Geriausia tėvų pagalba pradinukui – smagus laikas kartu, sako psichologė Aušra Kurienė

20160816_113600

Su vaiku pirmose klasėse ruošti namų darbus – prasta mintis

Namų darbai pradinėse klasėse gadina ne tik vaikų, bet ir tėvų laisvalaikį. Ar padeda geriau įsisavinti pamokose išdėstytą medžiagą? Kas juos turėtų tikrinti – mokytoja? Bet gal tik po to, kai bus praeita atidi mamos cenzūra? Namų darbų temą ką tik mokyklą pradėjusiems lankyti vaikams komentuoja Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, knygos „Kaip užauginti žmogų“ autorė, Paramos vaikams centro direktorė.

Pirmi mokyklos metai – tai naujas savo vaiko pažinimas. Kodėl labai blogai su vaiku jau pirmoje klasėje pradėti ruošti namų darbus? Nes jis pameta pačią mokymosi esmę, nesukuria santykio su mokykla – savo „darbdaviu“. Namų darbai paskiriami dažniausiai motyvuojant, kad reikia  „papildomai padirbėti“, „vaikas nespėja“, ar „negaliu matyti visų dvidešimties“. Jei tikrai pirmokas nespėja atlikti mokykloje užduočių,  tėvams reikėtų susirūpinti ir ieškoti tikrųjų priežasčių – per didelis krūvis, prastai organizuota pamoka, vaikas turi mokymosi sunkumų, o gal jam tikrai nėra reikalo papildomai padirbėti, tai tik įprasta niekam nereikalinga ir visus varginanti ydinga praktika.  Dažnas tėvų pasakymas „darau tai dėl vaiko“ nėra visa tiesa, nes daug kas paremta pačių tėvų nerimais ir nuostatomis.

Svarbiausia tėvams yra susivokti savyje, suprasti, kokios yra mūsų vertybės – kas mums yra mokslas, mokykla, mokytojas? Ko tikimės iš savo vaiko, kas, manome, yra siekiamybė, kas yra gerai, o ko būtina vengti? Kokie mūsų prisiminimai apie mokymąsi ir mokyklos metus? Nuo šių tėvų pažiūrų labai priklauso ir jų elgesys. Ar pasitikime savo vaiku? Ar manote, kad jis turi pakankamai proto ir kitų savybių, kad galėtų mokytis pirmoje klasėje? Savo nerimą ir baimę pasilikime sau ir leiskime vaikui pabandyti susikurti savo patirtį, atidžiai stebėkime, domėkimės ir siūlykime tik tokią pagalbą, kurios vaikui tikrai reikia.

Labai svarbu  tėvams iš anksto rimtai išsiaiškinti visas mokyklos gyvenimo taisykles.  Ar pirmokams užduodami namų darbai? Įstatymas tai daryti draudžia, tačiau ką sako mokytoja? Jei dar mokslo metams neprasidėjus sako, kad visi vaikai nespėja  – aš neičiau pas tokią mokytoją. Jei dauguma klasės tėvų dar mokslo metams neprasidėjus prašo  užduoti vaikams namų darbus – irgi susirūpinčiau. Iš anksto prognozuojama nesėkmė nieko gero nežada, tai labiau kalba apie vaiko nuvertinimą nei apie jo poreikius ar gebėjimus. Vaikai turi ir gali spėti išmokti klasėje, jei tai nevyksta – kokios to priežastys? Ar jas galima išspręsti?

Pačioje pradžioje tėvų susirinkime reikėtų aptarti ir mokymosi, buvimo mokykloje tvarką. Kaip vaikai bus skatinami, ar bus taikomos individualios užduotys gabesniems ir sunkiau besimokantiems?  Kokios pasekmės, kai vaikas vėluos, neklausys, nespės, nesupras? Kokia šiais atvejais teikiama pagalba? Kas yra atsakingas už mokymosi rezultatus? Kokio tėvų dalyvavimo mokytoja tikisi? Ar vaikai, ko nors nesuprasdami, žino, kada ir kaip kreiptis į mokytoją ir išsiaiškinti? Ar yra nebylus susitarimas, kad tai – tėvų rūpestis?

Ar reikia vaikui padėti mokytis jau pirmoje klasėje? Tėvų pagalba į mokyklą išėjusiam vaikui gali būti labai įvairi – organizacinė, psichologinė, socialinė ir tik paskutinėje vietoje – tiesioginis užduočių darymas kartu. Labiausiai tėvai vaikui gali padėti kurdami su juo artimą santykį ir smagiai kartu leisdami laiką, o su mokykline programa vaikas turėtų susitvarkyti pats.

Organizacinė pagalba – tai padėti jam susidaryti ir laikytis dienotvarkės, suprasti įsipareigojimų ir pareigų svarbą, sukurti darbinį santykį su mokytoja. Mokytoja  užduoda, jis atlieka, ji patikrina ir įvertina. Padėkime pirmokui suprasti, kad mokykla yra jo atsakomybė ir mokykime jį mokytis – kaip planuoti laiką, kaip pradėti ir užbaigti, kada daryti pertraukėles.

Psichologinė pagalba – tai vaiko palaikymas, domėjimasis jo veikla, skatinimas, motyvavimas. Vaikas turi jausti, kad savo tėvams yra tinkamas ir įdomus. Labiausiai tėvai pameta supratimą, kad mokymasis yra labai smagus ir savanoriškas užsiėmimas. Vaikai natūraliai siurbia įvairiausią informaciją – iki tol, kol nepradedame jų kritikuoti, reikalauti daugiau, nesidomime ir nesidžiaugiame tuo, ką jis jau žino, o vis reikalaujame daugiau ir geriau. Tai vaiką sustabdo ir kuria jausmą, kad mokytis yra nemalonu.

Dažnas pirmokas užduoda klausimą, ar reikia ruošti namų darbus. Nepakanka trumpo „tai žinoma!“, paaiškinkime, kokie yra pamokų ruošimo motyvai vaikui, kas jam iš to – jei paruoši, daugiau išmoksti, geriau suprasi, mokytoja gerai įvertins. Vaikas turi atrasti savą motyvaciją ir mokytis ne todėl, kad mokytoja bars, mama pyks ar tėtis rėks, o todėl, kad to reikia jam pačiam. Jei vaikas dar nesiorientuoja, kas yra svarbu, kokia tvarka reikia mokytis ir ruoštis mokyklai, galima jo paklausti – ar tau šiandien uždavė namų darbų? Sužinoję, kad yra užduota, o jis dar nieko nenuveikė, nepulkime piktintis ir moralizuoti, vaikai tik mokosi suprasti ir nusistatyti prioritetus, dar nežino, kodėl tai yra tokia svarbi veikla. Čia mes galime pagelbėti, paaiškindami, atrasdami tinkamus motyvus. Lygiai taip pat, sužinoję, kad nuėjo į mokyklą neatlikęs užduočių, nepulkite vadinti vaiko melagiu ar tinginiu – sakykit, kaip gaila, kad vakar neatlikai namų darbų, mokytoja tavęs nepagyrė, teks vietoj suplanuoto žaidimo ruošti dabar. Svarbu užduočių ruošimo nepaversti demoralizuojančiu veiksmu, kai nuolat ieškome, kas vaikui nesiseka ar ko jis nepadarė.  Taip iš vaiko atimama motyvacija. Reikia suprasti, kad visus iki vieno vaikus per mokymosi metus ištiks nesėkmė ir mes, tėvai, turėsime išmokyti vaiką konstruktyviai su ja tvarkytis.

Tėvų užduotis – įžvelgti, kas vaikui yra sudėtinga. Gal greitai pavargsta? Nemoka priimti nesėkmės? Yra nekantrus? Jaudinasi? Sunkiai susikaupia? Turi pernelyg daug užsiėmimų ir nespėja? Atraskite tinkamus sprendimo būdus: jei vaikas negali koncentruoti dėmesio – siūlau ne duoti jam ilgiau daryti tas pačias užduotis, o rasti veiklą, kuri savaime apima dėmesio koncentraciją: dėliones, mozaikas, kryžiažodžius, stalo žaidimus. Kartais vaikai turi rimtų mokymosi sunkumų, kartais kitų rimtų elgesio ar emocinių problemų, kurios apsunkina sėkmingą mokymąsi ir adaptaciją mokykloje.  Nebijokime paieškoti  specialistų, kurie gali šiuos klausimus padėti spręsti išsamiai ir jautriai.

 

Šis tekstas buvo spausdintas “Beatos žurnalo” 2016 metų rudens numeryje.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: