tėvų su atskirais vaikais?

 Visiems kartais reikia individualaus dėmesio. Labai smagu būti šeimoje kartu, jeigu yra geri santykiai, bet kartais norisi pabūti dviese su mama ar su tėčiu. Ir kiekvienas mūsų turime patyrimą, kad būti dviese yra kitaip, negu būti trise, keturiese, penkiese… Ir kiekvienam to reikia kartas nuo karto. Manau, kad visi vaikai yra patyrę jausmą, kai mama žiūri ir mato tik jį.

 Individualų dėmesį, manau, reikia skirti tuomet, kai vaikai turi tam poreikį: jei būnant visiems kartu pastoviai kyla konfliktai, konkurencija, tai gali rodyti, kad vaikas yra alkanas santykio. Jis nori pabūti dviese, kad pasisotintų. Jei vaikas nuolat jus tampo, zirzia, kalba erzinančiu arba rėkiančiu balsu, jam reikia suteikti dozę dėmesio prevenciškai. Ne tada, kai jis jau taip elgiasi, bet iš anksto.

Mūsų šeimoje kartais dėmesio poreikį patenkina miegojimas kartu su vaikais – jos kurį laiką būna ramesnės. To net bendravimu nepavadinsi, bet fizinis buvimas jas užpildo.

Mūsų kultūroje įprasta, kad maži vaikai turi miegoti atskirai. Negaliu pasakyti, kaip turėtų būti, bet vaikų noras tiesiog prisiglausti ir būti šalia tėvų yra visai legalus. Juk malonu miegoti su mylimu žmogumi. Vaikui reikia fizinio švelnumo. Gulėjimas šalia yra labai stiprus vaistas – kai vaikai serga, kartais vien nuo jo nukrenta temperatūra, jis nurimsta, jaučiasi geriau, mažiau verkia.

Reziumuojant apie šeimą – tam, kad rastum laiko, reikia ne ko kito, o susidėlioti prioritetus ir sąžiningai sau pasakyti, ar tu jo nori rasti.

Sąžiningai pasakyti sau, ko nori, ir pabandyti iš tikrųjų pirma padaryti tai. Kartais per trumpalaikius pamirštame savo pamatinius norus. Kad juos suvoktume, svarbu savo gyvenime sukurti erdvės, ramybės pauzes, per kurias galime atsiriboti nuo išorės ir juos išgirsti. Nes jei visą laiką esame skubėjime, triukšme… Yra dalykų, kurie efektingesni, ryškesni, spalvingesni ir garsesni, negu mūsų noras pabūti šeimoje su artimaisiais. Kad išgirstume ir pajustume, kaip tai svarbu mums, turime tai puoselėti, sukurti tam erdvę, daryti tai. Čia kaip su mankšta – jeigu nedarysi niekada, nežinosi, kaip gera yra daryti. Arba jei nemedituosi, nežinosi, kad tai yra gerai.

 

Šio teksto versija buvo publikuota “Beatos žurnalo” 2016 metų žiemos numeryje.

Advertisements

Komentarų: 1

  1. Labai vertingas straipsnis man. Gal bū tai reiškia, kad išsakomos mintys tiesiog labai gerai dera su mano paties vertybėmis, asmenine patirtimi ir įsitikinimais. Beveik kiekvieną atskirą pastraipą norisi išsisaugoti kaip citatą išsakančią taiklią įžvalgą konkrečiu klausimu.
    Kita vertus, jis labai ilgas. Ypač šiuolaikiniame nervingai skubančiame pasaulyje. net nežinau ar savo FB puslapyje pasidalinti nuoroda į visą tekstą (tada vargu ar kas sugebės jį visą įveikti), ar porcijomis kelti atskiras konkrečias citatas?
    Nes atskiras, trumpas įrašas apie vieną, konkrečią problemą ar įžvalgą, paprastai susilaukia kur kas daugiau dėmesio, komentarų ir diskusijų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: