Suaugusiojo užduotis – nenužudyti pradinuko smalsumo

20160817_124752Vaikas prieš mokyklą ir pradėjęs ją geriausiai mokosi ne iš užduočių knygelių ar edukacinių filmukų, o per gyvus santykius su aplinkiniais – visų pirma tėvais, seneliais, auklėtojais ir mokytojais. Kokie jie – skatinantys ar reikalaujantys, guodžiantys ar neigiantys, kantrūs ar nerimastingi – tokia ir vaiko aplinka, formuojanti jo pažiūras ir nuostatas, kurios, įdiegtos vaikystėje, daugeliui tampa tokia svarbia asmenybės dalimi, kad kartais nuo jos nebeatsiskiria visą gyvenimą. Apie tai, kas stiprina vaiko savivertę ir savarankiškumą, kas padeda pradinukui jaustis saugiau klasėje, kaip vaikas geriausiai įsisavina informaciją, kaip stipriai pasikeitusią vaiko realybę išgyventi tėvams  – pokalbis su  Rasa Lakyte, mokytoja dirbančia dešimt metų ir šiuo metu mokančia ketvirtokus Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje.

Kaip manai, kokia yra  pagrindinė pradinės mokyklos užduotis?

Vienareikšmiškai – išsaugoti vaiko natūralų smalsumą. Jis turi būti alkanas žinių – šis alkis yra energija, skatinanti vaiką domėtis ir pažinti pasaulį. Suaugę linkę vaikus permaitinti informacija: vaikas nespėja paklausti, o jį jau pildo kaip tuščią indą. Taip slopsta energija, dingsta aktyvumas. Vaikams nereikia atsakyti į klausimus, kurių jie dar neuždavė. Pirma turi gimti klausimas, nes klausimas ir yra aktyvumas. Su klausimu vaikas gali pagyventi, pats pabandyti paieškoti atsakymų. O suaugęs gali švelniai moderuoti situaciją.

Į pirmą klasę vaikas dar atsineša natūralų gebėjimą mėgdžioti. Be to, jis ateina pasiruošęs dievinti mokytoją, koks jis bebūtų. Vaikas yra toks atviras ir pasiruošęs mokytis, ir svarbiausias darbas – to nenužudyti.

Kaip apčiuopti, kada žinių alkis yra sveikas ir skatinantis domėtis, ir kada atsiranda perteklius, nebelieka jėgų įsisavinti gautos informacijos?

Tai matosi: sveikai alkani žinių vaikai yra linksmi, guvūs, daug klausinėja, yra aktyvūs, susidomėję. O permaitinti informacija tampa vangūs, apatiški, įnoringi. Nori, kad juos linksmintų, tada jiems pamokos tampa mokytojo šou. Atsiranda  nuostata „nustebink mane“. Kai šitaip daro paaugliai – kitas dalykas, bet pradinukams tai nėra natūralu.

Ar tiesa, kad domėdamasis tėvams patraukliomis, o sau pernelyg abstrakčiomis, intelektualiomis temomis vaikas rodo, kad jo smalsumas nėra patenkintas jam geriausiu būdu?

Vaikas yra atviras ir ima viską, ką jam siūlo aplinka. Jeigu septynmetis pradeda domėtis visatos atsiradimo priežastimi, tai ne dėl to, kad jis yra genijus. Deja, bet ne: greičiausiai jis stokoja tikrų klausimų, kurie kiltų iš jo patirties. Dabar, kai yra prieinamos įvairios enciklopedijos, vaikai mėgsta pasišnekėti apie žvaigždynus ar kažką panašaus. Bet tai yra kažkas tokio, ko visiškai nėra vaiko patirtyje. Natūraliai gali kilti klausimas apie mėnulį, nes jis matomas, bet apie visatos prigimtį ankstyvoje vaikystėje klausimai natūraliai, iš patyrimo, nekyla. Jie ateina iš tos perteklinės informacijos, kai užtvindome knygutėmis, enciklopedijomis ir vaizdo įrašais. Vaikai dabar turi labai daug grynai teorinės, atsietos nuo realaus gyvenimo informacijos. Aš siūlyčiau ieškoti kompromiso: kuo įmanoma konkrečiau atsakyti į klausimus, ir tada pagalvoti, gal duodu per mažai tikrų patirčių? Gal mums reikia susiruošti į žygį? Gal galiu pasiūlyti kažką tokio, ką jis gali užuosti, pačiupinėti, paragauti?

Kokie būtų tikri vaiko klausimai iš jo patirties?

Pamatė skruzdėlę, ir jau tada: o kaip gyvena skruzdėlės, o ką jos ėda? Gaminant maistą: kodėl tešla išsipučia? Tai gali būti tūkstančiai klausimų, kurie atsiranda pirma kažką patyrus.

 Kodėl praktika pažįstant pasaulį turėtų eiti pirma negu teorija? Nes mokykloje mokoma atvirkščiai.

Dėl to, kad mažam vaikui nėra susiformavęs abstraktus mąstymas. Jis bunda po truputėlį, 14-mečiui jau nebereikia pirma pačiupinėti. O iki tol žmogus pasaulį supranta tik per konkretybę: darydamas, jausdamas visais pojūčiais, išgyvendamas emociškai. Neturint šios galimybės, vaikai tampa pasyvūs žinių vartotojai, kurie neturi santykio su ta informacija, kurios prikaupia – kai neaišku, kur ją galima pritaikyti, o mokomasi tik dėl to, kad reikės atsiskaityti. Taip pat tuomet, kai nėra emocinio ryšio su žiniomis: jos nejaudina – nekelia nuostabos, pasibaisėjimo ar susižavėjimo. O tikras pažinimas, kuris atėjo per patirtį, yra labai stiprus ir ilgai išlieka – dažniausiai visą gyvenimą.

Paaugliai jau mėgaujasi atradę priežasties-pasekmės ryšį, kuris ypač akivaizdus gamtos moksluose. Skirtingais amžiaus tarpsniais žmogus labai skirtingai mokosi. Tokia mūsų raida,  mums reikia skirtingai mokytis.

20160819_124843Kaip?

Nuo 7 iki 14 metų vaikas mokosi per santykį: jis mėgdžioja, daug daro iš meilės mokytojui, iš pagarbos autoritetui. Net jei santykio nėra, vaikas mokomas stengiantis kuo labiau paveikti jo valią. Ji ugdoma aktyviai veikiant, mokantis užbaigti darbus, kartojant veiksmus, kad tobulėtų įgūdžiai – o nuolat siūlydami naujoves, mes labiau apeliuojame į intelektą. Svarbu įtraukti emocijas: vaizdingai pasakoti, kad jis įsivaizduotų, įsijaustų, kokia tema bebūtų – ar apie gyvūnus, ar apie augalus, ar apie papročius. Vaikams svarbu tapti atradėjais – tarkime, atliekame efektingą chemijos ar fizikos bandymą, jį aprašome, nupiešiame ir tada, mokytojui lengvai vedant, prieiname prie išvadų, dėsnio ar taisykės. Ir tai yra ne šiaip džiaugsmas, jis yra svarbus mąstymo aktyvumui. Nes galima ugdyti mąstymą, kuris pasyviai priima ir stengiasi atsiminti, ir tą, kuris stengiasi atrasti ir suprasti, kuris veda prie inovatyvių ir kūrybiškų sprendimų, didesnio iniciatyvumo, savarankiškumo ir laisvės.

Kaip aš galiu pamatyti  aktyvaus arba pasyvaus mąstymo apsireiškimus, stebėdama savo vaiką?

Jeigu vaikas domisis, klausinėja, gali nuosekliai įsigyventi į vieną temą nešokinėdamas nuo vieno prie kito, tai ir yra jo aktyvus mąstymas. Jis turi kažkokį klausimą ir gali gilintis, pagyventi su juo porą dienų. O pasyvus – kai vaikui niekas neįdomu. Arba kai vaikas nenuoseklus: tą griebia, aną, čia kažko paklausė, jau tuojau pat klausia kito. Aišku, reikia žiūrėti, gal jis taip klausinėdamas ieško mamos dėmesio. Gal pasikalbėti su mama jis gali tik klausinėdamas. Tada jam visai neįdomu atsakymai, jam tiesiog reikia pabūti kartu.

O kaip atsitinka, kad vaikui niekas neįdomu? Kartais suaugusiesiems atrodo, kad jie turėtų kažką aktyviai daryti – kaip elgtis tėvams tokioje situacijoje?  

Tam tikruose žmogaus raidos etapuose nuobodulys yra natūralu. Pavyzdžiui, šešiamečiams – taip vaikai pereina iš vaikystės į priešpaauglystę. Nuobodulys jokiu būdu nėra blogis, kurį reikia stengtis išblaškyti: jei vaikas yra fiziškai sveikas, nepatiria tikros pojūčių deprivacijos ar per didelės stimuliacijos nesibaigiančiomis veiklomis bei įspūdžiais, jo nuobodulys yra visada normalus. Jis reiškia, kad vaikas arba iš kažko išaugo – tarkim, iš tam tikrų žaidimų, arba pasotino savo pirminį smalsumą ir atėjo darbo etapas – pavyzdžiui, pramoko groti smuiku ir dabar reikia tobulinti techniką. Tai – nuobodu. Žaidimo atveju tėvai gali saikingai bandyti pasiūlyti jį praplėsti, paįvairinti– gal pasiūlyti pasisiūti naują suknelę nusibodusiai lėlei. Antruoju – tik pats vaikas gali iškentėti tą nuobodulį, kol pajus pasikeitusią kokybę. Tėvai jam padėtų neleisdami mesti veiklos vos tik ji nusibosta – jei pradėjo lankyti būrelį, tai tam tikrą laiką, tarkim, pusę metų, jį reikia lankyti. Jeigu nepereini nuobodulio fazės, taip ir lieki paviršiuje – tik ją įveikęs pereini į kitą kokybę.

Svarbu tai, kad toks valios ugdymas reikalingas mokyklinukams, o iki tol galima leisti vaikui tiesiog tenkinti savo smalsumą išbandant veiklas, kurios jam pačiam įdomios. Reikėtų ir nesupainioti nuobodulio su kitomis būsenomis – gali būti, kad mažas vaikas nenori, negali mokytis dėl kokios nors priežasties – gal jis serga, ryte susipyko su broliu, jo tėvai skiriasi. Kas gali dar būti įdomu, kai pasaulis griūna?

 

20160815_142500Kodėl suaugusiems yra taip sunku šalia nuobodžiaujančio vaiko?

Sunku ir šalia kenčiančio, liūdinčio. Ir ne tik vaiko, bet ir kito suaugusiojo. Turbūt taip yra dėl to, kad mes galvojam, kad galim padaryti savo vaiką – ar kitą žmogų apskritai – laimingu. Dėl to, kad mes norim gyventi kito žmogaus gyvenimą. Dėl to, kad mes įsivaizduojam, kad galim, kontroliuojam ir nešam daugiau atsakomybės, nei yra iš tikrųjų. Ir galbūt sunku pripažinti, kad mažas vaikas turi teisę į savo gyvenimą,į liūdesį  ir net į mirtį. Tai nėra lengva suvokti. Mes vis labiau bandom ir savo, ir artimųjų, o labiausiai tai savo vaikų gyvenime išeliminuoti bet kokį pavojų, bet kokį skausmą, bet kokią negerovę. Tačiau kaina už tai yra gyvenimo nebuvimas.

Mes norim eliminuoti bet kokią negatyvumo apraišką: vaikas turi neverkti, mes bet ką padarysime, kad tik jis nustotų verkti. Gal jis dar mielai paverktų kokią valandą, bet jau nebegalima. Kadangi vaikas yra lojalus suaugusiems, stengiasi būti geras, nustoja verkti. Nieko gero mes tuo nepadarome – nuraminame save, ne vaiką.

Ar gali būti, kad kažkokie konkretūs dalykai vaikui neįdomūs?

Natūraliai vieni dalykai įdomūs labiau, kiti mažiau. Bet kad vaikas išeliminuotų kažką kaip visiškai neįdomų, kategoriškai, turi būti priežastis. Jis gali labai bijoti nesėkmės – tai populiariausia priežastis, o jos šaknys – dažnai pačių tėvų elgesyje su vaiku nuo pat vaikystės. „Nelip, nugriūsi“, „pati iškepsiu tuos sausainius, nes tu išsitepsi“, „nebijok/nedainuok/nesirenk taip, nes visi iš tavęs juoksis“… ir visi tie pamaitinimai, aprengimai, sutvarkymai, nes taip greičiau, patogiau, saugiau – visa tai lašas po lašo formuoja vaiko nuostatas, baimę išsišokti, apsijuokti ir neįtikti kitiems.

Kodėl tėvai mano, kad jie turi savo vaikams padėti ruošti namų darbus nuo pat pirmos klasės?

Tai priklauso nuo mokyklos: jeigu pamatuojami rezultatai iškeliami kaip pagrindinė vertybė ir tikslas, juos reikia atitikti. Jei vaikai su tokiais reikalavimais nesusitvarko, atsiranda stresas – vaikams, tėvams ir mokytojams.

Kaip gali mama paguosti savo pradinuką, kai negali pakeisti mokyklos, negali pakeisti sistemos? Kai yra namų darbai, kurių kaip ir neturėtų būti, yra debesėliai ir saulutės, nors vertinimo irgi neturėtų būti, yra orientavimasis į rezultatą, o vaikas nespėja?

Tada svarbu vaikui stiprinti tas vietas, kuriose jis yra stiprus. Kažkas juk jam sekasi – kad ir kepti pyragus, piešti, meistrauti, sportuoti ar draugauti. Darydamas tai, kas sekasi, vaikas pats gali pamatyti gerą rezultatą ir juo pasidžiaugti. Tai stiprins jo savivertę, jis supras, kad net jei nesiseka ta matematika ar lietuvių, bet yra sritis, kur jam sekasi.

Vaikams iš tėvų labai vertinga išgirsti jų istorijas – gal tėčiui su lietuvių irgi buvo nekas. Tai stiprina. Kad vaikas nuo mažens žinotų – nėra tokių žmonių, kuriems viskas gerai sekasi. Kad „viskas tau gerai sektųsi“ nėra gyvenimo tikslas.

Tai nereiškia, kad tiesiog turi numesti kas nesiseka, bet ieškoti balanso:  daryti vien tik tai kas sekasi yra  vienpusiška, o jeigu koncentruojiesi tik į tai, kas nesiseka, rizikuoji prarasti savivertę. Ir su labai daug pastangų gauti prastą rezultatą. Visapusiškumo dėlei nereikėtų apleisti silpnųjų vietų, su jomis truputėlį dirbti.

20160816_113528Visapusiškumas. Kodėl jis žmogui reikalingas? Jeigu esi apsigimęs muzikos genijus, kam tau fizika?

Genijų yra nedaug ir dažnai vienas labai ryškus jų gebėjimasi egzistuoja kitų gebėjimų sąskaita. Tokiems žmonėms nėra lengva gyventi. Kitiems žmonėms visapusiškumas tiesiog padeda išgyventi – komplikuota, jei viską padedi į vieną sritį. Tuomet praradęs viena, prarandi viską. Viena vertus, taip yra saugiau, kita vertus – ir įdomiau.

Tėvų ir mokytojų rolės yra visiškai skirtingos. Ką gali padaryti tėvai, kad jų vaiko mokyklinis gyvenimas ir mokymasis būtų kuo sklandesnis?

Namuose mokaisi  viso gyvenimo. Vaikas turi išmokti būti pilnavertis šeimos narys, atsakingas už namų gerovę: plauti indus, nešti šiukšles, eiti į parduotuvę, dar kažką. Kita labai svarbi dalis – santykių kūrimas.  To mokomės bendraudami: dalindamiesi, kaip kam sekasi, dalyvaudami vienas kito gyvenime. Vaikui svarbu būti išklausytam ir kartu girdėti, kaip einasi tėvams. Tai milžiniška vaiko gyvenimo dalis.

Prieš mokyklą tėvai galėtų užtikrinti, kad vaikas turėtų įgūdžius pasirūpinti savimi: užsirišti batus, išsiplauti indus po savęs. Tai viena šeimos užduotis – higienos, saugumo įgūdžiai. Antra – santykiai. Šeimoje jie visai kitokie: su mažai dalyvių, jaukūs, globos – kai jis globojamas, arba mokosi globoti jaunesnius. Mokykloje su bendraamžiais vyksta nuolatinis pasilyginimas, vaikai ranguojasi visais tūkstančiais įmanomų požymių: ūgiu, stiprumu, greitumu, iškalba, fantazija, kas gražiau piešia, kas greičiau skaičiuoja. Milijonai požymių, pagal kuriuos ranguojasi ieškodami vietos šitame sociume.

Kuo vaikui gali praversti mokykloje tai, kad jis moka užsirišti batus?

Visų pirma, tada jis savo jėgas ir dėmesį skiria naujiems dalykams, kurie pradinėje mokykloje turėtų būti svarbiausi: tai mokslas ir santykiai bendraamžiais ir su mokytojais. Kai nesavarankiškas vaikas ateina į mokyklą, galima įsivaizduoti, koks jį ištinka siaubas: iš saugios aplinkos patenka ten, kur niekas juo taip, kaip mama, nebesirūpina. Jam vienu metu reikia įvaldyti milžinišką kiekį užduočių. Nebeaišku, kas yra svarbiau, ir vaikas skęsta.

Vaikai nėra vienodi ir tikrai yra labiau išsiblaškiusių, kuriems reikia pagalbos. Tuomet tėvai turėtų ne tiek rūpintis namų darbais ar ko jis išmoko, kiek tuo, kad jis nusineštų priešpiečius, rūbus. Jeigu jis pats negali, jam reikia padėti ir leisti išmokti.

Kaip turėti išminties ir kantrybės leisti vaikui mokytis savo tempu, o galbūt surasti vietą, kuri nėra pirma pagal akademinius rezultatus?

Čia lazda su dviem galais. Kaip yra tėvai, kurie labai jaudinasi ir labai daug reikalauja iš savo vaiko, taip yra ir tokie, kurie lengva ranka nurašo – va mano vaikas toks: negabus, su autizmo požymiais ar dar kokia diagnoze. Reikia išlaikyti pusiausvyrą, žiūrėti į savo vaiką, atidžiai jį stebėti – ar  tai yra lėtesnis tempas, ar raidos problema? Nes prieš jas nereikia užsimerkti. Problemos egzistuoja ir jas reikia spręsti. Kuo anksčiau užčiuopi, tuo paprasčiau būna išspręsti. Nereikia galvoti, kad viskas praeis savaime ir vaikas viską išaugs.

Kartais į specialistus bijoma kreiptis  dėl to, kad vaikui gali nustatyti kokią gąsdinančią diagnozę.

Etikečių ir specialistų baimė yra ne mažiau ryški kaip ir tų puikių rezultatų siekimas. Jei pats nesi patenkintas savo vieta gyvenime, negali ramiai žiūrėti, kad tavo vaikas nėra geriausias. Viskas prasideda nuo to, kaip pats į save žiūri, kaip vertini save, savo pasiekimus, savo gyvenimo kokybę, savo vietą, kurią užimi gyvenime. Jeigu esi savimi nepatenkintas, bus sunku būti patenkintu savo vaiku. Tobulų nėra – jei vaikas labai gerai mokosi, gal jis išsiblaškęs ar nemoka bendrauti, arba domisi ne tuo, kas tau įdomu.

Jei dėl vaiko trūkumų kyla nerimas, pirmiausia būtų sveika pažiūrėti į save – ir nespręsti kitų žmonių problemų, kol neišsprendei savo. Geležinė taisyklė: negali reikalauti iš kito to, ko nedarai pats.

Psichologė, knygos „Kaip užauginti žmogų“  autorė Aušra Kurienė yra pasakiusi, kad vaikas iki 10 metų savų problemų neturi. Bet pripažinti tai gali būti sunkiau nei nusamdyti korepetitorių, pakeisti mokyklą ar imtis kitų išorinių priemonių. Kodėl?

Užsidedi pliusus, kažką aktyviai veiki, gali net punktais išvardinti, ką darei… O gal reikėtų prisijaukinti mintį, kad tas nuostabus vaikas, į kurį esi pasiryžęs investuoti bet ką ir bet kiek korepetitorių pasamdyti, nori būti šaltkalviu ar dirbti statybose? Siaubas? Čia vėl tas mūsų noras paguosti, nuraminti, užimti, sudominti. Tai yra tikro gyvenimo maskavimas. Noras, kad būtų kažkaip kitaip.

Dabar tai labai lengva – aplinka stipriai palaiko tą netikrą sukurtų įvaizdžių gyvenimą.

Sukurti įvaizdį apie save, jį labai puoselėti ir gyvenimu nebeužsiimti. Tokios mūsų laikų realijos, bet aš tikrai nemanau, kad tai yra mūsų laikų problema – ji visą laiką egzistavo. Kaukės problema. Tai yra kaina, kurią žmonės  moka už savo intelektą ir vaizduotę. Šešėlis, kuris toks pat senas, kaip ir žmonija. Užčiuopti tą pačią gyvenimo esmę, atsisieti nuo įvaizdžio – tokių technikų yra visose kultūrose nuo labai seno, vadinasi, jos jau buvo reikalingos.

Ko linkėtum žmogui, kuris šiais laikais Lietuvoje išeina į mokyklą ?

Linkėčiau, kad jo neskubintų, kad jis turėtų daug laiko žaisti ir draugauti – tiek laiko, kiek jam reikia užmegzti santykius su suaugusiais ir su vaikais. Kad jis būtų su tokiais žmonėmis, kuriems nebaisu pasakyti, kaip yra. Mokymasis nėra vien malonus procesas, nes jame susiduri su savo ribomis – kad kažko negali. Tai nemalonu. Jeigu bet koks skausmas, nepatogumas, nemalonumas tave stabdo, tai stabdo galimybę mokytis, augti ir tobulėti. Nes šie procesai vyksta jei ir ne per skausmą, tai ne visai patogiai.

Suaugęs turėtų pasirūpinti erdve, kurioje vaikas jaustųsi saugus, kad galėtų atsiskleisti, išdrįsti, bandyti, kad jo fantazija atsipalaiduotų. Ir kartu priimti, kad nemalonumas irgi yra proceso dalis ir jo nepabijoti.

Beje, vaikai vieni kitus mikliai įvertina! Ir nereikia to maskuoti: lėti, stori, išsiblaškę – mes esame visokie. Šios savybės nereiškia, kad esi blogas žmogus. Jei priimi save tokį, koks esi, tada gali tobulėti, turi pasirinkimą.

Ir čia vėl yra pavojus – nuslysti į etiketes. Dėl to, kad vaikus, ypač mažiau priimtinus visuomenei, jautriais, lėtais, negabiais labai lengva pavadinti sistemoje, kuri greitai ieško rezultatų. Ir jeigu vaikas eina kitu tempu, gauna etiketę ir prisiima tai, kas nėra jis.

Mokytojo pareiga žiūrėti į tai jautriai. Ir čia tikriausiai yra padaromos klaidos, bet bandant  žiūrėti jautriai ir atvirai jas galima taisyti. Kaip vaikai taiso savo klaidas, taip ir mokytojai ir tėvai gali tai daryti. Visi taiso. Ši mintis ramina.

Kai gimsta pirmas vaikas, visos žinome, kad būsime tobulos mamos. Niekada nepadarysi klaidų, kokias padarė tavo tėvai. Ir apskritai viską žinai ir viskas aišku: kūdikėlį maitini ypatingai, rengi superekologiškais rūbais, viską kontroliuoji ir viskas yra tobula. Vaikas auga,  dedamųjų vis daugėja ir pamažu jų nebeaprėpi. Čia suklysti, ten. Ir vieną dieną supranti: ne, aš irgi nebūsiu tobula mama. Tik tada palengvėja ir prasideda kūryba. Jeigu sugebi atleisti sau, kad nebūsi tobula mama, tada gali prasidėti tikras gyvenimas.

Kodėl vaikui nereikia tobulos mamos? Tėvų?

Nes pasaulis yra besikeičiantis, o ten, kur yra kaita, tobulumas neįmanomas. Tobulumas yra tai, kas sustingsta. Jis – ne šio pasaulio požymis.

 

Šis tekstas buvo publikuotas “Beatos žurnalo“ 2016 metų rudens numeryje.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: