Ugdyti vaiko pasitikėjimo savimi – į gamtą

Jei vaikas stabdo save saugodamas drabužius, reikėtų ne džiaugtis, koks jis išauklėtas, o susirūpinti, kad jis atsisako siekti savo tikslų, pažinti pasaulį, patirti kažką nauja dėl noro įtikti aplinkiniams

Jei vaikas stabdo save saugodamas drabužius, reikėtų ne džiaugtis, koks jis išauklėtas, o susirūpinti, kad jis atsisako siekti savo tikslų, pažinti pasaulį, patirti kažką nauja dėl noro įtikti aplinkiniams

Vienkiemyje kartu su broliais ir pusbroliais augusi Milda Jankauskienė turi vaikystės istorijų, kurias sužinojusi jos mama stvertųsi už galvos. Karstymasis po medžius, drąsos žygiai tirpstančiose pelkėse, stovyklavimas per naktis prie laužų, jodinėjimas arkliais ir šaudymas ne tik iš pačių išsidrožtų lankų buvo ne tik nuotykiai – tokia vaikystė formavo pasaulėžiūrą, stiprino kūną ir ugdė valią. Milda sako, kad augimas gamtoje dabar jai leidžia bet kur pasaulyje jaustis savai, o žaidimai lauke padeda vaikams augti valingiems, atkakliems, jautriems, kūrybingiems ir gerai vertinti riziką. Po studijų dirbusi banke, kur pirmą kartą suprato, kas yra sezoninė melancholija, dabar Milda, pati jau mama, įkūrė gamtos darželį „Po smilgom“ ir kasdien leidžia laiką lauke su vaikais, o norintiems naujų idėjų žaidimams gamtoje išleido programėlę Adventurous kid!

Kodėl manai, kad būti gamtoje yra svarbu?

Vaikai – mūsų ateities karta, kad jie saugotų gamtą, ji turi jiems rūpėti. Dabar, kai domiuosi ir buvimo gamtoje teorija, joje atpažįstu save, suprantu, kiek daug gavau iš tokios vaikystės. Ji nebuvo rožėm klota, bet tas pasitikėjimas, ateinantis iš savo kūno pažinimo, man suprantamas.

Tik tada, kai ėmiau dirbti biure ir saulę matydavau tik pro langą, supratau, kas yra sezoninis liūdesys, nedarbingumas, vangumas, bloga nuotaika. O darželyje aš vėl prisiminiau vaikystę, kai nebuvo jokio slogučio. Saulė leidžiasi, saulė kyla, žiema, vasara – gamtą priimi su visais jos aspektais, tai nedaro įtakos nuotaikai.

Ir dar – ligos. Sėdėdama biure sirgdavau tikrai kur kas daugiau nei dabar, kai kasdien judu ir kvėpuoju grynu oru. Labai svarbus ir pasitikėjimas savimi – visi akcentuoja, kad vaikai, praleidžiantys daug laiko gamtoje, jį turi stiprų. Žinoma, tai – kompleksinė savybė, priklausanti nuo daugelio aplinkybių, tačiau gamtoje galima visu kūnu patirti, kur yra savos ribos, ką reiškia nesėkmė, ir priimti ją kaip pamoką.

Kaip susijęs žaidimas lauke ir pasitikėjimas savimi?

Save patiriame per emocijas ir per fizinį kūną. Tarkim, einu, pavargau, renkuosi, ką darau: galiu spjauti, apsisukti ir grįžti, atsisėsti ir verkti arba susikaupti ir siekti savo tikslo. O kartą sunkiai jį pasiekus aplanko aiškus jausmas – aš galiu tai padaryti! Jei galiu tai, gal galiu ir kita?

Kūnas ir valia susiję – kuo stipresnis fizinis kūnas, tuo lengviau, tarkime, įlipti į medį ar nueiti didelį atstumą. Tačiau kuo vaikas daugiau juda, tuo labiau ir stiprėja jo fizinis kūnas, ir atsiranda daugiau pasitenkinimo savimi ir savo veikla.

Ir aiškus savo ribų suvokimas – visada esančių, nuolat kintančių.

Praleidusi vaikystę gamtoje, dabar niekur pasaulyje nesijaučiu vieniša: dangus tas pats, žemė ta pati, akmenys visur – tie patys

Praleidusi vaikystę gamtoje, dabar niekur pasaulyje nesijaučiu vieniša: dangus tas pats, žemė ta pati, akmenys visur – tie patys

Taip, mes negimėme mokėdami, mums reikia patiems išmokti. Sėdint ir verkiant, prašant, kad kas nors kitas tai padarytų, nepavyks išmokti pačiam. Svarbu, kad vaikas nesusiformuotų nuostatos – kartą aš neįlipau į medį, vadinasi, aš nemoku laipioti po medžius. Paprastai kasdienybėje tokią aiškią nesėkmę patirti sunku. Tarkim, su piešimu ar konstravimu jausmas yra kitoks – nėra aiškios ribos, kada veiksmas pavyko, kada – ne, jis ir ne toks kūniškas. Tam, kad patirtum jausmą visu kūnu, turi ir veiksmą atlikti visu kūnu.

Britanijoje uždrausta parkuose vaikams laipioti po medžius, nes tai nesaugu. Ir kartu prieš akis matau žymiausios vaikų rašytojos Astridos Lindgren nuotrauką, kur ji, jau septyniasdešimtmetė, įsilipusi į medį, nes žaisti jai patiko visą gyvenimą. Man čia susiduria trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyvos: vertinant penkias minutes į priekį, rizikos yra, tačiau mąstant apie būsimus septyniasdešimt metų gyvenimo, nauda ją nusveria.

Na, A. Lindgren tokiame amžiuje galėjo įlipti į medį, nes tai darė ir vaikystėje. Vaikystėje esu ne kartą iš medžio iškritusi. Kritinis mąstymas ir rizikos valdymas yra labai svarbu. Aš žiaurią klaidą padariau, pasižiūrėjusi filmuką „Candy Candy“. Su broliu dalinomės vienomis pačiūžomis, ir, kol jis čiuožinėjo ant kūdros, o aš laukiau savo eilės, pradėjau laipioti į alksnius. O Kendi Kendi – nuo medžio ant medžio…norėjau padaryti taip pat, kad galėčiau pasigirti klasėje, ir neįvertinau, kad žiema, slidu. Šokau, nulaužiau šaką, iš penkių metrų kritau žemėn. Turėdama šią patirtį, ir dabar laipioju – ne dėl to, kad kažkam pasirodyčiau, o dėl to, kad tai – labai smagu.

Vaikas, kuris pats išmoksta įvertint riziką, kur kas geriau jaus savo ribas. O tas, kuris stipraus ar maištingo būdo, bet nuolat girdi – nedaryk, nelipk, nelįsk – kai suaugę nemato, elgiasi neapdairiai.

Kokia yra tėvų rolė pažįstant gamtą? Ar vaikams reikia paskatinimo? O gal apsaugos – mažas, nelipk, nukrisi, skaudės?

Esu girdėjusi iš mokytojų, kad pirmokai nemoka bėgti. Arba nedavus rankos nelipa laiptais. Skamba labai keistai, tiesa? Tėvų palaikymas vaikams yra svarbus. Manyčiau, geriausia būtų, jei jie nei skatintų, nei gąsdintų. Nes tai – puiki proga vaikui patirti nesėkmę. Žmonės šiais sėkmės kultūros, tobulėjimo, augimo laikais bijo nesėkmės. Tačiau ji mokymosi procese yra būtina. Jei nepavyko šiandien, gal pavyks rytoj? Po mėnesio? Metų? Tada atsiranda tikslas, o jo siekiant ugdoma valia.

Bet šiuolaikiniame mieste visada yra alternatyva – gal vaikas nebūtinai turi kamuoti mamą su aukštakulniais, tampydamas ją po miškus, gal galima kelis kartus per savaitę nueiti į būrelį ar sporto salę, kur ne tik judama, bet ir dar kažko išmokstama – tarkim, žaisti krepšinį ar gimnastikos pratimų.

Nesu prieš būrelius. Gabalėlis disciplinos, jei vaikas per dieną turi daug laisvės žaisti, tyrinėti ir gyventi, manau, yra gerai, nors yra ir manančių priešingai. Bet jei vaiko diena darželyje sustyguota, būrelis – sustyguotas… Kalbant apie fizinę raidą, mankšta ir laisvas judesys skiriasi: pirmoji yra ne vaiko inicijuojama, ne jis pats atranda judesius ir jie – pakankamai riboti, neįvairūs. Jei vaikas per visą dieną nuolat gauna nurodymus, galiausiai pats nustoja galvoti, kaip jam judėti ir ką veikti. Taip, tėvai ir manęs klausia, ką daryti, kai vaikui nuobodu.

Taigi. Ir ką tada daryti? Nes būna, kad ir mamos mano – mano vaikas gimė XXI amžiuje, jam nuobodu pagaliai ir samanos, jis nori planšetės!

Nuostatos, kas yra bjauru, nešvaru, nemalonu, yra suaugusiųjų. Vaikai atviri pasauliui, kupini noro jį pažinti ir patirti

Nuostatos, kas yra bjauru, nešvaru, nemalonu, yra suaugusiųjų. Vaikai atviri pasauliui, kupini noro jį pažinti ir patirti

Vaikai vienareikšmiškai mokosi iš pavyzdžio. Ir jei tėvams, už kurių nugaros yra daug nuostatas suformavusių įvykių, patinka sėdėti šiltuose namuose ir žiūrėti filmus arba skaitinėti telefone, sunku tikėtis, kad vaikas pats veršis į lauką.

Pažinti gamtą gali tik patirdamas jos kaitą. Mes gyvename fantastiškoje vietoje – matome visus keturis sezonus, mūsų visus metus nekaitina saulė ir nepila nuolatinis lietus, kam reikia save apriboti tik sėdėjimu ant sofos?

Nesakau, kad gamta yra vienintelis būdas pažinti visą pasaulį. Tačiau ji – nuostabi vieta sužinoti apie jį labai daug. Tai – būdas įgyti patyrimo visais pojūčiais.

Yra skirtumas, kai gyveni  name ir lauke žaidžiantys vaikai reiškia laisvas rankas, ir kai gyveni šeštame aukšte, o po langais – gatvė ir tam, kad vaikai pažaistų, turi eiti su jais kartu. Tada motyvacijos prireikia šiek tiek daugiau – kokie argumentai išviliotų į lauką šiuolaikinius išsilavinusius tėvus?

Ilgai apie tai galvojau! Tyrimų apie gamtos naudą – n plius vienas. Taigi: žmonės, kurie daugiau laiko praleidžia natūralioje šviesoje, lengviau užmiega – dirbtinė, ypač prieš miegą, išbalansuoja organizmą. Tiems, kurie pagyvena su saule, susireguliuoja natūralus ritmas ir dingsta nemiga. Kita – žemėje yra bakterijų, kurių poveikis prilygsta laimės hormonui serotoninui. Tikriausiai visi esame girdėję apie malonumą „sukišti rankas į žemę“ – neveltui sodininkystė yra vienas populiariausių hobių išsivysčiusiose šalyse. Trečia, žmonės, kurie gyvena natūraliai augalais gausioje aplinkoje, turi mažiau alergijų. Labai svarbu – tokie žmonės labiau pasitiki savimi, geriau įvertina savo jėgas. Savų privalumų turi ir grynas oras. Dar – gamtoje matai tikrą gyvenimą – gali pamatyti ir gimimą, ir mirtį. Kartą su vaikais aptikome vanagą ties balandžiu, kurio jau nedaug buvo likę. Vaikai padarė tiek daug įžvalgų – pavyzdžiui, kodėl balandis pakliuvo vanagui į nagus? Vienas vaikas sakė, gal neklausė mamos? Vaikai parodė empatiją, jiems buvo gaila balandžio. Tačiau vanagą tokį gamta sukūrė, jis maitinasi kitais paukščiais – jis nėra blogas, bet balandžio vis tiek gaila. Kimočiais irgi galima sužadinti vaiko jausmus, bet čia tai – tikra, ir tai išlieka visam gyvenimui.

Kartais paimu pavartyti biologijos vadovėlį, nes man įdomu, bet faktai yra tik faktai. O kai pamatau, kaip elgiasi sraigės, kurios per lietų išlenda į paviršių,o, kai sausa, kadangi šliaužti sunku, sulenda į žemę – į sraigtą susuka savo kūną ir įsisuka į kietą sumintą takelį! Kai pamačiau, pamaniau – koks tai fantastiškas dalykas. Taip gautos žinios visai kitaip užsifiksuoja ir išlieka.

Laiką lauke leidžiantys vaikai neišvengiamai išsitepa. Ne visiems suaugusiems tai patinka, nors daugelis namuose turi automatines skalbykles, ir, kad drabužis būtų švarus, pakanka paspausti mygtuką.

Laimingas vaikas greičiausiai yra murzinas. Jis toks ir turi būti. Manau, svarbus visuminis patyrimas, socialinis – taip pat. Kai mes gražiai apsirengę su vaikais išeinam į miestą, aš pati tikrai sakau – nešok į balą su naujais batais. Bet yra laikas ir vieta, kai vaikas gali negalvoti apie savo drabužius – ir didžiąją dalį laiko taip ir turėtų būti. Kiek gali patirti aplinkos, kai bijai, kad išsitepsi, tau šalta, bjauru, nešvaru? Be šių ribų atveri sau naują patirtį, kurios kitur negausi. Taip, galima daryti sensorinius stalus, bet tai – ne tas pats, o ir kam save apsunkinti? Jei vaikas stabdo pats save saugodamas drabužius, greičiausiai reikėtų ne džiaugtis, koks jis išauklėtas, o susirūpinti, kad jis atsisako siekti savo tikslų, pažinti pasaulį, patirti kažką nauja dėl noro įtikti aplinkiniams.

Vaikai išauga – tikrai ateis laikas, kai parūps berniukai ar mergaitės, norėsis būti švariam ir kvepiančiam, bet vaikystėje nešvarios panagės – labiau taip nei ne! Turėkite vaikams gumines kelnes, kombinezonus, guminius batus, kuriuos paprasta prižiūrėti, kurie tikrai apsaugo nuo drėgmės ir vėjo. Tai – beribio smagumo uniforma. Kaip vaikai kaifuoja, kai gali taškytis balose, atsisėsti į purvą! Tikrai verta išskalbti tas kelnes, kad vaikas galėtų neriboti savęs. Galų gale, jei jums tai labai svarbu, turėkite servetėlių, kad galėtumėte nušluostyti rankas ar veidą.

O žemė burnoje?

Vaikams iki septynerių visi jų pojūčiai – svarbiausia, kuo jie patiria aplinką

Vaikams iki septynerių visi jų pojūčiai – svarbiausia, kuo jie patiria aplinką

Vaikai yra vaikai, jie viską ragauja. Tai – jų raidos dalis, nuo kartą paragautos žemės tikrai nenumirs, nors pilna burna valgyti aš irgi neleisčiau. Mes turime savų baimių iš vaikystės – kam varlė buvo už apykaklės užmesta, kam sliekai bjaurūs – tačiau vaikai jų neturi, jei mes neperduodame. Neribokime jų savo įsitikinimais, jiems viskas įdomu – jei vaikas atneša jums šlapią varlę, galite neimti, bet bent jau nesibjaurėkite. Užtenka pasidomėti – oo, kokios jos akys. Nes vaikui tai – pasaulio pažinimas.

Semti smėlį rankomis – visai ne tas pat, kas kastuvėliu. Tada jauti, kad smėlis šlapias, su akmenukais, slidus, grubus – tai – visa istorija, kuri vaike gali labai daug pažadinti. Tiesiog smėlis gali tapti kažkuo – būsima pilimi ar spurga. Vaikams tai gali labai daug pasakyti apie pasaulį. Bet koks daiktas, kurį laikome rankose, mus tarsi nuo to pasaulio atriboja. O vaikams iki septynerių pojūčiai – svarbiausia, kuo jie patiria aplinką. Sakoma, kad atsirėmus į sieną suvokiame ne sieną, o save. Per viską, prie ko liečiamės, patiriame save. Tai – vaiko savęs suvokimo esmių esmė.

Ką veikti lauke su vaiku nuo tada, kai jis jau sėdi?

Na, geriausia – sudaryti jam sąlygas tyrinėti aplinką. Tinkamai aprengti, pažiūrėti, kad nebūtų šukių ar kitų šiukšlių – mažiems vaikams puikiai tinka ir išvalyti miestų parkai. Neturintiems įgūdžių leisti laiką lauke tėvams galima pasiimti kreidelių, peiliuką, virvės, izoliacinės juostos ir pasižiūrėti internete pradžiai bent porą užsiėmimų, jei vaikai jau didesni. Bet šiaip rekomenduoju palikti vaikus ramybėje – tegu tyrinėja! Svarbu, kad ir suaugusiems tas laikas būtų malonus – gal jums patiktų tuo metu fotografuoti? Gal – gerti kavą ir rašytis savo mintis arba skaityti? O gal stebėti savo žaidžiantį vaiką? Arba žaisti patiems?

Tėvams dabar labai norisi ugdymo ir lavinimo – yra kalbiniai, matematiniai, judrūs žaidimai, tinkami gamtoje. Pradžioje galite idėjas nusižiūrėti, paskui jos pačios gims: tos pačios gaudynės gali būti paįvairintos. Tarkim, eina vienas vaikas – Vilkas, iš paskos – kiti vaikai. Jie šaukia: „vilke vilke, kiek dabar valandų?“ – „dešimt“, „vilke vilke, kiek dabar valandų?“ – „vienuolika“, „vilke vilke, kiek dabar valandų?“ – „pietų metas!“, – ir puola gaudyti. Slėpynės gali būti irgi kitokios: vienas yra garvežys, paskui jį – vagonai. Pirmas pradeda skaičiuoti iki dešimt, per tą laiką visi pasislepia. Dar smagu iš lipnios juostos pasidaryti apyrankes, prie kurios galima rinkti lapelius ar žiedelius ir žaisti „Ereli, kokia spalva?“: stovi Erelis, prieš jį – kiti žaidėjai, kurie klausia, kokia spalva. Tie, kurie ją turi, gali ramiai praeiti, o neturintys bėga, kad nebūtų Erelio pagauti.

O jeigu vaikų – vienas ar keli?

Galima kurti gamtoje koliažus, dėlioti mandalas ir iš akmenų pajūryje, ir miške iš spyglių, kankorėžių ir žievių. Kurti grožį! Man patinka pagalvoti, ką gali tikėtis surasti. Obuolį ant medžio? Drugelį? Grybą? Galime šias užduotis pateikti vaikams kortelėse – užrašytus ar nupieštus.

Lauke vaikams galima parodyti, kaip daromi daiktai. Nes šiais laikais vaikams darbas prie kompiuterio yra sunkiai suvokiamas – kas taip sukuriama? O kai tėtis išdrožia lanką, jis gali tapti tikru didvyriu vaiko akyse.

Man patinka aplinkos stebėjimas, kelio žymėjimas: tarkim, nuo namų durų iki ten, kur eisim, sudėliokim rodykles iš to, ką rasim. Arba meskim kauliuką – į priekį eisim dešimt žingsnių, po to – septynis į dešinę, ir kiekvieną posūkį pažymėsim – bus lengva ir nueiti, ir sugrįžti tuo pačiu keliu. Deklamuoti eilėraščius – „išėjau į tamsų mišką, pamačiau aš ką“? Vaikas – „varną!”, „išėjau į tamsų mišką, pamačiau aš varną, o ta varna ką?“ ir tęsiate, kiek norisi. Tai – laikas tik su vaiku, be telefonų ir kitų trikdžių, kokybiškas bendravimas. Smagu stebėti raides aplinkoje – porą kartų vaikams parodžius, jie labai įsitraukia, patys pamato į „U“ išsiraičiusias šakas. Galite užmauti vaikui senas kojines, leisti pasivaikščioti po mišką, tada tas kojines stebėti, kas iš jų išdygs. Smegenims reikia poros mėnesių priprasti prie naujos veiklos, o tada idėjos kyla pačios.

 

Nuotraukų autorė Jurgita Bastytė-Žilinskienė

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Beatos virtuvė“ vasaros numeryje

Advertisements

Komentarų: 2

  1. Anonimas · ·

    Norėčiau dirbti taip:)…

  2. Super įrašas. Tikrai smagu, kad vaikai žaistų, leistų laiką gryname ore – gamtoje. Tai nepakeičiama…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: