Geriausias psichoterapeutas – savas vaikas: jis per trumpiausią laiką randa giliausias problemas

Akivaizdu, kad negalime pakeisti buvusių įvykių, tačiau galime pakeisti savo požiūrį į juos

Akivaizdu, kad negalime pakeisti buvusių įvykių, tačiau galime pakeisti savo požiūrį į juos

Vilma Petrikienė Vilniaus sveikatos biure skaito paskaitas apie prieraišiąją tėvystę, padrąsinančią kalbą ir pogimdymines moters būkles. Apie jas ir pakviečiau pasikalbėti ką tik trečiojo vaiko susilaukusią Vilmą: kas tie baby blues, kaip veikia staigiai mažėjantis estrogeno kiekis, kaip jaučiasi moteris, kurios kūnas persitvarko po ilgus mėnesius trukusio nėštumo, kas vyksta su jos smegenimis ir kaip visa tai veikia jos artimiausią aplinką. Taip pat – kas gali tapti pagalbininkais šiuo jautriu laikotarpiu.

Kodėl atsiranda pogimdyminės depresijos?

Motinystės melancholija, vadinamieji baby blues, pasireiškia 50-85% moterų. Stipresnė išraiška yra pogimdyminė depresija, ją turi 1 iš 8 moterų, apie 13%, ir pogimdyminė psichozė, kuri reta, ja serga  0,2% moterų, ji paprastai būna toms, kurios turi psichinių ligų savo giminėje arba pačios buvo gydytos nuo depresijos arba kitų psichikos ligų. Pogimdyminė psichozė artimiesiems atpažįstama aiškiausiai, nes nauja mama elgiasi visai neadekvačiai.

Bet visa ši atspalvių paletė svarbi visoms. Po paskaitų moterys dažnai sako – o, tai su manimi buvo viskas gerai, tik niekas nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. O jausmų būna visokių – kad nieko nespėju; kad esu kalta, kad vaikas nuolat rėkia – daug nusivertinimo, kad nemoku, negaliu, nežinau. Iš to gali kilti šaltas santykis su vaiku, arba, atvirkščiai, perdėta simbiozė (mes pavalgėme, mums dantukai dygsta). Jei toks laikas, skirtas tik vaikui, užsitęsia, jis gali peraugti ir į pogimdyminio išsekimo būseną, kuri pasireiškia vėliau, dažniausiai apie ketvirtus vaiko auginimo metus. Aplinka kuria daug neigiamo fono ir įsivaizdavimo, kad aš viena tokia, o visos kitos yra normalios.

Su kiekvienu nėštumu būklė po gimdymo gali būti kitokia. Ir tai susiję su moterimi  – ar ji spėjo atsigauti, susivokti. Jėgų bagažas – individualus. Šiais laikais moterys jau į nėštumą ateina pavargusios – nuo karjeros, streso, iššūkių. O jei dar prasideda santykių krizės? Tai gali turėti įtakos ir nėštumui, ir savijautai po gimdymo. Mes kažkuria prasme skubame gyventi – greitai greitai pagimdome visus suplanuotus vaikus ir vėl laukiame gražaus patogaus gyvenimo. Tokiai mamai šansų įkristi į depresiją kur kas daugiau, nes išnešioti kūdikį, pagimdyti jį, žindyti ir prižiūrėti yra didžiulis darbas.

Gali būti, kad pagimdžiusi vaiką supranti, kad esi viena – nes vyras ir močiutės turi visai kitą požiūrį ir neprisideda. Nuovargis tada gali ateiti greitai.

Dabartinėje individualistinėje kultūroje, kai bandome viską spėti pačios, mokėti, žinoti ir suprasti, pajaučiame savo ribotumą

Dabartinėje individualistinėje kultūroje, kai bandome viską spėti, mokėti, žinoti ir suprasti pačios, pajaučiame savo ribotumą

pačios

Tai – tarsi patvirtinimas, kad savaime laikas nesprendžia nuoskaudų ir negydo žaizdų – tam reikia sąmoningų pastangų. Jei žinai, kas tavęs laukia po gimdymo, ar gali būti lengviau jį išgyventi?

Tada supranti, kad nesi bloga, serganti ar keista. Tai atpalaiduoja vidinę įtampą. Žinios patvirtina, kad taip būna. Kūnas turi persitvarkyti, taip yra, tai normalu ir tai praeis.

Moteriai gimdymas – stipri patirtis, kaip suprasti, kada ji tiesiog natūraliai keičiasi, o kada jau reikalinga pagalba? Kaip atrodo moteris, kuriai pasireiškia pogimdyminė melancholija?

Moterys paprastai sako – nesuprantu, kas su manimi vyksta ir kada tai praeis? Aš tai verkiu, tai juokiuosi. Be nuotaikų svyravimų, gali sutrikti miegas (niekaip negali atsibusti arba atvirkščiai, sunku užmerkti akis, vis stebi, kaip kvėpuoja vaikas), apetitas (arba nuolat užkandžiauji, arba visai nenori valgyti).

Pagimdžius hormonų pusiausvyra labai pasikeičia: sparčiai mažėja estrogenų ir progesterono kiekis ir maždaug trečią dieną po gimdymo jis būna mažiausias. Šios nuotaikos išsivaikšto per porą savaičių po gimdymo. Vėliau mamos pasitikėjimas savimi auga – jau gal ir moka paimti, nuprausti, pradeda suprasti, ko vaikas nori, jau ir žindymas gali būti normalizavęsis.

Gimdymas daro didelę įtaką moters būklei po jo. Ar moteris domisi tuo, kaip vyksta gimdymas, ar ruošiasi šiam virsmui? Ką ir kiek žino, kokius lūkesčius turėjo ir kiek jie pasiteisino? Gera naujiena – gyvenimas yra toks, koks yra, ir prie jo turime prisiderinti. Dalintis savo patirtimi yra sveika. Kai pasakoji, kas buvo gera, gali įkvėpti kitas moteris. Jei patirtis neigiama, ji kelia daug įvairių jausmų. Bandydamos tuos jausmus padėti į archyvą – ai, svarbu aš sveika, kūdikis sveikas, o kas buvo, baigėsi – juos tik sluoksniuojame, bet jie niekur nedingsta. Reikėtų skirti deramą dėmesį ir laiko tiems jausmams. Gali užtekti pokalbių su drauge, mama, močiute. Jei jų pagalbos negana, verta ieškoti, kas galėtų priimti jus tokią dvejojančią, nepatenkintą, pasipiktinusią ar dar kažkokią. Su artimaisiais dažnai kalbos baigiasi apibendrinimais– tai ko čia bliauni, visko gi būna, svarbu vaikas sveikas. Tokie artimieji jauną mamą užčiaupia, ji praranda drąsą kalbėti apie tai, kaip jaučiasi.

Dažnas žmogus norėtų turėti geresnę vaikystę, linksmesnių atsiminimų ar, pavyzdžiui, sklandesnio gimdymo patirtį, bet mes visada galime pradėti gyventi nuo šiandien: negalime pakeisti buvusių įvykių, tačiau galime pakeisti savo požiūrį į juos.

Moterims būtina suprasti, kad mama yra tampama, ne gimstama.

Vaikas labai aiškiai iškelia nuoskaudas, kurias patyrei būdamas jo amžiaus

Vaikas labai aiškiai iškelia nuoskaudas, kurias patyrei būdamas jo amžiaus

Ir būtų sąžininga pridurti, kad to mokaisi visą gyvenimą.

Tai supranti paskui. Tai labiau šių laikų reiškinys, nes kai vaiką augindavo visas kaimas ir moteris pati būdavo tarp moterų, viena vertus, galėdavo pasikalbėti, lengviau gaudavo pagalbą ir mokėdavo ją priimti. Be to, tokioje bendruomenėje ir pirmakartė paprastai yra mačiusi realią pagimdžiusią moterį – ne retušuotus jos atvaizdus ir istorijas žurnaluose ar forumuose. O dabartinėje individualistinėje kultūroje, kai bandome viską spėti pačios, mokėti, žinoti ir suprasti, pajaučiame savo ribotumą.

Toks privatumo ir viešumo paradoksas: atrodo, kad matai daug svetimų gyvenimų, tačiau viso vaizdo negauni, kol pati nesusiduri su tokia situacija ir savo jausmų atspalviais joje.

Žmogui normalu save lyginti su kitais. Aplinka mums daro didelę įtaką. Moterys, neturinčios vaikų, kartais nusižiūri joms gražią šeimą, turi lūkesčių ir įsivaizdavimų – užsideda storus rožinius akinius. Ir tada susilaukus savo vaiko supranta, kad ir tas nesigauna, ir tai sunku, ir pradeda manyti, kad kita susitvarko, o aš ne. Tuomet labai lengva užsilipdyti sau etiketę „bloga mama“.

Kaip kompensuoti paprasto žmogiško ryšio trūkumą? Nors nėra tokios paslaugos poliklinikoje, kaip atrasti, kad tai ir būtina, ir labai svarbu?

Galima bendrauti su mama, sese, drauge, jungtis į mamų grupes. Internetinių forumų apie mamystę atsiradimo priežastis yra ta, kad moterims būtina išsikalbėti ir bendrauti.

Viena mano išeičių – ieškoti gydytojo, su kuriuo turiu asmeninį kontaktą, kurio požiūris man (pa)tinka. Pirmagimį užrašiau į artimiausią polikliniką. Ir lyg tarp kitko besikalbant gavau gerą kaimynės patarimą – juk ne prie altoriaus eini, nepatiks – pakeisi. Turėjau tokį aha momentą – galima ir taip? Kai ėmiau neberasti bendros kalbos su daktare, ieškojau kitos. Man nepriimtina, kai mane baugina – man, kaip mamai, ir taip baisu, kai serga vaikas, dėl to aš ir einu pasitarti. Bet bauginimas man nepadeda priimti geriausio sprendimo. Perrašiau į kitą, didelę kliniką – ten santykis buvo visai šaltas. Ir iš trečio bandymo turiu gydytoją, su kuria galiu drąsiai tartis apie savo vaikų sveikatą. Aš jai galiu išsakyti savo nuomonę, ji – savo, ir mes priimame bendrą sprendimą.

Žinai dabartinį terminą „supermamytė“? Tik pasakyk, kad tu žinai kažką kitaip, nei ekspertas, tuoj gausi etiketę.

Šitoje srityje mes – dideli ekspertai. Pasidarom sau daug meškos paslaugų.

Mokėjimas priimti pagalbą labai palengvina laiką po gimdymo

Mokėjimas priimti pagalbą labai palengvina laiką po gimdymo

Kartais gerokai paverki, kol supranti, kad tai – tik svetimų požiūris.

Taip, tai mūsų – esame patys užaugę su tokiu bendravimo būdu. Ir automatiškai jį kartojam, lipdom etiketes toliau. Šitas tai nevalgus – ką daro vaikas, nuolat apie save girdintis tokius tvirtinimus? Visomis išgalėmis stengiasi juos atitikti. Turiu du vaikus, vienas – nors prie širdies dėk, o šitas – nenuorama. Kadangi dėmesio nori abu, antrasis priima taisyklę būti blogiuku, kad jo gautų.

Bet yra etapas gyvenime, kai reikia, kad aplinka pasakytų, koks tu esi.

Jei gali apie žmogų pasakyti ką nors gero ir pozityvaus – pasakyk. Matai, išviriau košės, ir tu suvalgei tris šaukštus! O jei visai neturi ką gero pasakyti – patylėk.

Kaip moteriai įgyti apsaugą, gebėti neįsileisti bauginančių žodžių į širdį? Kartais tai, kas pasakoma grubiai, yra lengviau atremti – aišku, kad puola, ir giniesi. Bet yra žodžių, kurie tavyje pasėja abejonę, ar tinkamai elgiesi.

Yra kursai, knygos, forumai, kuriuose galima pasirinkti argumentų, kad galėtum apginti tai, ką pasirenki intuityviai. Jie padeda diskusijose su „ekspertais“ pasakyti, kad man ar mūsų šeimai tai yra geriausia.

Kaip neįžeisti artimos aplinkos, nes dažnai savo pasirinkimus tenka apginti būtent prieš ją? Būtų gerai paieškoti tinkamų žodžių, tačiau dažnai jų prireikia įtemptoje situacijoje, kai tai nelengva. Mano atveju instrumentas yra padrąsinti kalba. Net ir visiškai jūsų nesuprantančiai tetulytei galima pasakyti, kad aš turiu savo nuomonę, bet tave irgi priimu. Mano vaikas, aš jį auginu, aš, kaip mama, žinau geriausiai. Žinoma, žmogui, kurio savivertė aukšta, tai padaryti lengviau, tam, kuris nuo vaikystės slopintas – sunkiau. Bet visko galima išmokti. Vaikai yra mūsų mokytojai ir augintojai, kurie mums suteikia daug drąsos.

Kažkada mano draugė suformulavo – tokio veiksmingo asmeninio augimo trenerio, kaip savas vaikas, niekas negali pasiūlyti.

Aš sakau – geresnio psichoterapeuto už vaiką neturėsi niekada gyvenime. Nes jisi per trumpiausią laiką suranda giliausias tavo problemas. Vaikas labai aiškiai iškelia nuoskaudas, kurias patyrei būdamas jo amžiaus. Tačiau ką su tuo daryti? Padeda sąmoningumas. Reikia ieškoti pagalbos. Ši tema irgi veda prie pogimdyminės depresijos, nes asmeniniai, kažkada labai seniai patirti skauduliai, vėl pasirodo.

Kur Lietuvoje ieškoti pagalbos?

Asmeninės konsultacijos pas psichologus, psichoterapeutus tikrai padės, bet jos yra mokamos. Be to, ne visada lengva pripažinti, kad tau gali reikėti tokios pagalbos, nors šis požiūris keičiasi. Vis daugiau mamų išdrįsta eiti, kalbėtis, turėti savo terapeutus.

Yra mamų klubai, į kuriuos gali išeiti su savo vaiku, pabūti kitoje erdvėje, paklausyti kitų moterų, gal ir išdrįsti pasakyti, kaip yra tau. Nestruktūruota moterų bendrystė – irgi pagalba, bet jei atvejis rimtas, to gali nepakakti. Galimos moterų savitarpio pagalbos grupės, moterys gali inicijuoti savo grupes. Yra pagalba telefonu, internetu – tuomet moteris gali likti inkognito, nes ne visos gali garsiai prisipažinti, kad savo pusmetinį kūdikį vadina monstru ar apskritai nebenori gyventi. Yra Pagalbos moterims linija, Jaunimo linija.

Dažniausiai mamos jungiasi į grupes feisbuke, tėvų darželyje ar tose pačiose supermamose. Viena vertus, tai gerai kaip bent kokia galimybė bendrauti, kita vertus –  pavojinga, nes, pavyzdžiui, pagal kitų mamų patyrimus ima pačios diagnozuoti kūdikių ligas ir panašiai.

Čia – to paties ekspertiškumo tema. Vieni visą atsakomybę perduoda gydytojams, knygų autoriams, edukologams ir besąlygiškai klauso jų patarimų, o kiti – virtualiai pažįstamų mamų bendruomenei, kuri turi panašiai skambančią patirtį. Tačiau pasitikėjimo savimi, gebėjimo įvertinti situaciją ir priimti savarankišką atsakingą sprendimą nėra nei vienu atveju.

Viešoje erdvėje, žiniasklaidoje nuomonė dažnai formuojama per baimę. Tarkim, pasiskaičius apie nuo meningokoko mirštančius vaikus įtampa gali tapti fizinė. Reikia suprasti, kad taip, mes visos bijome dėl savo vaikų. Žmogui gali kilti tokie jausmai. Tai – didelė tema, nes, kaip visuomenė, mes esame nujautrinti. Augdami girdėjome – nepyk, neverk, nerėk, neliūdėk. Dėl to dabar tiesiog nesuvokiame savo jausmų, sunkiai pripažįstame juos patys.

Kai kalbi apie savo jausmus, moki juos įvardinti, jie linkę išsivėdinti. O jei visai nesupranti, kokios emocijos kyla, tada tiesiog jauti fizinę jų išraišką: kyla spaudimas, daužosi širdis, trečia para nemiegi, rėki ant vaikų. Sunku, jei nesupranti jausmų priežasties. Gali būti, kad yra neramu dėl situacijos darbe, neaiškūs santykiai su vyru, bet to aiškiai negali suprasti, ir tada visą savo įtampą, kuri neišvengiamai yra, išlieji artimiausioje aplinkoje. Nes jausmus išleisti žmogui yra būtina. Pagalba šioje vietoje – savirefleksija. Mokytis suprasti, kaip jautiesi. Vaikai mums gali labai pagelbėti: kai matau vaiką, kuris, ką tik žaidęs, ima verkti, bandau suprasti, kas jam nutiko – gal pervargęs? Gal supyko, kad sesė nugriovė statytą bokštą? Tada jam galiu įvardinti – tikrai pikta, kai nugriauna tavo bokštą, kai taip statei ir stengeisi. Mokau jį suprasti, kaip jis jaučiasi, įdėti savijautą į žodžius, o ir pati mokausi, kad gal irgi kartais jaučiuosi susierzinusi ir dėl to pradedu pykti ir rėkti. Pradžioje reflektuoti su pagalba lengviau.

Kaip atlaikyti išorės kuriamas baimes? Suprasti, kad bijai, kokie kiti jausmai kyla, tada ieškoti patikimų šaltinių savo nuomonei pagrįsti. Prisiimti atsakomybę – nes vis tiek sprendimus dėl savo vaikų priima jų tėvai. Ir priimti riziką, kad bet kokiu atveju rezultatas gali būti ir geras, ir blogas – nesvarbu, ar padarėte taip, kaip visi, ar taip, kaip jums pačiam atrodė geriausiai.

Man atrodo, kad lengviau gyventi be žiniasklaidos kuriamo baimės fono.

Be televizijos ar portalų žinių apie aplinkinį pasaulį vis tiek turi. O intensyvių antraščių, kurios kasdien praneša ką nors stipraus, skaitymas, bent jau mane, labai išbalansuoja. Tad mano šeima atsisakė įpročio sekti visas naujienas. Mums šis sprendimas pasiteisino. Tada lengviau pažiūrėti blaiviai, kiek kokia grėsmė yra aktuali.

Gali būti, kad jei mama užsidaro tarp keturių sienų, neturi pomėgių, noro ar galimybių kažkur išeiti, televizija ir internetas jai gali būti vienintelis langas į pasaulį. Ir tada gali būti labai sunku, nes visos grėsmės, kad ir įsivaizduojamos, gula ant jos vienos pečių.

Tikriausiai daugeliui po gimdymo atsiranda didelė stipri baimė dėl vaiko gyvybės ir sveikatos.

Kaip mano uošvis sako – gimė vaikas, gimė rūpestis. Nesvarbu, ar tavo vaikui treji, ar šešiasdešimt treji, jis tau rūpi. Staiga turi mažą žmogų, kuris nuo tavęs visiškai priklausomas, ir tu gal ne visada supranti, ko jis nori ir ko jam reikia. Kuo sklandesnė pradžia – paverkė, pažindžiau, nurimo; paverkė, panešiojau, norėjo artumo, nurimo – tuo lengviau pasitikėti savimi. Per laiką pasitikėjimas savimi, kaip mama, ima akumuliuotis ir augti. Bet būna sunkių dienų, kurias reikia tiesiog išbūti.

Patariu visoms mamoms ryškiai užsirašyti ir pasidėti gerai matomoje vietoje: „Aš esu geriausia mama, kokia galiu būti“. Pagal savo savijautą, sugebėjimus, turimas žinas visos mamos daro geriausia, ką gali. Gali būti, kad mūsų žinios mus apriboja. Būna virsmų, kai moterys susivokia po keletos ar keliolikos metų, kad augino vaikus ne visai tinkamai. Gera žinia – visada yra galimybė imti ir keistis, nebūna per vėlu.

Jei dabar šalia nėra kaimo, kuris padeda auginti vaiką, tai galima skaityti knygas, klausyti paskaitų – kaupti žinias, kad vėliau šeimoje būtų lengviau priimti sprendimus. Žinios yra tai, kas leidžia pasirinkti. Ir dar: būnant mama svarbu suprasti, kad vaikų auginimas yra susijęs su manimi pačia.

Būnant mama svarbu suprasti, kad vaikų auginimas yra susijęs su manimi pačia

Būnant mama svarbu suprasti, kad vaikų auginimas yra susijęs su manimi pačia

Mano supratimu, tai – esminė frazė, kuri dažnai nutylima. Nes lyg ir norisi prasisukti paprasčiau, gauti išbandytą receptą, kad tiesiog būtų aišku, ką daryti. Tačiau kai jis nesuveikia, kas tada? Ieškoti kito patarėjo, pasivadinti bloga mama, nustoti ieškoti?

Dan Siegel knyga „Parenting from Inside Out“ yra apie tai, kad visa tėvystė ir motinystė yra susidūrimas su mūsų pačių skauduliais. Kai, rodos, kad vaikas mumis manipuliuoja arba specialiai keliasi naktį ir mus žadina, kyla erzulys. Kodėl? Gali būti, kad kai mes buvome maži, mes norėjome, kad mus paimtų, priglaustų, nuramintų, kad paguostų, jei patyrėme neteisybę ir panašiai. Tačiau to – gal iš nežinojimo ar skubos – turbūt irgi niekas nesuprato. Mūsų vaikai mums visa tai primena.

Mano subjektyviu matymu, vaikai nesiožiuoja ir nedaro ko nors tyčia. Kol jis visai mažas, pagalbos šauksmas yra verkimas, kai paauga – blogas elgesys. Kaip mes esame linkę reaguoti į blogą elgesį? Och tu toks anoks! O jei pakeistume požiūrį ir paklaustume maždaug taip: Kas tau nutiko, kad taip manęs šaukiesi? Vaikas mielai mums papasakotų, kas jį pastūmėjo taip elgtis.

Kartais atsakymas labai paprastas – pastūmus sesę mama dažniausiai ateina iškart, o šiaip kviečiant žada, kad bus tuoj, tik užkais sriubą virti…

Ar gali vyras, žiūrėdamas į savo besilaukiančią žmoną, suprasti, kad jai motinystė bus sunki ir rasti būdų jai padėti?

Gali padėti tik tam žmogui, kuris pasiruošęs. Primygtinai peršama pagalba atmetama. Vyras ar draugai gali būti šalia ir, jei žmogus ties pagalbos ranką, ją paimti. Jis gali palydėti žmoną į kursus, jei ji nusiteikusi juos lankyti. Gali pats skaityti knygas. Priimti savo moterį tokią. Vyrams kartais būna siaubingai sunku. Žinau šeimą, kurioje moteris pagimdžiusi trečią vaikelį susirgo gilia pogimdymine depresija. Vyrui tenka atlaikyti milžinišką krūvį: turi eiti į darbą, uždirbti pinigus, prižiūrėti vaikus ir dar pasirūpinti depresija sergančia žmona.

Kartais padedantis turi suprasti, kad bus apšauktas, o ne jam padėkota. Jis turėtų sau atsakyti į klausimą, kam jam to reikia – ar tas žmogus jam tiek svarbus? Kokia tavo motyvacija padėti? Kartais reikia priimti tai, kad kiti žmonės savo keliu eina lėtai, ir tai reikia gerbti.

Keturios pamatinės pogimdyminės depresijos prevencinės priemonės yra miegas, maistas, aktyvus judėjimas ir prasmė.

Kaip sakė Oskaras Vaildas – pamilti save reiškia pradėti visą gyvenimą trunkantį romaną

Kaip sakė Oskaras Vaildas – pamilti save reiškia pradėti visą gyvenimą trunkantį romaną

Kas daro didesnę įtaką sunkesnei būklei po gimdymo?

Aplinkos veiksniai svarbūs, bet svarbiau, kaip žmogus tai priima. Kas vyksta aplink – viena, ką aš su tuo darau – jau mano pasirinkimas. Moterys Lietuvoje linkusios būti labai stiprios ir viską padaryti pačios. Tam yra istorinė kelių kartų patirtis, kai turėdavo susitvarkyti pačios, nes vyrų tiesiog nebuvo. Ji niekur nedingsta, ir visuomenės nuomonė vis dar palaiko šią nuostatą. Tačiau ar šiais laikais, šiandien tai būtina? Kai pati turi būti visur ir visada ir dar pasitempusi, lengva greitai pervargti.

Mokėjimas priimti pagalbą, pasakyti, kad su kažkuo nesusitvarkau, kažkas yra sunku, labai palengvina laiką po gimdymo.  Kai labai reikia pamiegoti, ar gebu priimti netobulą kitą, kuris aprengia vaiką išvirkščiom kojinėm arba nekruopščiai išsiurbia grindis?

Kuriant šeimos atmosferą labai svarbi yra moters savijauta. O vyrai nori moterims padėti. Tačiau jei vyras, bandydamas padėti vieną, antrą, trečią kartą bus vis stebimas ir kritikuojamas, jis liausis tai daręs.

Dirbs iki dešimtos, šeštadienį turės susitikimą, po jo norės susitikti su draugais. Dar – į sporto klubą.

Ir jis bus teisus. Arba imsis alkoholio. Tai – sprendimas numeris vienas Lietuvoje bandant tvarkytis su žmonos emocijomis. O turėtų būti aiški hierarchija – vaiko jausmus akumuliuoja mama, iš jos jas surenka vyras ir „neša šiukšles iš namų“  – žaidžia tenisą, žvejoja, o gal užsidaro su knyga tualete. Subrendęs vyras prisidėti galėtų tuo, kad priima žmoną su visais jausmais, kurie jai kyla, o vėliau padoriais būdais juos išveikia. Moterys savo jausmus iškalba, o vyrai – išveikia. Vyrai, kuriems gerai namuose, dažniausiai namuose praleidžia daugiau laiko ir mažiau geria.

Kaip jaučiasi vaikas, kurio mama depresuota?

Anksčiau buvo manoma, kad depresija yra perduodama genetiškai. Dabar raidos psichologai jau patvirtino, kad depresija perduodama ne tiek ir ne tik genetiškai, kiek per santykius. Vaikui santykis su depresyvia motina stipriai didina šansus ateityje irgi sirgti depresija ar kitomis psichikos ligomis. Su depresyvia motina augantis vaikas jaučiasi nemylimas, nematomas, nesvarbus… Tokiam vaikui labai svarbu patirti sveiką santykį su kitais artimaisiais (tėčiu, močiute, teta), kad jis gautų ir adekvačių reakcijų.

Taigi pogimdyminės depresijos atvejį reikia spręsti ir kuo greičiau – išbristi tikrai galima. Bet, žinoma, tam gali tekti pasitelkti visą savo drąsą.

Auginant vaikus – ar apskritai būnant santykyje su kitais žmonėmis – verta siekti suprasti, kas vyksta su mumis ir mokytis geriau save pažinti. Apie save, su savimi mes daryti kažką galime. O kito žmogaus nepakeisi.

Dirbti su savimi nėra lengva. Taip traukia padresiruoti vaiką, pakeisti vyrą, pasipiktinti kitais.

Siūlau sau užduoti klausimą – ko aš noriu iš gyvenimo? Ar vis dar prisimenu, kodėl ištekėjau už šito žmogaus? Jei pavyktų atsigręžti į save, paaiškėtų, kad nei vaikai monstrai, nei vyras nevykėlis. Tik su savimi gali būti visiškai nuoširdi ir atvira. Aš pati esu labai laiminga ir dėkinga likimui, kad esu šitame kelyje, kad galiu pažindama save stebėti ir priimti kitus, tokius, kokie jie yra.

Esame užauginti taip, kaip esame. Bet galime mokytis ir keistis – jei vaikystėje ir sakydavo būk gerutė, nesiožiuok, dabar galime suprasti, kad esame pakankamai geros su visomis savo emocijomis. Priimti save tokią, kokia esi, yra labai svarbu. O klausimų šeimoje kyla net ir neturint vaikų. Viskas turi savo kainą, žmonės, pasirinkę negimdyti, ją taip pat sumoka.

Graužatis ir kaltė mums duoti ne šiaip sau. Jei rėkiu ant savo vaiko ir po to išgyvenu tragiškus jausmus, jie veikia tarsi lemputės – reikia daryti kažką kitaip. Jaučiuosi neįvertinta? Pervargau? Noriu būti tobula? Tobulumo siekis – atskira diagnozė. Jo siekiame, kai turime kažkokias fikcijas, vaikomės laimės paukštės.  Padėti sau galiu tik tada, kai suprantu, kas esu. Kaip sakė Oskaras Vaildas – pamilti save reiškia pradėti visą gyvenimą trunkantį romaną.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: