Šešiametis skaito ir rašo? Bet jam dar ne metas į mokyklą.

Psichinis lankstumas, informacijos atnaujinimas ir slopinimas yra trys vykdomosios funkcijos, kurių įvaldymas geriau nei IQ prognozuoja sėkmę gyvenime

Psichinis lankstumas, informacijos atnaujinimas ir slopinimas yra trys vykdomosios funkcijos, kurių įvaldymas geriau nei IQ prognozuoja sėkmę gyvenime

Ar šešiamečiai jau pasiruošę mokyklai? Didžiuliai srautai norinčių gauti tokį patvirtinimą – tai dabartinio Vilniaus fenomenas. Mažai tikėtina, kad daugėja anksčiau subrendusių vaikų, vadinasi, priežastys slypi suaugusiųjų požiūryje. Ar vaikas subrendęs mokyklai, vertina Pedagoginė psichologinė tarnyba. Kalbuosi su joje dirbančia psichologe, Vilniaus universitete lektore ir mokyklai besiruošiančio sūnaus mama Lauryna Rakickiene. 

Kodėl mūsų vaikai eina į mokyklą? Ir kodėl nuo tam tikro amžiaus?

Dar praėjusio amžiaus viduryje psichologas J. Piaget iš esmės pirmasis ėmė kalbėti apie tai, kad vaikai kokybiškai kitaip mąsto ir suvokia pasaulį, nei suaugę. Iki maždaug šešerių-septynerių metų vaikų mąstymas yra ikioperacinis. Jie nesuvokia atimties, sudėties, dalybos, tvermės dėsnio. Buityje galima pastebėti: jeigu duosi dviem vaikams vienodai sulčių ir vieno stiklinė bus plati, kito – siaura, tai pirmasis bus tikras, kad gavo mažiau. Ir jam niekaip neįrodysi, kad čia tas pats sulčių kiekis, nes jis nesugeba decentruotis, nesugeba atsiriboti nuo to ką mato ir vertina tiktai pagal vieną požymį. Bandant perpilti iš vienos stiklinės į kitą vaikui atrodys, kad tas kiekis nuolat keičiasi. Nėra supratimo, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, kad, jeigu grįši atgal, bus vėl tas pats. Ir su matematinėmis operacijomis –  galima išmokyti penkiametį pasakyti, kad du plius trys yra penki, bet jis pats neišmąstys, kiek yra trys plius du.

Laikotarpiui iki šešerių-septynerių būdingas ir animizmas, kai negyvi daiktai suvokiami kaip gyvi. Taip pat – egocentrizmas, kas nėra egoizmas. Tai –  žiūrėjimas į viską iš savo perspektyvos: „Jurgi, ar tu turi brolį? Taip. O tavo brolis ar turi brolį? Ne, jis tai neturi“. Taigi J. Piaget darbai rodo, kad norėdami mokyti vaiką to, ko mokome mokykloje, turime palaukti, kol jo mąstymas tam subręs.

Yra ir kitų požiūrių į vaiko raidą. Tarkim, L. Vygotskis sakė, kad vaikų mąstymas, kalba ir vystosi dėl to, kad su jais bendrauja, dirba vyresnis, protingesnis suaugęs. Bet man atrodo, kad L. Vygotskio teorija yra truputį iškreipiama, nes darbas su vaiku – tai nebūtinai vadovėliai ir pratybos. Vygotskio darbai paremia kad ir  laisvo žaidimo svarbą vaiko raidai ir intelektui.

Nėra taip, kad visi vaikai savo septinto gimtadienio rytą staiga tampa brandžiais mokyklai. Vaiko branda – daugiaašė ir labai netolygi. Psichologijoje apskirtai nelengva įsprausti raidą į metus. Tačiau mokyklos pradžia vis tiek turi būti, negalima jos atidėlioti amžinai, tad nubrėžta riba ties sausio 1-ąja. Dėl to, kad riba yra dirbtina, atsirado brandumo vertinimas, galintis suteikti lankstumo.

Dabar atliekama daug smegenų tyrimų apie tai, kokios stebuklingai imlios yra vaikų smegenys, kaip pradėję mokytis kalbų iki septynerių metų, jie gali, tarkim, išmokti kelias kalbas kaip gimtąsias. Ir man atrodo, kad tai atitinka šiuolaikinių tėvų lūkestį, kad jų vaikas yra ypatingas, o vertingi pasiekimai yra tai, kas lengvai apčiuopiama ir pamatuojama.
Vaikai geriausiai tobulėja tada, kai jų užduotys šiek tiek viršija jų ribas

Vaikai geriausiai tobulėja tada, kai jų užduotys šiek tiek viršija jų ribas

Vaikai iš tikrųjų lengviau mokosi kalbų, nes yra jautrūs augimo periodai konkretiems dalykams mokytis. Bet tai yra jautrūs periodai ir kitoms savybėms stiprėti –  tiesiog augti, fiziškai stiprėti. Kiek vaikui, besimokančiam trijų kalbų, liks resursų augti? Ar jam lieka laiko žaisti, pavyzdžiui? Bėgioti, po medžius laipioti, draugauti?

Yra tyrimų, kurie sako, kad vykdomosios funkcijos yra geresnės vaikų, kurie nuo gimimo ir visą gyvenimą yra dvikalbiai. Kad jie sugeba geriau suprasti kalbos prasmę ir suvokti tokį simbolinį ryšį tarp ženklo ir objekto, kurį jis apibūdina.Vaikui tampa aišku, kad tas pat dalykas gali vadintis keliais būdais ir jam reikia persijungti nuo vieno būdo prie kito, kalbant skirtingom kalbom. Na, čia lavinasi psichinis lankstumas, gebėjimas lanksčiai persijungti tarp keleto skirtingų mąstymo užduočių ar idėjų ir atminties gebėjimai. Tai vykdomosios funkcijos, kurios koreliuoja su pasiekimais, sėkme tiek mokykloje, tiek ir suaugusiame amžiuje.

Tačiau reikia pabrėžti, kad šie tyrimai yra apie žmones, kurių visa kalbinė aplinka visą gyvenimą ar didžiąją jo dalį  yra dvikalbė, o ne tie, kurie tiesiog anksti mokyti antros kalbos. Kita vertus, praktikoje ateina daug vaikų iš dvikalbių šeimų su mokymosi sunkumais, problemomis su garsų analize, sinteze, skaitymu, rašymu.

Nemanau, kad mažą vaiką reikia specialiai mokyti antros kalbos, jeigu jis auga natūraliai vienakalbėje šeimoje.

Man atrodo, čia dar reikia išsigryninti tikrus savo ketinimus: ar nori pasirodyti prieš kolegas, kad tavo vaikas moka, ar netiki, kad jis turės laiko išmokti kitos kalbos nuo 7 metų, ar iš tikrųjų manai, kad jis tą kalbą išmoks kažkaip kitaip ir kad tai jam ypatingai pagelbės, pagerins jo gyvenimo kokybę. O kas yra vykdomosios funkcijos?

 Jos yra siejamos su prieškaktine smegenų sritimi, kuri aktyviausiai bręsta apie penktus-šeštus gyvenimo metus. Dabar žinoma, kad sėkmei svarbu kažkas kita negu intelektas, nes yra žmonių, ir mokinių, ir suaugusių, kurie yra aukšto intelekto, bet jiems kažkaip neypatingai sekasi ir mokykloje, ir darbe, ir gyvenime.

Ši smegenų sritis atsakinga už gebėjimą planuoti, organizuoti, kryptingai veikti, taip pat slopinti savo netinkamus impulsus.

Iš esmės aktyvumo, dėmesio sutrikimai ir yra veiklos kryptingumo stoka. Mano daktaro  disertacija yra apie pradinio mokyklinio amžiaus vaikų vykdomąsias funkcijas ir kaip jos siejasi su mokykline sėkme. Darbe analizavau visiškai bazines, elementariąsias vykdomąsias funkcijas. Yra psichinis lankstumas,  persijungimas tarp dviejų skirtingų dalykų: kiek greitai, efektyviai tą sugebi padaryti. Atnaujinimas: kiek greitai ir efektyviai gali atnaujinti atmintyje saugomą informaciją. Ir trečia – slopinimas: nepageidaujamo atsako, impulso. Tai tikrai nėra visos vykdomosios funkcijos, bet jos – tarsi statybinės plytos, iš kurių vėliau daromi sudėtingesni dariniai. Šių funkcijų įvaldymas pradinėje mokykloje geriau nei intelekto koeficientas prognozuoja akademinius pasiekimus.

Ir šios vykdomosios funkcijos formuojasi per pirmus septynis gyvenimo metus? Kaip vaikas šias savo savybes ugdo?

Gyvendamas, būdamas vaiku. Žaisdamas, pavyzdžiui. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad ugdymas – tai kažkokia formali veikla. Bet mes ir patys, jeigu į save atidžiau pažiūrėtume, irgi ugdomės tiesiog gyvendami.

Čia apie tai, ką žino kūrybininkai –  kad geriausios idėjos šauna ne tada, kai žiūri į kompiuterį su rankom ant klaviatūros, o kai esi duše, gamtoje, vedžioji šunį?

Tai viena. Antra, kad yra visai kitas įsitraukimas, kai vaikas, pavyzdžiui, žaidžia arba yra kokiame nors žygyje su tėvais ir tada, kai jis yra pasodintas prie stalo ir daro užduotėles. Natūraliai atrastas, išmoktas įgūdis lengviau generalizuojasi ir persikelia į gyvenimą.

Minėtas L. Vygotskis sakė, kad vaikai geriausiai ugdosi, auga ir tobulėja tada, kai jų užduotys šiek tiek viršija jų ribas, yra taip vadinamoje artimiausios plėtros zonoje. Kai daro tai, ką gali padaryti su kitų pagalba, bet dar negali patys. Tik mes dažnai labai formaliai tai suprantame: jį reikia išmokyti spręsti uždavinį, kurio dar nemoka. Žaidimas yra natūraliai artimiausios plėtros zona, dėl to, kad žaidime vaikai natūraliai pralenkia save, teigiamos emocijos, magiškumo kontekstas sudaro sąlygas viršyti savo paprastąsias galimybes. Kaip su tuo Batmano apsiaustu viename eksperimente: kai vaikai apsivilkdavo „stebuklingą“ Batmano apsiaustą, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų reikalaujančias užduotis atlikdavo geriau.

Tėvai vaiko pasiruošimą mokyklai dažnai formuluoja taip: jis skaito ir rašo, darželyje veltui leis laiką. Ar tikrai tai yra pagrindiniai pasiruošimo mokyklai kriterijai?

Nėra reikšminga, ar vaikas skaito ir rašo – iš esmės didžioji dalis atkakliai mokomų šešiamečių gali tai daryti. Gabūs vaikai ir atkaliai nemokomi išmoksta skaityti ir rašyti. Tačiau gali pasitaikyti, kad konkretus

Ugdymas - tai ne tik formali veikla. Mes visi mokomės tiesiog gyvendami, vaikai ypatingai - žaisdami

Ugdymas – tai ne tik formali veikla. Mes visi mokomės tiesiog gyvendami, vaikai ypatingai – žaisdami

gabus vaikas to nemokės, nes tuo metu jam bus įdomiau tyrinėti kažką kita.

Vaiko brandą apibrėžia socialinė, emocinė, pažintinė branda. Dar skiriama fizinė branda. Atskirai galima išskirti motyvaciją, bet ją sunku apčiuopti: paprastai maži vaikai nori to, ko nori jų tėvai, motyvacijai trūksta brandumo.

Fizinė branda. Kaip atrodo mokyklai subrendęs vaikas?

Šia sritimi gal labiau domisi pediatrai. Bet iš esmės fiziškai mažiausiam vaikui yra sunku,o jei esi ir mažiausias, ir jauniausias – sunku dar labiau. Tai siejasi ir su emocine kompetencija: jautiesi mažas ir vidumi, ir viduje. Jei vaikas nepasiekia pakabos rūbinėje, tai jam papildomas stresas, jei kuprinė per sunki… Jei vaiko silpnas imunitetas, turi alergijų ar astmą, stresas šiuos reiškinius gali sustiprinti. Jei yra mieguistas aštuntą ryto, nes nuolat trūksta miego – kokie ten mokslai.

Dėl emocinės brandos stresas gal kiek mažesnis septynmečiui nei šešiamečiui: jo ego stipresnis, superego labiau susiformavęs, jis turi savo moralinį atskaitos tašką, jį mažiau galima paveikti iš išorės. Yra tokia istorija apie berniuką, kuris negalėjo užmigti, nes bijojo pavėluoti į mokyklą. Jis mokytojos žodžius „nevėluoti“ priėmė vienareikšmiškai – dar  neturi lankstumo ir kritinio mąstymo, kad suvoktų, kad tai gali būti susitarimo reikalas. Penkiamečiai, šešiamečiai yra taisyklių fanai.

Kas dar apibrėžia emocinę brandą?

Savireguliacija, emocijų reguliacija. Maži vaikai, kūdikiai išvis neturi jokios savireguliacijos. Jiems emocijas pilnai sureguliuoja tėvai. Gebėjimas tvarkytis su nerimu nuolat tobulinamas: tik pradžioje vaikas gali tiesiog rėkti, arba rėkti, kristi ant žemės ir trankytis kojomis. Šešiamečiai, septynmečiai pradeda naudoti humorą, verbalinę ironiją – jie gali pasijuokti iš savęs, kai susižeidžia, kai kažkas nepavyksta. Tai ir kalbos, ir emocijų pažinimo brendimo požymis.

Jeigu kūdikiui pasiseka gauti brandžius tėvus.

Savireguliacijos yra mokomasi palaipsniui, iš esmės ji irgi yra kryptingumas. Tarkim, jauti labai didelį stresą ir gali panaudoti įvairius būdus jam sumažinti, sureguliuoti, išreikšti, verbalizuoti. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis įvaldęs kalbą, tuo geriau gali pasakyti, kaip jis jaučiasi, kad jam neramu, kad jam baisu. Jam nerimas apskritai yra mažiau difuziškas: yra skirtumas, kai neramu ir nežinai kas čia ir prie ko, ir kai neramu konkrečiai dėl to, kad rytoj reikės eiti groti dūdele. Su tokiu konkrečiu nerimu yra daug lengviau susitvarkyti, negu su išplaukusiu, visa apimančiu, kurio negali įvardinti. Tai – ir  emocijų refleksija, ir reguliacija.

Iki mokyklos svarbu išmokti tvarkytis su nesėkme?

Iš esmės gebėjimas toleruoti frustraciją irgi yra savireguliacija. Mes per mažai vaikams rodom, kaip su ja susitvarkyti.

Nes patys to  išvis nemokėjome.
Mokyklai pasiruošęs vaikas turi mokėti sukaupti dėmesį, klausytis, palaukti savo eilės, turėti smalsumo, interesų ir domėjimosi

Mokyklai pasiruošęs vaikas turi mokėti sukaupti dėmesį, klausytis, palaukti savo eilės, turėti smalsumo, interesų ir domėjimosi

Kartais dėl to iš vaikų reikalaujame arba apskritai nerodyti savo nusivylimo, arba su juo susitvarkyti lyg naudojant burtų lazdelę. O būdų, kaip priimti nesėkmę, kuri gyvenime yra neišvengiama, galima mokytis – kad ir tame pačiame laisvame žaidime. Frustracijų žaidžiant su bendraamžiais iškyla daugybė, tokių tikrų situacijų su suaugusiais – mažai. Su bendraamžiais vaikas nuolat gauna progą mokytis pralaimėti: norėdamas likti žaisti vaikas turi labai stiprią motyvaciją susitvarkyti su savo emocijomis. Ir tai padaręs iš karto gauna labai pozityvų atsaką – toliau žaidžia. Svarbu tai, kad taip daryti niekas iš išorės neliepė – vaikas rado būdą susiimti, nes pats turėjo tikslą.

Čia atsiranda ir socialinis aspektas. Ką turėtų gebėti pakankamai socialiai brandus pradinukas?

Palaukti savo eilės, apskritai dirbti komandoje, gebėti suderinti savo ir  kitų poreikius. Išreikšti žodžiais savo mintis, norus, poreikius – perduoti žinią kitiems apie savo vidinį pasaulį, kad jie galėtų reaguoti. Negebėjimas komunikuoti savo poreikių yra viena iš dažniausių netinkamo elgesio mokykloje priežasčių. Tiesa, tuos vaikų poreikius pradinėse klasėse vaikams gali padėti suprasti pedagogas.

Kiek Lietuvos mokyklose mokytojai turi kompetencijos ir laiko tokiems dalykams?

Bet jei vienas mokinys klasėje du metus visiškai išmuša iš vėžių, tai turbūt skirti dvi savaites jo nerimo išsiaiškinimui verta. Tada ir kiti vaikai išmoksta geriau save suprasti.

Bet ar ne dažniau realybėje vaikas gauna etiketę, kad yra sunkus, negabus arba jautrus? Šioje vietoje gal verta pagalvoti, ar tikrai būtina vaiką anksčiau išleist į tokią teritoriją, kurioje bus daugiau džiungliškumo, negu darželyje? Ir dar pakalbėkime apie  pažintinę kompetenciją.

Mokyklai pasiruošęs vaikas turi mokėti sukaupti dėmesį, klausytis, palaukti savo eilės, turėti smalsumo, interesų ir domėjimosi. Dar turi būti pasiruošęs skaitymui, rašymui, tai reiškia, turi būti pakankamai išlavėjusi rankos-akies koordinacija, įvairių pažintinių procesų integracija. Kas iš esmės yra skaitymas? Kiek vienu metu visko darai – turi matyti, išlikti sekoje, tuo pat metu sakyti, ir dar suvokti, ką pasakei. Ir tai daryti pakankamai greitai, kad tai būtų ne skiemenys, o žodžiai ir mintys.

Svarbus ir fonologinis gebėjimas, abstraktaus loginio mąstymo užuomazgos, visumos ir dalies santykio, erdvinių ryšių suvokimas.

Visi šie dalykai vaikui augant lavėja kasdienybėje: su mama sijojant miltus, ravint žolytes, žaidžiant vaidmenų žaidimus, renkant akmenukus.

Mokykla yra didelis pasikeitimas. Nesvarbu, ar vaikas iki tol lankė darželį, ar augo namuose, bet kokiu atveju jam keičiasi begalė dalykų: ritmas, disciplina, santykiai su suaugusiuoju, draugai. Visi dienos užsiėmimai keičiasi, nes jis nebežaidžia, jis sėdi. Praktiškai visi jo užsiėmimai pusę dienos yra sėdėti, klausyti ir suvokti informaciją nejudant. Ir tai truks dvylika metų, o  po to, tikėtina, eis dirbti. Kodėl tėvai skuba vaiką išleisti į mokyklą?

Yra tyrimų, leidžiančių manyti,  kad šalyse, kur formalus ugdymas prasideda anksti, prastėja vaikų savireguliacijos gebėjimai, dėmesys.

Būna tėvų, kurie pergyvena, kad vaikas baigs mokyklą devyniolikos metų. Bet jei baigs aštuoniolikos, tai laimės dar vienus suaugystės metus, kurių jis turės dar penkiasdešimt šešiasdešimt. Iš principo, prisideda vieni darbo, suaugusiojo atsakomybių metai. Ir tai yra viena šešiasdešimtoji jo gyvenimo, bet už tai susimoki vienais vaikystės metais, kurių nebebus niekada. Tai, ką gali daryti vaikystėje, vėliau niekada nebegalėsi ne tik dėl to, kad tam nebus laiko, žaisti taip jis nebegebės, kaip geba šešerių. Atiduodi šeštadalį gyvenimo už vieną šešiasdešimtąją.

Ateina tėvų, kurie sako, kad vaikas skaito rašo, tai čia viena problema – jie nemato viso vaizdo ir sutapatina brandumą mokyklai su kažko mokėjimu. Kita vertus, dažnai tėvai patiria spaudimą. Dažna baimė, kad vaikui bus nuobodu pirmoje klasėje, kad jis regresuos, nebus jokio iššūkio. Tada man kyla kausimas, kam jį iš anksto mokyti skaityti ir rašyti.

Dar vienas tėvų argumentas – kad darželyje vaikas mokosi vyresniųjų grupėje ir išeina visi jo draugai. Likti jam stresas, nes reikia keisti auklėtoją. Bet ar ne didesnis stresas keisti auklėtoją į mokytoją, keisti vietą, discipliną, užsiėmimus?

Visi žinom, kad namuose vyresnėlio ir jaunėlio yra padėtis skirtinga. Klasėje irgi taip pat.

Ar priežastis nėra pakankamai liūdna – kad mes vertinam darbą, bet ne žaidimą, fantaziją?

Ir tai yra paradoksas, nes kai tampame suaugę, staiga pradedame vertinti iniciatyvą, kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą! Bet galvojam, kad šešiamečiui geriausia, ką jis gali daryti, tai puslapyje pribraižyti brūkšniukų – standartizuotų, vienodų ir neišeinančių už linijų.

Apskritai auklėdami vaikus į juos žiūrime kaip  į priemonę, o ne į tikslą. Taip pametam vaizdą, koks  jis turėtų būti suaugęs ir pradedam galvoti apie tai, koks jis dabar mums turėtų būti patogus – tikriausiai ne kūrybiškai žaisdamas miltais ir ne pusvalandį tobulindamas įgūdžius laipiodamas laiptais.

Žiemą gimusio vaiko pasirinkimas yra arba būti vyriausiu, arba jauniausiu. Išskirtinė pozicija jo laukia vienaip ar kitaip.

Taip, bet jauniausio pozicija savyje turi tarsi kažkokio silpnumo. Be to, berniukai bręsta lėčiau už mergaites. Joms yra šiek tiek didesnis emocinis krūvis būti anksčiausiai bręstančia klasėje. Kita vertus, jei ji fiziškai didelė, bet emociškai nebrandi, tai gali būti, kad išėjus metais anksčiau bus dvigubas sunkumas. Beje, nebūtinai mergaitė, kuri yra aukščiausia septynerių, anksčiausiai bręs.

Mums įgimta vidinė motyvacija pažinti, atrasti, suprasti, kuri įkvepia, veda į priekį - kad ji išliktų, svarbu turėti galimybių veikti savo iniciatyva

Mums įgimta vidinė motyvacija pažinti, atrasti, suprasti, kuri įkvepia, veda į priekį – kad ji išliktų, svarbu turėti galimybių veikti savo iniciatyva

Kokia pradinė mokykla būtų gera? Ko galima norėti, ko linkėti savo vaikui pirmoje klasėje?

Saugios aplinkos be patyčių. Pirma klasė visiems vaikams yra stresas: nauja aplinka, reikia surasti savo vietą naujame sociume. Kurti saugią, palaikančią, motyvuojančią, nekonkurencingą atmosferą yra suaugusiojo darbas.

Antra – sąmoningo, stipraus ir nuoširdaus mokytojo, nes pradinėse klasėse vaikai mokosi per santykį. Vaiko raidos supratimo – septynmečiams dar labai reikia daugiau galimybių fiziškai judėti, aktyvių mokymosi metodų ir būdų.

Koks yra krūvis – pradinukai tikrai neturėtų neštis darbų namo, ir labiau nei būrelių jiems reikia laiko pailsėti ir pažaisti. Laiko sau ir suaugę ir vaikai visada turėtų turėti.

Ar vaikai gali patys spręsti ir reguliuoti savo gyvenime, patys išsikelti sau tikslus? Jei visos užduotys nuleidžiamos iš išorės, motyvacija mokytis labai greitai dingsta.

O kartu – iniciatyva, kurios vėl norime suaugusiojo gyvenime.

Kai esi taip įsitraukęs į veiklą, kad net prarandi laiko jausmą, tuomet yra visiškai kitokie rezultatai. Kartais vaikams tokia tėkmė būna laisvas žaidimas. Bet tas jausmas būna ir natūraliame tyrinėjime – tarkim, kai vaikas tarsi apšalęs žiūri į skruzdėlę. Tai irgi yra tėkmė. Kiek mokykla suteikia tokios tėkmės galimybių? Jeigu taip, vaikai gauna labai didelę dovaną. Taip išsaugoma mums įgimta vidinė motyvacija pažinti, atrasti, suprasti kuri įkvepia, veda į priekį. Tokia tikroji, giluminė motyvacija. Ji – ne ta pati, kuri įvidujinta– iš pradžių mama sakė, kad yra svarbu gerai mokytis, o dabar aš pati žinau, nes esu gerai besimokanti mergaitė, kai mokomasi dėl noro įtikti, būti paskatintam arba nenubaustam.

Kaip padėti vaikui priprasti prie mokyklos?

Tėvai galėtų užtikrinti, kad vaikas galėtų atsiremti į tai, kas jam saugu ir pažįstama. Šeima gali išlaikyti ritualus, kokius turėjo kai dar lankė darželį. Tarkim, gal ryte pažadindavo truputį anksčiau ir paskaitydavo knygą. Stresas lygu pokyčiai. Jei mes pokytį kažkaip sušvelniname, tikėtina, kad bus lengviau.

Advertisements

Komentarų: 8

  1. Ačiū, ilgas, bet reikalingas straipsnis.

  2. Straipsnis idomus, bet labai vienpusiskas. Yra ir privalumu anksciau pradejus mokytis, be to nevisu vaiku vienoda raida, pvz. vieni metuku jau dainas dainuoja, kiti nekalba iki 3 metu ir pan. As pati buvau vyriausia klaseje, tai tikrai blogai jauciausi tarp jaunesniu, mokytojos siule persokti klase, nes nebuvo ka veikt, taip ir ismokau tinget, po to univere visai nebuvo linksma, kai savaime nebebuvau geriausia neidedant pastangu.

  3. Ar šešiametis jau pasiruošęs?Tokio klausimo negalėtų būti, negi jis pats save paruošia?O kad šešiamečiai pajėgūs mokytis, tai taip, pasidomėkite užsienio mokyklomis, jų šešiamečiais, jų mokymu, ugdymu, niekas ten nenurodo tėvams, kada vesti vaiką į mokyklą. Tai tėvų vaikas, turi būti ir tėvų sprendimas.

  4. Emocinės brandos prasme amžius yra svarbus – apie tai didžiąja dalimi ir buvo pokalbis.

  5. Su straipsnio autoriumi sutinku. Yra greičiau bręstančių, gebančių susikaupti, atlikti įvairias užduotis ir lengvai prisitaikančių prie aplinkos pokyčių, lengvai išmokstančių skaityti.Tačiau gaila, kad dažnai lėčiau bręstančio vaiko poreikis ir noras žaisti yra paminamas. Siekiama, kad vaikai būtinai, mokėtų skaityti, rašyti, nes tik taip gali pasigirti tėvams, mokytojoms, savo valdžiai parodyti suvestinėse, kad dirbome. Jam įvairiausiais metodais ir būdais (įdomiais, žaismingais ir ne visai) yra bandoma įkalti į galvelę tas raides ir skaičius. O vaikai dažnai klausia: ” Ar mes galime pažaisti paprastai, be raidžių ir skaičių”. Darželyje gyvenimo ritmas yra kupinas įvairios veiklos ir to paprasto žaidimo, kai mokomasi bendrauti, tartis dėl žaidimo idėjų, kūrybiškai vystyti žaidimą dažnai pritrūksta, nes vos pradėjus žaisti metas eiti į kokio nors būrelio užsiėmimus, laukan it t. t.. Todėl man atrodo, kad dažnai mes suaugusieji iš vaikų atimame vaikystę, norėdami juos “tinkamai” paruošti gyvenimui mokykloje ir įtikti kažkam.
    Lai žmogutis socialiai ir fiziškai subręsta, tai ir įsiminti atėjus laikui
    taps lengviau.

  6. Mano dukra buvo visiskai pasiruosusi mokyklai, mokejo skaityti skaiciuoti iki 100, ir pasiruosusi mokyklai visiskai, mano dukra begalo buvo drasi bendraujanti. Bet nuejus pas psichologus pasake kad 6metu negali eiti i mokykla nes nera pasiruosusi emociskai??? tai ka tai reiskia jai pas kokia boba pikto veido nueina vaikas tikrinimui tai aisku kad vaikas vienas likes susiguze, kiekvienas suauges matom su kuriais zmonem norim bendrauti yra atrodo artimi, o yra kurie atrodo is pirmo susitikimo nemalonus. Tai kur cia loginis mastymas?? nuejo i mokykla nuo pirmos dienos budama 7-niu metu ir jai nebuvo jokio streso ejo kiekviena diena i mokykla. ir sake kad daug geriau mokykloje nei darzelyje. Tai kodel as kaip mama negaliu nuspresti ar vaikas gali ar ne jei as matau vaika kiekviena diena ir zinau kaip elgiasi aplinkoje. O cia kazkokia mopteriske per 1val pasako kad netinka!!
    Jeigu noriu nuo 6metu kad vaikas eitu as turiu vesti i uzsieni leisti i mokykla po to gristi ?

  7. Margarita · ·

    Kaip supratau, straipsnio autorė dėsto savo disertacijos tezes. Tai ne visai tas pats, kas praktiškai suvokti, šešių ar septynerių metų vaikui eiti į mokyklą. Iš to viso rašinio man paaiškėjo vienas dalykas, kad “vedžiojant šunį”, aplanko kūrybiškos mintys. Eureka: štai dėl ko Lietuvoje tiek daug šunų vedžiotojų. Gal norite pasakyti, kad jie intelektualai? Aš tuo abejoju. Neabejoju tuo, kad vaiko branda emocinė, psichinė ir motyvacija kažką veikti, kurti yra pagrindiniai kriterijai eiti į mokyklą. Man nepaprastai patiko IntikA · 2017 vasario 16 komentaras, kuriame rašoma, kad pikto veido boba nusprendžia, kuriam vaikui eiti į mokyklą. Žinau ir aš tokio tikrinimo pavyzdį, kur berniukas pakviestas pokalbiui bandė prisistatyti, papasakoti apie savo šeimą, bet jis buvo nuolat nutraukiamas ir jam neleidžiama net pasakyti savo vardo. Kai “pikta boba” į visus klausimus gavo atsakymus, tada mamai išėjusi pasakė: ” tai grūdat vaiką į mokyklą ir manot, kad tie kūrybiški vaikai yra džiaugsmas; ir tikrųjų su jais tik labai daug problemų”. Gerai, kad šioji prognozė neišsipildė, berniukas sėkmingai mokosi, dalyvauja daugelyje būrelių, sportuoja, žaidžia šachmatais.
    Žinote, kartais man net keista, nes žinau, kad visi psichologai mokomi efektyviai bendrauti su vaikais, taip pat ir su suaugusiais, bet niekaip nesuprantu, kaip tai atsitinka, kad tokiose vietose, kur sprendžiamas vaikų mokymosi “likimas” atsiranda “pikto veido bobos” ir nė užuominos nėra į gero tono elgesį ir bendravimą.

  8. mama N · ·

    Na taip. Bet kaip su tais vaikais kurie gimė gruodi ir matosi kad dar nėra pasiruoše mokyklai. Bet sausai atkertama kad toks jau istatymas ir vaikas turi išeiti į mokyklą 6 metų. Kaip jo teisė pabuti vaiku dar vienus metus?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: