Baimė ir meilė, laisvė ir trauma. Ką renkuosi?

dom_fullDominique Sakoilsky – šeimos ir poros santykių konsultantė, dula, ilgalaikė nėščiųjų jogos vadovė, lektorė, trijų vaikų mama ir keletos knygų autorė iš Didžiosios Britanijos. Su Lietuva ji susijusi – atvažiuoja čia mokyti dulų, vesti seminarų, o neseniai organizavo parašų rinkimą tarptautinei peticijai dėl pribuvėjos Jurgitos Švedienės teismo. Ji sako, kad mes esame laisvi, ir ta laisvė yra labai svarbi – taip pat ir laisvė apsispręsti, kaip gims mūsų vaikai. „Man rodos, mes Didžiojoje Britanijoje kartais esame apsnūdę ir neįvertiname tos laisvės, kurią turime. Tarsi neturėdami už ją kovoti, imame pamiršti ir ja rūpintis“, – sako D. Sakoilsky.

Kaip rasti laisvę, kai baimė yra visa, kas supa? Kaip rasti bendrą kalbą su žmogumi, o ne jo baime?

Baimė yra labai landi ir subtili. Mes kartais ją projektuojame į aplinką – aš tai būčiau padaręs, bet man neleido – neprisiimdami atsakomybės sau. Tarkim, nėra įstatymo, kuris verstų moteris gimdyti gulint, bet daugelis sako, kad joms neleido vaikščioti, vietoj to, kad sakytų – man nepakako jėgų save apginti, nejaučiau ryšio su savo kojomis ar panašiai. Subtilių projekcijų yra daug. Man ši tema – tai tema apie baimės pripažinimą, suvokimą, iš kur ji kyla ir kas ją maitina. Mano supratimu, šis suvokimas įgalina. Keisti perspektyvą galima po truputį.

Baimė mus užlaiko ties įkvėpimu – tad viskas, kas gali paskatinti iškvėpimą, gali padėti. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme – kartais sėkmingai gali suveikti keistai atrodantys fiziniai judesiai, stiprus, akcentuotas iškvėpimas, trypimas pėdomis, kojų ir klubų judinimas. Garsas gali labai padėti – daugelis kultūrų naudoja garsą, kad viduje keliautų iš vienos vietos į kitą. Paradoksalu, bet dabar kultūriškai labiau priimtina yra gimdymo metu vemianti, nei dainuojanti moteris.

Dirbi gimdymo ir gimimo srityje dvidešimt septynerius metus. Esi sakiusi, kad dabar prieinama informacija gali tapti kliūtimi sėkmingam gimdymui – ta prasme, kad žiniomis yra pamaitinama už mąstymą atsakinga smegenų dalis, o gimdymui vadovauti turėtų atsakingoji už instinktus.

Moteriai svarbu išmokti sukurti atmosferą, kuri būtų jai palanki, kuri ją palaikytų. Jei nėščioji bent dvi valandas per savaitę galėtų skirti išimtinai sau, savo jausmams, atsipalaidavimui, tai būtų pakankama.

Labai svarbu moterį ruošiant gimdymui sudaryti jai sąlygas išreikšti viską, kas ją slegia – all the shit. Yra tokia Rumio, senovės persų mistiko ir poeto, poema apie į duris pasibeldusius svečius, kuriuos visus reikia priimti – nėra tokios vidinės mūsų dalies, kuri nebūtų verta sėstis prie bendro stalo. Sunkumai iškyla tada, kai viena šių dalių dominuoja arba yra ignoruojama – nuo to jos nedingsta, atvirkščiai, pasinaudojusios situacija, kai nebelieka energijos laikyti užremtas duris, pasirodo visa jėga.

Lietuvoje mums labai nepatogu, kai vaikas patiria liūdesį ar pyktį – suaugę visais būdais stengiasi kuo greičiau užbaigti nepatogią situaciją. Kartais atrodo, kad su nėščiosiomis elgiamės tarsi su vaikais – žiūrime į jas kaip į silpnas, nepripažįstame jų „nepriimtinų“ jausmų, lyg infantilizuojame. Tikriausiai ir džiugiame nėštume yra prastų dienų?

Būtent. Visi kylantys jausmai išlieka, bet neturi galimybės juos išsakyti – kartais net pačiai sau – jie kaupiasi. Svarbu suprasti, kad kiekvienas jausmas yra priimtinas ir turi savo žinią. Visi tie svarbūs dalykai judina duris ir yra pasiruošę bet kada įsiveržti. O norėdamos sėkmingo gimdymo, jo metu turime būti laisvos nuo bet kokių įtampų.

Bet kas, kas yra toje tamsiojoje vietoje, gali būti priimta – aš tuo visiškai tikiu.

Kodėl gimdant svarbu sutarti su visais tais poemos svečiais? Kodėl negalime pasikviesti tik džiaugsmo, palaimos, dėkingumo ir kitų neva kilniųjų?

Gimdymas – tikrai labai svarbus įvykis: fiziškai, emociškai ir dvasiškai jam reikia tikrai daug jėgų. Tai kasdienis, bet stebuklas. Gyvenime retai įvyksta panašaus stiprumo ir gilumo patyrimų.  Jei mes tokio virsmo metu draudžiame sau kažkokius jausmus, labai daug energijos išeikvojame šiems kaliniams saugoti. Ir tada jos nepakanka tiesiog gimdyti. Skirtumas tarp to, kas mes norime būti, ir to, kas esame, tampa per didelis – ir ši taip saugoma trauma ima dominuoti. Tranzitiniu momentu pasidaro svarbu tai, apie ką kasdien negalvojame – ryšys su mama, mūsų pačių gimimo istorija, patyrimas gimdoje, pasitikėjimas pasauliu, savimi, kaip mama, tikėjimas meile, santykiai poroje, seksualumas, savo moteriškumo priėmimas – ar menstruacijos yra skausmingos, ar buvo persileidimų, abortų, smurto. Kartais traumos nėra taip lengvai atpažįstamos – kartais prireikia pradėti auginti vaiką, tik tada pamatai, kad jis tau kelia labai stiprius jausmus, susijusius su tavo vaikyste.

Mūsų kartos tėvai yra gimę priešiškoje aplinkoje. Jų patirtis niekur nedingo, ji perėjo mums per pasakojimus, per elgesį, per nutylėjimus. Kartais vis dar galvojama, kad vaikas nieko nesupranta, kol nekalba. Ir ši nuostata yra viena iš priežasčių, kodėl ta pati traumuojanti istorija tęsiasi – tai, kad mes nepripažįstame vaisiaus, kūdikio atminties ir jo jausmų.

Kaip tu pradėjai dirbti su nėščiosiomis, o vėliau – ir gilintis į porų santykius, kuriuos, kaip suprantu, moters gimdymo patirtis gali stipriai paveikti?

Mano vyriausiam vaikui tuoj 28-eri, man buvo vos 23-eji, kai jį pagimdžiau. Tuo metu neturėjome pastovaus būsto, nuolat kraustėmės, patyriau daug streso. Man sakydavo – nieko tokio, viskas praeis. Negalėdavau išsakyti savo nuogąstavimų, todėl tai pasireiškė per kūną – pakilo kraujo spaudimas, turėjau preeklampsiją ir išankstinį skatintą gimdymą. Popieriuose gimdymas atrodė visai tvarkingai – nors ir penkiomis savaitėmis anksčiau, tačiau jį pagimdžiau vaginaliai, be replių, ir vaikas buvo pakankamai tvirtas. Tačiau man šis gimdymas buvo didelė trauma, kurią aš giliai išgyvenau. Tai buvo paskatinimas pradėti dulos mokslus ir dirbti su gimdymu susijusioje srityje – norėjau, kad niekam netektų kentėti taip, kaip teko man. Nemanau, kad tai geras pagrindas – ką gali duoti kitam žmogui, kai nuolat galvoji apie savo nuoskaudas? Užtrukau ne vienerius metus, kol šią žaizdą užsigydžiau.

Antrą vaiką pagimdžiau namuose – tai įvyko labai greitai, net akušerė nespėjo atvykti. Ir šis mano sūnus jautrus, turi tikrai didesnę gimimo traumą nei vyresnėlis. Mes labai labai skirtingi – tikriausiai turėti tokią kitokią mamą jam yra sunku. Visada sakau, kad gimimo trauma yra žiūrinčiojo akyse. Svarbu nespręsti už kitus. Net jei mamai gimdymas yra ramus, vaikui patyrimas gali būti kitas – spraustis gimdymo kanalais yra tikrai rimtas darbas.

Kaip dažnai mūsų elgesį lemia gimimo ir gimdymo traumos?

Be traumos gelmės nebūtų poezijos, meno, kūrybos – išgyventi tai sunku, bet parodo, kad turime galimybę taip giliai jausti. Tai egzistencinis sąmoningumas. Gimimas žmogui yra herojiškiausia gyvenimo kelionė – net jei tai įvyksta operacijos būdu. Abu keliai turi savų iššūkių. Gimimo patritis lieka su mumis visą gyvenimą: mūsų psichikoje, kūne, kauluose – net nosis ir akys gimdymo metu pasikeičia. Jei patirtis neįsisąmoninama, jei nesuvokiame savo žaizdų, jos lemia mūsų elgesį ir valdo mus. Gali nugyventi visą gyvenimą nesuvokęs, kad tavo nesaugumas, negebėjimas kurta atvirų, gilių santykių, nepasitikėjimas visu pasauliu kilo iš pirmųjų gyvenimo valandų. Tikima, kad kažkas kitas yra atsakingas už viską, kas vyksta tavo gyvenime. Be sąmoningumo toks suvokimas nėra įmanomas – jis neįvyksta savaime. Neišspręstos traumos veikia visą šeimą – gali ir per kelias kartas – ir visuomenę. Vienintelis žmogus, galintis padėti tai išspręsti, esi pats. Gijimo potencialias yra visada – nesvarbu, ar praėjo 20, ar 84 metai – išgyvento skausmo pripažinimas padeda tai padaryti.

Mes elgiamės vienaip ar kitaip iš baimės arba meilės. Nereikia gelbėti žmonių nuo jų patyrimo ir lemties, tačiau norintiems galima tai paliudyti, padėti suvokti, nuo kurio iš šių pagrindų jie atsispiria.

Nebūtinai žmonės turi būti vienodai sąmoningi, tačiau jei matai ir gali priimti jų realybę su meile ir empatija, gali padėti jiems įveikti virsmo momentus. Tai dulos darbas – ji turi įžengti į „aš nežinau ir priimu tave tokį“ teritoriją.

Trauma kovos už savo teisę būti. Priežastis, dėl kurios laikomės savo traumos, yra nekalta – taip jaučiamės saugūs. Žinome, kad niekada neleisime tam nutikti ir vėl (na, tai vyksta sudėtingiau).

Tačiau jei priimame savo pažeistas, nuskriaustas dalis, tai labai atpalaiduoja. Mums nereikia atsikratyti savo patirties, tik priimti ją.

Kodėl svarbu likti „aš nežinau“ srityje, kai yra tiek kontrolės įrangos?

Su visa technika mes vis tiek nežinome, kas nutiks. Gimdyme visada yra paslaptis.

Kartais moterims pateikiu analogiją – jei jus nuvežtų į ligoninę ir duotų pusvalandį pasiekti orgazmui, kas penkias minutes tikrindami, ar jūsų susijaudinimo lygis pakankamas – jei tai nevyksta, atliktume reikalingas intervencijas, dauguma juokiasi, puikiai suprasdamos, kaip tai absurdiška. Tačiau gimdymo procesai yra labai panašūs. Na, gimdymas nebūtinai yra mylėjimasis, tačiau hormonai veikia tie patys. Mums reikia likti nestebimoms, nespaudžiamoms, neįjungti galvojančių smegenų dalių, neužmigti, jaustis mylimoms ir saugioms.

Jei žiūrime į žmogų kaip aplinkybių auką, kurią reikia išgelbėti, tuomet nematome visų tų galimybių, kurios jam gali atsiverti.

 

 

Advertisements

Komentarų: 6

  1. Kokie geri dauguma jusu straipsniu – gilus, retai aptariamomis temomis.

  2. Kūlgrinda · ·

    Ačiū. Gelmė. Tikrumas. + Gal kokią naują peticiją už gimdymą NEGULINT, nes to tikrai nelabai toleruoja tradicinėse ligoninėse 🙂

  3. Ačiū! Man patvirtinimas, kad yra kam įdomu ir svarbu labai vertingas.

  4. Žinau iš savo patirties, deja 🙂 ir sistema savaime nepasikeis, reikia, kad atsirastų ją keičiančių.

  5. Anonimas · ·

    Gilu, gražu, įdomu. Suraičiau straipsnį akimis neatsitraukus. Aktuali ir ne taip dažnai tarp mūsų plėtojama tema. Dėkui, Lina!

  6. Ačiū Jums, Lina, už straipsnį, labai įdomu, viskas tiesa. Perskaičius nejučia nuklydau į savo prisiminimus… 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: