Pramoga su išlyga, arba ko tikėtis iš vaikų kavinėse

20150810_132224

Tėvai labiau atsipalaiduotų, jei aiškiai žinotų, dėl ko nori eiti į kavines su vaikais – net sau neišsakyti lūkesčiai dažnai pakiša koją

Restoranai, kavinės ir barai dažnai yra tos erdvės, kuriose gali susitikti su draugais, paragauti kažko naujo ir įdomaus, pažiūrėti į kitus, save parodyti. O kuo jie tampa, kai gyvenime atsiranda vaikai? Nostalgiškais prisiminimais? Vietomis, į kurias galima pabėgti? Stalais ir pastalėm, kuriais pasirūpins padavėjai jums išėjus? Realybės šou be ekranų, kur jūsų mimikas dalyviai gali gyvai stebėti? Kuo tos vietos tampa bevaikiams lankytojams? O patiems vaikams? Apie vaikus restoranuose kalbuosi su Saule Vaš, ikimokyklinės Valdorfo pedagogikos specialiste.

Kodėl žmonės eina su vaikais į kavines?

Kad pabūtų su savo vaikais, kad pavalgytų, kad pabendrautų su kitais žmonėmis. Kartais vaikai būna lygiaverčiai dalyviai, kartais – neišvengiami palydovai, kurių nėra daugiau kur palikti. Tėvai labiau atsipalaiduotų, jei aiškiai suprastų, ko tikisi ir ką gauna iš tokių išėjimų. Mūsų savijautai dažnai kiša koją mūsų lūkesčiai, net ir neišsakyti, net ir nesuvokti.

Kartais atrodo, kad Lietuvoje vaikus priima tol, kol jie netrukdo, yra mandagūs ir patogūs. Daugiavaikės šeimos – visiškai nesuprantamos, o neįgalūs vaikai, rodos, egzistuoja tik statistikoje.

Esu už kavines – ir apskritai viešąją erdvę – su vaikais, kad nelaikytume jų rezervate. Ir vaikai turi mažais žingsniukais pratintis prie visuomenės, ir dabartinė visuomenė turi patirti, kad esame įvairūs ir skirtingi. Tačiau labai sunku būti tuo, kuris yra priekyje ir nusistovėjusias normas keičia. Po kurio laiko, matyt, dažna tokia šeima renkasi nebeiti į kavinę ar apskritai vengia viešumos. Nes išėjimo tikslas – gauti naujų potyrių ir grįžti džiaugsmingesniems – dažnai nepasiteisina. Jei tenka pasirinkti atsiribojimą, laukia sunki užduotis neįkristi į aukos vaidmenį, nepradėti kalbėti vaikui, kiek dėl jo buvo atsisakyta ir kaip jam gimus suprastėjo gyvenimas.

Turime bene vienintelį restoraną, kuris garsiai pasakė, kad vaikų nepriima. Bet tokių, kurie nepasako, bet iš tiesų nelaukia, yra kur kas daugiau.

Taip, tam reikia drąsos – nes lengviau pasislėpti už populistinės tolerancijos. Sąžiningumas yra tikrai gerbtinas. Gerai, kad yra tik suaugusiems skirtų vietų, būtų dar geriau, jei visur kitur vaikai būtų laukiami. Visuomenei yra sveika matyti šeimas su vaikais, taip pat – su daug vaikų. Ir su neįgaliais. Bet prisiimti sau tą misiją tikrai nelengva.

Į kavines einančios šeimos susiduria ir su požiūriu į žindymą – neįmanoma žinoti, kada valgyti norės kūdikis, ir jei nori išeiti su juo, šis klausimas iškils. Ypač žiemą! Mamos tikrai ieško šiltų erdvių. Žindančiosios susiduria su deklaratyviąja tolerancija. Bet jei mama suprata, kad vaikui reikia pavalgyti, jai norisi išeiti ir grįžti patenkintai, tada kitų žmonių nuostatos nėra svarbios.

20151023_141850

Rinktis reiškia prisiimti atsakomybę, o ji gali bauginti

Vaikai leidžia sau laisvę elgtis ir kalbėti, kaip nori, tuo dažnai pažeisdami kartais ir nutylėtas suaugusiųjų pasaulio žaidimo taisykles. Tada atsiranda besipiktinančių, kad vaikai garsūs, kad jų maistas ne tik lėkštėje, bet ir aplink ją, kad jie juokiasi, verkia ir nevaldo kitų savo emocijų.

Mes skirtingi, ir tą reikia gerbti. Situacijų, kai vaikas įžengia į kito pasaulį, daug. Kai susitinka du vaikai, visiems tarsi priimtina. Bet vaikai yra atviri, jie taip pat lengvai žengia ir į suaugusiųjų erdvę. Kažką tai erzina, kažko – ne. Kartais tėvams yra pagalba, kai kiti suaugę be susirerzinimo pasako, kad jų ribos jau peržengtos. Nereikia bijoti vaikui sakyti – nenoriu, kad būtum prie manęs. Arba neduoti kažko. Daugelis suaugusiųjų neleidžia sau pasakyti vaikui „aš nenoriu“, nes mano, kad taip bus prasti tėvai ar šiaip negeri žmonės. Siūlyčiau pagalvoti, kokią žinią gauna vaikas, kai suaugęs jam kažką daro prieš savo valią: išmoksta manipuliuoti, taip pat – kad ir vaikas neturi teisės atsisakyti.

Suaugęs yra atsakingas už savo vaiką. Jis turėtų įvertinti, ar vaikas netrukdo aplinkiniams. Savo nuovargį ar negebėjimą tvarkytis kartais norisi pridengti perkeliant atsakomybę kitiems – „ko bambate, čia gi tik vaikelis! Pf, turbūt savo vaikų neturit!“, o tas kitas irgi linkęs papamokslauti apie neprižiūrimus vaikus ir išlepusias mamytes. Nelaimingi žmonės randa daug priežasčių pasikabinėti prie kitų.

Kodėl mums sunku matyti svetimus vaikus? O neretai ir su savais ne viskas paprasta.

Turime lūkesčių ir sau, ir vaikams. O jie jų neatitinka. Bet kas kitoks nėra toleruojamas. Nes pats iš savęs esi nepatenkintas – juk kai diena puiki, darbai sekėsi, gavai komplimentų, vyras pasikvietė pavakarieniauti – greičiausiai tie prie gretimo stalo nukritę pieštukai neišmuš iš vėžių taip, kaip tuomet, kai gyveni „kaip reikia“ – visą dieną taip darei, net ir vakare atėjai dėl to, kad taip poros daro, kad taip reikia, kad tai turėtų kažką pakeisti jūsų nesklandžiuose santykiuose… O džiaugsmo vis tiek nėra. Paslaptis čia paprasta – pasitenkinimo gauti iš išorės neįmanoma. Laimė – tai vidinė žmogaus būsena. Ir jei ją turi, tavęs neišmuša iš vėžių žaidžiantys ar išsitepę vaikai.

20160121_114415

Tėvų užduotis – suderinti savo naujų pojūčių poreikį ir vaiko poreikį ritmui

Bet juk vaikas vis tiek turės išmokti taisykles, prisitaikyti prie sociumo?

Su laiku – taip. Bet mes dažnai supainiojame vaikų amžių: trimečiui siūlome pačiam apsispręsti, ką valgys, penkiamečiui liepiame valandą ramiai sėdėti, o šešiolikmečiui nurodome, kur jis privalo mokytis. Vienais tinkamai nepasirūpiname, kitų nepaleidžiame.

Tėvų ir vaikų poreikiai skiriasi. Negana to, skiriasi ir skirtingo amžiaus vaikai! Kaip išgyventi šeimoje?

Vaikui yra svarbu ritmas, nes šis – bet kokio prisitaikymo pagrindas. Tačiau jam taip pat reikalingi ir patenkinti gyvenimu tėvai. O jiems ritmas dažnai reiškia nuobodulį. Kiekvienai šeimai svarbu rasti jai tinkamą balansą. Iki mokyklos vaikui retai reikia to, ką vadiname naujais potyriais. Vaikų joga, muzikos mokyklėlės, spektakliai – ne jų, o tėvų pasirinkimas, nes jiems, kad siela nepasiduotų rutinai, naujų patyrimų reikia kasdien.

Taip, vaikui irgi reikia socialinio pasaulio, kitų suaugusiųjų ir kitų vaikų. Bet reikia suprasti skirtumą tarp situacijos, kai jūs važiuojate pas jau pažįstamus žmones į svečius, arba draugai ateina į vaikui gerai pažįstamą namų aplinką, ir ėjimo į niekada nematytą vietą, kurioje dar galioja ir labai daug kitokių taisyklių. Nuo pernelyg didelės stimuliacijos – nepatirtų vaizdų, garsų, kvapų, mamos lūkesčių – vaikui gali tiesiog iššaudyti saugikliai. O jei vaikas ar kūdikis verkia, jį vertėtų iš kavinės išsivesti pirmiausia ne dėl to, kad jie gali kelti nepatogumų aplinkiniams, o dėl to, kad vaikas labai aiškiai duoda suprasti, kad ta aplinka jam nėra tinkama.

Manai, kad šeimoje prioritetas turėtų būti teikiamas vaiko ritmui? O jei vaikai yra keli?

Tai suaugęs visais tais ritmais ir gyvena. Taip, skirtingi kūdikio, penkiamečio ir dvylikamečio poreikiai. Jei turi du vaikus, tai gali atrodyti nesuderinama. Bet jei turėtum septynis, dar didelį ūkį ir gyvulių, nebeskaudėtų taip širdies, kad, tarkim, vienas šį kartą pietų nepavalgė.

Kraštutinumai yra keli – viena, kai tėvai ignoruoja vaiko poreikius dėl savųjų, kita – kai jie tarsi gyvena tik vaiku, viską už jį geriau žino. Kaip toje istorijoje – „Jonai, namo! Mama, aš išalkau? Ne, tu sušalai.“ Riba slidi – ir po viena, ir po kita pozicija galima pasislėpti nuo brandaus elgesio ir savo, kaip suaugusiojo, atsakomybės.

Viešumoje labiau matoma tendencija „mano gyvenimas gimus vaikui tikrai nepasikeis, jis gyventi netrukdo“!

Vaikui sėkminga ir viską spėjanti mama yra gerai – jei tai yra tikras jos, o ne visuomenės primestas poreikis. Ir jei paties vaiko poreikiai yra patenkinami. Daugelis nori atitikti sėkmingo žmogaus rolę: aš viską sugebu – ir būti graži, ir daryti karjerą, ir plėsti akiratį, ir šėlti.

20151024_144300

Maistas yra būdas patirti bendrystę su tais, kuriais juo daliniesi

Ir vestis dvimetį kartu į naktinį barą?

Bet jei tie tėvai turėtų galimybę kažkam pilnavertiškai palikti vaiką, gal jie suprastų, kad jam vidurnaktį reikia miegoti, o ne būti triukšme tarp rūkančių išgėrusių suaugusiųjų? Visuomenės pripažįstamos sėkmės siekianti mama dažnai tiesiog neša jai primestus reikalavimus ir perduoda juos vaikui. Vaikai siekia meilės bet kokia kaina – jie prisitaiko ir prie žalingų sąlygų, daro tą gabiai ir greitai. Tačiau iš šio gyvenimo etapo jie išsineša pamoką – jei noriu, kad tėvai būtų patenkinti ir mane mylėtų, turiu jiems įtikti. Būti ne toks, koks esu, o toks, koks būčiau patogus.

Iš kitos pusės, vaikui yra gerai matyti visokius tėvus. Tarkim, per atostogas, kurios paprastai yra laikas visai šeimai susitikti, galima nusižengti įprastai rutinai. Ir kelionėje antrą valandą nakties „McDonalds“ nupirktos bulvytės gali prilygti stebuklui – matai, ir mano brokolių mėgėja mama gali leistis į šitokius nuotykius! Arba per Naujus metus leisti vaikams iki vidurnakčio nemiegoti, patirti, kad naktį vyksta paralelinis gyvenimas. Juk tokių akimirkų atsiminimai lieka visam gyvenimui. Ir suteikia vaikui laisvę pačiam būti visokiam ir būti tame laimingam.

Nuo kelių metų vaikai gali patys priimti sprendimus už save, tarkim, išsirinkti maistą iš meniu?

Rinktis yra atsakomybė, o ji eina kartu su baime. Vaikai keičiasi – mūsų ir dabartinė vaikystės yra skirtingos. Klasikinė pedagogika sako, kad suaugęs turėtų nuspręsti už vaiką. Tačiau jei matote, kad vaikas nesimėto, jaučiasi saugiai ir lieka patenkintas savo pasirinkimu, tada nesvarbu, kiek jam metų. Tik būkite pasiruošę priimti vaikų pasirinkimą, jei jau leidode nuspręsti pačiam!

Vaikų meniu – atskiras klausimas. Paprastai ten – blynai, makaronai, dešrelės. Toks pertekliaus paradoksas, kai vaikai, kurių įpročiai formuojasi, lengviausiai gauna prastą, nevertingą maistą.

Į vadinamus vaikiškus meniu įtraukiamas tas maistas, kurį, kažkas nusprendė, vaikai valgo. Dažnai dar ir pateiktas kaip nykštukas, meškiukas, traukinukas. Atrodo, kad mes bet kokia kaina norime sukimšti į vaiką tai, kas yra lėkštėje. Bet kai vaikas sako – „nukąsiu ausytę, sukramtysiu akytę“ – ar tai tikrai gerai?

Man atrodo, mūsų visuomenėje vaikai nuo bado nemiršta. Tačiau suaugę dažnai elgiasi taip, lyg geriausia, ką jie gali vaikui duoti – tai pasirūpinti jo fiziniu kūnu. Gal tai – karo ir pokario liekanos? O gal – lengviausias būdas patvirtinti sau, kad esi gera mama, nes vaikas akivaizdžiai sotus, vadinasi, juo pasirūpinta, vadinasi, esi sėkminga?

Dažnai mamai atrodo, kad tikslas – sotus vaikas – vertas bet kokių priemonių.

Taip, metų vaikai sodinami prie iPado, kad išsižiotų ir leistųsi prikemšami, vyresniems siūlomas bet koks jų valgomas maistas – sausainiai, dešrelės, saldainiai – kad tik pripildytų pilvus. Suaugę, beje, dažnai irgi valgo, nesuprasdami nei ką, nei kiek, nes tuo metu žiūri į ekraną. Ir taip auginamės nutukimo, anoreksijos ir kitas problemas, kylančias iš nesveiko santykio su maistu.

Juk kas yra maistas? Būdas pasotinti ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną. Pajusti malonumą. Patirti bendrystę su tais, su kuriais tuo maistu daliniesi. Bet tam reikia žiūrėti į savo lėkštę ir žmogaus akis.

 

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Beatos virtuvė“ pavasario numeryje

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: