Mama be mamos

3Ką išgyvena moterys, tapusios mamomis, tačiau pačios jų nebeturinčios? Ne tik iš profesinės, bet ir iš asmeninės patirties jautria ir retai liečiama tema rašo psichologė, socialinių mokslų daktarė, fotografė ir trijų vaikų mama Aliona Šalaj.

Mamos be mamų

Anksčiau sakydavo, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Dabartinėmis gyvenimo sąlygomis būtų idealu, jei vaiką augintų tėvai, seneliai ir dar pulkelis artimų giminaičių. Vis dėlto didele ir „pilna“ gimine gali pasidžiaugti toli gražu ne kiekvienas vaikas.

Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie mamas be mamų. Mamas, kurios, kaip ir aš pati, augina savo vaikus pačios mamų nebeturėdamos. Iš pirmo žvilgsnio ši tema nėra labai populiari ir plačiai aptariama. Galbūt todėl, kad tokių moterų nėra labai daug. Jei jūsų mamos gyvos ir jums artimos, ko gero, retai apie tai ir susimąstote. Tuo pačiu toms, kurioms teko su tuo susidurti, ši tema yra labai jautri, intymi, sunku rasti tinkamų žodžių jai apibūdinti. Kalbėjimą apie kitas sudėtingas gyvenimo situacijas palengvina laikas – ateina momentas, kai jautiesi pasiruošęs atsigręžti į praeitį ir įvertinti situaciją iš šalies. Tuo tarpu mamos trūkumas – visada su tavimi. Tai būsena, kuri nepraeina ir niekuomet neišsisprendžia.

Kalbant apie mamas be mamų pirmiausia įsivaizduojame moteris, kurių mamos yra mirusios. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad sąvoka „mama be mamos“ yra daug platesnė – prarasti savo mamą galime ne tik jai mirus. Galbūt esate užaugusi globos namuose, ir savo tikrosios mamos nepažinojote ar neatsimenate, o kitos motiniškos figūros jūsų gyvenimo kelyje neatsirado. Jūsų mama gali nedalyvauti jūsų ir jūsų šeimos gyvenime, nes kadaise sukūrė naują šeimą, o jūsų ryšiai nutrūko. Gali būti ir dar kitaip – jūsų mama yra gyva, tačiau dėl įvairių priežasčių esate labai nutolusios emociškai, mama jūsų šeimos gyvenime nedalyvauja ar dalyvauja itin epizodiškai. Šiais laikas daug jaunų šeimų gyvena toli nuo savo tėvų šeimų – kitame mieste ar šalyje. Nors atstumas nepanaikina galimybių palaikyti santykių, tačiau fizinis mamos trūkumas yra labai apčiuopiamas. Pasitaiko ligų (pavyzdžiui, sunki depresija), kurios taip pasiglemžia jūsų mamą, kad jos, būdamos arti fiziškai, yra praktiškai „nepasiekiamos“ emociškai. Nenorėčiau nuvertinti įvairių situacijų skirtumų. Savo mamos niekuomet nepažinojusi moteris, be abejo, jaučiasi visiškai kitaip nei ta, kuri jos neteko. Vis dėlto tikiu, kad panašumų yra, ir kiekviena mamos netekusi moteris šiame straipsnyje atpažins bent dalį savęs.

Mamos netektis sukrečia, nesvarbu, kokio amžiaus būdama jos netekai. Vis dėlto brandžiame amžiuje ji išgyvenama kitaip, nei tuomet, kai svarbiausio žmogaus netenki būdama jauna. Kai mirė mano mama, vaikų dar neturėjau. Tuomet net nepagalvojau, kad jos netektis palies ne tik ją pažinojusius žmones. Mano vaikai neturi bendravimo su šia močiute patirties, todėl net negali jo ilgėtis ar ko nors pasigesti. Vis dėlto trūkumas, apie kurio egzistavimą net nenumanome, palieka ne mažesnį pėdsaką nei įvykiai, kurių gedime.

Kai giminė (ypač – nedidelė) netenka vieno žmogaus, tai turi poveikį ne tik kiekvienam asmeniškai. Kuriam laikui susijaukia ir keičiasi visi buvę vaidmenys. Nebeturiu mamos, bet turiu močiutę (mamos mamą), man svarbų žmogų. Kartais gaila, pikta ir apmaudu, kad negaliu skirti jai tiek dėmesio ir fizinės pagalbos, kiek jai galbūt reikėtų. Nes didžiosios dalies mano laiko ir jėgų pareikalauja mano pačios šeima.

img141Kai pradedame lauktis savų vaikų, netekties išgyvenimas gali paūmėti, nepriklausomai nuo to, prieš kiek laiko netekote savo mamos. Nėštumas sužadina svarbius klausimus, kurie anksčiau galbūt nerūpėjo. Pavyzdžiui, kaip gimiau aš? Kokia buvau būdama maža? Kaip buvo tau? O kaip tu darei? Atrodo, paprasti klausimai, bet nebeturi žmogaus, kuris galėtų į juos atsakyti.

Pasigendu daug ko. Visų pirma, rūpesčio ir supratimo, kuriam nereikia žodžių. Toks tarpusavio supratimas per ilgus metus susikuria vaiko ir mamos santykiuose. Esame suaugusios, ir, atrodo, turėtumėm pačios susivokti, kada esame pavargusios ir ieškoti būdų pailsėti. Tačiau kartais būname pavargusios taip, kad pačios savimi pasirūpinti nebesugebame. Ką jau pasirūpinti – jėgų nėra net pagalbos prašymui išlementi! Tuomet aukso vertę įgyja žmonės, kurie tai supranta. Gerai – draugės, kurios ištempia į kiną ir prašnekina.  Dar geriau – mama, kuri viską supranta vos metusi į tave žvilgsnį. Ji perima tavo vaikus ir „išsiunčia“ tave pailsėti.

Poros santykiai

Mamos neturėjimas iš esmės keičia moters santykius su vyru. Dažniausiai būtent jis „perima“ dalį funkcijų, kurias mielai būtų atlikusi jūsų mama – išklauso, paguodžia, pasirūpina vaikais, leidžia pailsėti. Nesakau, kad vyrai neturėtų atjausti, išklausyti ir padėti, tačiau vyro rūpestis neturi ir negali numalšinti moteriškos bendrystės ilgesio. Tapusi mama imi geriau suprasti savo mamą. O ji gerai supranta tave, nes ir pati yra patyrusi panašių dalykų.

Neturint močiutės apčiuopiamai sumažėja romantiškų vyro ir moters santykių galimybės. Pirmiausia tai paprastas praktinis klausimas – jums sunkiau kur nors išeiti dviese, be vaikų. Tokios poros yra kartu visame kame  – gimdymuose, vaikuose, buityje, finansiniuose rūpesčiuose. Žinoma, toks glaudus ryšys sudaro sąlygas kitiems, gražiais žodžiais vadinamiems dalykams atsirasti. Esate „bendraminčiai“, „bendražygiai“, pažįstat vienas kitą „kaip niekas kitas“, besąlygiškai pasitikit vienas kitu, suprantat „be žodžių“.

Kaip ten gražiai beskambėtų, vyras – ne mama. Moteris, auginanti vaiką be mamos pagalbos, gali būti linkusi pasąmoningai kompensuoti taip trūkstamą mamos vaidmenį. Visgi svarbu laiku atkreipti dėmesį, kad tai nebūtų daroma vyro sąskaita. Mamos-vaiko ryšys – be galo unikalus dėl savo intensyvumo, trukmės ir besąlygiškos meilės. Tuo tarpu sutuoktiniai kelia vienas kitam pagrįstus reikalavimus ir turi sveikų lūkesčių vienas kito atžvilgiu.

Yra bent keli būdai išlaikyti sveiką vaidmenų balansą šeimoje. Tai gali būti pastangos įpūsti į santykius šiek tiek ugnies ir romantikos. Taip pat tinka viskas, kas leidžia moteriai pasijusti moterimi (grožio puoselėjimo procedūros, moteriški pasibuvimai ir t.t.), o vyrui – vyru (tam tikros sporto šakos, draugai ir t.t.). Praverčia veiklos, kurių metu kiekvienas sutuoktinis puoselėja savo individualius pomėgius. Visa tai apsaugo nuo rizikos tapti „mama“ vienas kitam apleidžiant tikruosius savo vaidmenis.

Vaikų auginimas

img148Man pačiai neturėti mamos reiškia neturėti žmogaus, kuriuo auklėdama vaikus pasitikėčiau gal net labiau nei pačia savimi.

Jaučiu, kaip trūksta dar vieno žvilgsnio iš šalies, sudievinančio mūsų vaikus. Patys dažnai skubam, esame pavargę. Tik retomis akimirkomis „pakeliam akis“ ir pasidžiaugiame – „štai jie, visi mūsų, sveiki, guvūs ir gražūs.“ Jei mama būtų gyva, mūsų vaikai sulauktų daugiau susižavėjimo kupinų žvilgsnių.

Šiuo metu visais kasdieniniais mūsų vaikų reikalais rūpinasi tik du suaugę žmonės – aš arba vyras. Kai „stogas nuvažiuoja“ vienam, vadžias į savo rankas perima kitas, ir atvirkščiai. Tačiau dažnai būna situacijų, kai labai pavargę, labai suirzę, labai neišsimiegoję, labai turintys padirbėti esame mes abu. Tuomet jaučiuosi taip, tarsi abu tampytumėme vieną vienintelę antklodę nuo vieno prie kito, negalėdami ja pasidalinti. Reikia abiem, o ji – tik viena. Čia labai padėtų savas trečias žmogus, bet jo neturime.

Auklė – variantas tokiai šeimai. Pažįstu ne vieną šeima, kurioje „auklė – kaip močiutė“. Tačiau nepamirškime, kad, norėdami pasamdyti auklę, turime pasirūpinti bent keliais dalykais. Visų pirma, šeima turi turėti tam pinigų. Antra, reikia susirasti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti. Trečia, tik išimtiniais atvejais šis žmogus aukotų savo interesus jūsų šeimos labui ir galėtų pasirūpinti vaikais, jei iškiltų iš anksto nenumatytų sunkumų, savaitgaliais ar atostogų metu.

Mano pačios vaikystė prabėgo keliaujant iš mamos glėbio į močiutės. Iš ten – ant kitos močiutės kelių. Jai pavargus, tėčiui ar seneliui ant kupros. Patyriau laimę pažinti abi močiutes. Viena jų iki šiol gyva ir yra vienas artimiausių mano žmonių. Tyrimai, o ir gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad močiutė iš mamos pusės  dažnai užima ypatingą vietą anūkų širdyje. Anglų kalboje yra net specialus terminas, skirtas pavadinti močiutę iš mamos pusės – maternal grandmother. Būtent su mamų mamomis anūkus sieja ypatingai glaudus emocinis ryšys. Joms vaikai patiki paslaptis, kartu pramogauja. Neretai ši močiutė atlieka tarpininko vaidmenį vaikams susipykus su tėvais. Ji dažnai pagelbėja šeimai, jei vaikai netikėtai suserga ar tėvai išvyksta darbo reikalais.

Visa tai tampa įmanoma dėl to ypatingo ryšio, kuris sieja suaugusią dukrą (dabar jau mamą) ir jos mamą (dabar jau močiutę). Paprastai mamos jautriau reaguoja į anytos pastabas apie vaikų auginimą. Tuo tarpu mamos patarimai išklausomi ramiau. Tiek mes ją, tiek ji mus pažįsta taip seniai ir taip ilgai, kad viena kitos draugijoje jaučiamės laisvai. Čia pasipykstam ir pasiginčijam, čia įsiklausom. Nes žinome, kad visada būsim suprastos ir palaikytos.

Močiutė svarbi visiems anūkams – ir berniukams, ir mergaitėms. Vis dėlto močiučių ryšys su anūkėmis -ypatingas. Juk ar ne moteriška linija iš kartos į kartą perduodami šeimos receptai, mezginių ir siuvinių iškarpos, papuošalai, supratimas apie rūbus, namų priežiūros smulkmenos, o tarp viso to – ir moralės normos?

Turbūt kiekviena esame pastebėjusios tam tikrų panašumų tarp savo giminės moterų, priklausančių skirtingoms kartoms. Pavyzdžiui, mane ir mano sesę skiria 1 metų ir 4 mėnesių skirtumas. Toks pats laiko tarpas skiria ir mano pačios pametinukus. Kiti ne tokie pozityvūs, bet dažnai stebimi pavyzdžiai – išsiskyrusi mama-išsiskyrusi dukra; mama, ištekėjus už vyro, kuris turi priklausomybę, ir dukra, emociškai priklausoma nuo panašių sunkumų turinčio savo partnerio.

Kai auginau pirmagimį, trūko elementarių dalykų, kuriuos būčiau norėjus, bet nespėjau išmokti iš savo mamos. Žinoma, žinių gavau skaitydama, lankydama įvairiausius užsiėmimus ar stebėdama kitas mamas. Daug laiko leidau mamų, auginančių tokio pat amžiaus vaikus, forumuose. Visgi žinios ir virtualus bendravimas neatstoja gyvos patirties. Moterų pasaulyje žodžiai „buitis“ ir „būtis“ yra tokie giminingi, kokie tik apskritai gali būti. Kai skirtingų kartų šeimos moterys kuičiasi bendroje buityje, jos juk ne šiaip tik pyragus kepa. Jos klauso, stebi, mokosi, stiprėja, pailsi. Žinau tai iš savo pačios vaikystės. Galiu tik įsivaizduoti, ką būtų gavusi mano dukra, jei būtų turėjusi močiutę iš mano pusės.

untitled-scanned-65Mama pati sau

Yra keletas šaltinių, iš kurių galime semtis stiprybės norėdamos bent iš dalies kompensuoti mamos trūkumą.

Visu pirma, tai visos motiniškos figūros moters aplinkoje. Kai kurioms moterims pavyksta užmegzti išties šiltus santykius su  anyta. Kita galimybė – vyresnės draugės. Mamos, neturinčios mamų, dažnai yra labiau linkusios užmegzti draugiškus santykius su moterimis, vyresnėmis už jas pačias. Matyt, taip kompensuojame globojančio, palaikančio ryšio trūkumą. Kai kurios sutinka puikių mokytojų, dėstytojų ar moterų, daug pasiekusių sau aktualioje profesinėje srityje. Šios moterys, net nebūtinai būdamos vyresnės, tampa mums autoritetu, įkvėpimo ir išminties šaltiniu.

Kitas šaltinis – tai mes pačios. Suaugusios visos tampame šiek tiek mamomis sau pačioms. Kitaip sakant, išmokstame pasirūpinti savimi pačios taip, kaip kadaise mumis pasirūpindavo mama. Išmokstame pastebėti pirmuosius nuovargio ženklus ir leidžiame sau pailsėti. Stengiamės laiku pastebėti kylantį erzelį ir, užbėgdamos už akių rimtesnėms pasekmėms, išeiname pasivaikščioti ar užsiplikome kavos. Paradoksalu, bet mamos be mamų turi išmokti būti mamiškesnės sau pačioms.

Pabaigai

img206Mano galvoje visada verda vidiniai monologai draugėms besiskundžiant, jog atvažiavusi močiutė ne taip prižiūri, ne taip maitina, ne taip rengia anūką. Mano pasisakymas tokiu atveju gali būti tik vienas: „Džiaukis, kad apskritai ją turite, nė neįsivaizduoji, kokia tai laimė.“  Balto pavydo kupinu žvilgsniu nulydžiu mamas, kurios žygiuoja gatve su vaikais ir močiute pašonėje.

Įdomiausia yra tai, kad kol mama yra gyva, esame linkusios projektuoti į ją savo „šešėlį“ – dalį, kurios savyje nemėgstame ir nenorime matyti. Taip mama pasidaro „kontroliuojanti“, „pernelyg jautri“ ar pasižyminti kitomis savybėmis, kurių pačios turėti nenorėtumėm.

Tuo tarpu tos, kurios mamų nebeturi, yra linkusios jas idealizuoti. Įsivaizduojame jas puikiomis močiutėmis, visuomet mus palaikančiomis ir suprantančiomis. Tačiau, manau, kiekviena turite ne vieną draugę ar pažįstamą, kuri su savo mamomis bendrauja gana šaltai, nesijaučia ypatingai artima ir suprasta. Daugybė moterų nesutaria su savo mamomis įvairiais klausimais – tai „ne tą vyrą išsirinko“, tai „ne taip vaiką auklėja“.

Kaip ten bebūtų – kiek kartu esate save pagavusios kalbant su sūnumi ar dukra savo mamos intonacijomis? Tai, kokios esame ar būsime mamos, nuo mūsų pačios esamo ar buvusio santykio su mama priklauso daug labiau, nei kartais norėtumėme.

Baigdama mamoms be mamų linkiu dažniau pažadinti savyje „vidinę“ mamą – skirti sau pačioms daugiau dėmesio ir laiko. O toms, kurios savo mamas vis dar turite, ir vis tiek perskaitėte šį straipsnį iki galo, galiu palinkėti tik vieno – vertinkite, saugokite!

Nuotraukos ir tekstas – Alionos Šalaj, http://www.vienok.lt/

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: