Pukšt ir išnyko: kas vyksta su pagimdžiusia moterimi

20160315_123936_001[1]Kas rūpi lietuvėms, besiruošiančioms gimdyti? Kaip gimdymą įsivaizduoja vyrai? Kada susitraukia nėštumo pilvas? Kur šiandien geriausia gimdyti? Ką gali akušerė? Kodėl verta iš anksto pasidomėti žindymo technika? Apie tai – su Ieva Girdvainiene, akušere, Lietuvos akušerių sąjungos ir Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultacijos asociacijos nare, dviejų dukrų mama, tęstinės akušerijos ir kineziterapijos centro „Gandro lizas“  įkūrėja.

Rožinių akinių metas

Aš nuo septintos klasės žinojau, kuo būsiu. Mano tėvai buvo prieš, tik močiutė palaikė – ji pati norėjo būti akušerė, bet buvo ištremta. Labai buvo gera studijuoti Kaune, bet dirbti norėjau Vilniuje. Grįžusi plačia širdimi nuėjau į Vilniaus gimdymo namus – jie arčiausiai Užupio, kur aš augau. Iš pradžių sistemoje buvo sunku – su rožiniais akiniais akušeriją matai kitaip. Susidūrusi su realybe, sakydavau, kad čia, už bėgių, viskas kitaip. Daug turėjau pereiti to, ką iš anksto net sunku suvokti. Dabar aš jau turiu viziją, tada – dar ne, bet panašius į save žmones pradėjau traukti. Jie mane palaikė ir skatino dalintis tuo, kas man atrodo svarbu.

Šviesioji akušerija man – tarsi baltoji magija. Nes subtilių dalykų, moters virsmo gimdyme yra labai daug. Ir senojoje kartoje yra daug šviesių, gimdymą kaip ypatingą moters išgyvenimą suvokiančių gydytojų, bet sistema yra negailestinga. Pati pajutau, kad ir mane ji išsunkia, verčia elgtis technokratiškai, prisitaikyti. Labai dėl to išgyvenau. Atsimenu – išeinu iš darbo ir galvoju: negi dabar taip – visą gyvenimą? Būsiu tuo sraigteliu? Vargau gal pusantrų metų. Buvau tiek užsidariusi, kad net pati gimdyti Lietuvoje bijojau. Tada supratau, kad nieko nebus, jei noriu keisti sistemą, turiu mokytis toliau – įstojau į slaugos organizavimą ir vadybą  dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šiuo metu M. Riomerio universitete studijuoju sveikatos politiką.

Kai vizija įgijo kūną ir tapo „Gandro lizdu“

Norėjau pamatyti ir daugiau šiuolaikinės akušerijos praktikos, išvažiavau į Islandiją stažuotis. Pamačiau visai kitą nei mūsų požiūrį. Man pačiai laukimasis ir gimdymas buvo labai didelis pokytis. Kai pamačiau Islandijos patirtį, patikėjau, kad su savo kūnu galima susitarti. Grįžus buvo labai sunku, praktiškai negalėjau dirbti. Bet tada įvykiai tiesiog sukrito: mums su Vyteniu atsitiko Marija, kuri mane labai išlaisvino, Vilniuje veikė Prieraišiosios tėvystės centras, kuriame dirbusi Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė labai skatino mane kalbėti. Dabar jaučiuosi stovinti kelio vidury, nenoriu atsitraukti. Jau turiu sukūrusi savo švarų lauką, kuriame galiu dirbti taip, kaip man atrodo reikia. Išdrąsėjau ir turiu viziją: noriu užtikrinti tęstinę priežiūrą gimdančioms moterims. Ir magistro darbą rašau apie tai. Viskas prasidėjo, kai vedžiau mokymus nėščiosioms Prieraišiosios tėvystės centre kartu su Vitalija. Man labai patiko dalintis, buvo smagu, kad žmonės ateina. Tada porai valandų visai mažą Mariją palikdavau su vyru – ji nebuvo ramus vaikas, aš pieno nepalikdavau, nes tik žindžiau, ir, kai jau laikas ištekėdavo, vyras ją ramindavo garsais iš juodojo gandro lizdo – susirado juos internete. Taip supratom, kad mano veikla įgyja pavadinimą ir struktūrą. Tada, kai įsteigiau „Gandro lizdą“, sužinojau, kad Latvijoje lygiai tokiu pačiu pavadinimu veikia natūralaus gimdymo centras „Starka ligzda“. Grožis absoliutus: jei gimdymą norite išjausti visiškai, galima ten važiuoti. Pakliūti nėra sudėtinga, tik paslaugos mokamos.

Trūkstama grandis – tęstinė akušerinė moters priežiūra

Mes „Gandre“ – trise: aš, mano vyras, padedantis su organizavimu, ir kineziterapeutė Agnė Ramaslauskaitė, kuri veda labai reikalingas dubens dugno mankštas. Mūsų moterys net kalbėti apie tai bijo – net ir savų draugių rate fiziologijos klausimai retai aptariami, rasti pagalbos yra sunku, o problemų turi daugelis. Matau čia didžiulę neužpildytą nišą – teikti tęstinės priežiūros paslaugas, išbūti su moterimi visą jos virsmo laiką, leisti jai turėti žmogų, kuris žino, kas su ja vyksta. Deja, bet vis dar negali pas mus, kaip Islandijoje, ateiti pas savo akušerę, susipažinti, bendrauti visą nėštumą, gimdyti pas ją, ir kreiptis iškilus klausimams, kai jau turi kūdikį.

Žmonėms labai brangus jų laikas, darau tik trijų vakarų susitikimus. Sunku dirbti su grupėmis, nes žmonės nėra linkę atsiskleisti, atvirauti. Dėl to vis daugiau konsultuoju individualiai – besilaukiančias poras, vėliau – pagimdžiusias moteris sveikatos, žindymo klausimais. Akušerės darbas apima labai platų lauką: nuo moters menarchės iki menopauzės, apimant nėštumą ir gimdymą. Ji gali prižiūrėti, paaiškinti, kokiame esi amžiuje, kokį virsmą pereini, prireikus – nukreipti pas reikiamą specialistą. Mes, kaip ir architektai, esame laisvosios profesijos atstovės, galime veikti pačios savarankiškai. Dokumentuose aprašytose normose esame tokie patys, kaip drąsi ir laisva Europa. Realybėje kiekviena akušerė gali dirbti tik medicinos įstaigoje, čia galioja vidaus taisyklės, kurių laikytis yra privaloma. O jos į Europą jau ne visada panašios.

Gimdymo skyrių realybė šiandieninėje Lietuvoje

Aš noriu teikti moterims realią informaciją, nes išankstiniai lūkesčiai, kurie neturi šansų išsipildyti, baigiasi dideliu nusivylimu. Lietuvoje nėra nei vienos ligoninės, turinčios Motinai palankios ligoninės statusą. Šiandien Vilniuje nėra gimdymo namų, kur tikrai galėtum pasirinkti gimdymo pozą.

Sąlygos ligoninėse keičiasi kiekvieną dieną, ir man svarbu nuolat atnaujinti informaciją. Bet tokia informacija yra subjektyvi, o į kursus ateina labai įvairūs žmonės. Bandau daryti, kad mano kursai tiktų visiems – tikrai ateina ir tokie, kurie nori susimokėti ir pasidaryti Cezario pjūvį ir klausia, kur ir kaip tai daroma. Visada sakau, kad jau esate susimokėję Sodrai ir papildomai mokėti už gimdymą nereikia – sistemą pradėkime keisti nuo savęs. Antra, mano tikslas yra paaiškinti, kodėl nereikėtų iš anksto norėti operacijos, kodėl nesiūlau, kuri ligoninė atliktų greičiausiai, jei esate sveikas. Visus skatinu nuvažiuoti aplankyti ligoninę, su šypsena veide paprašyti, kad parodytų, kas ir kur vyksta. Nes kai vyras, naktį atvežęs gimdančią žmoną, iš visų jėgų lupa duris ir mano, kad gimdymo namai uždaryti, nes nežino apie durų skambutį – kam reikalingas toks stresas?

Man liūdna, kad mes lietuvės turime tokio viena kitos bauginimo įprotį – dažniausiai nėščiosioms pasakojamos tik juodos istorijos. Jos gauna tiek gąsdinančio, neigiamos informacijos, perima nerimą – sėdi išsigandusios didelėmis akimis. Dar lietuviai turi savybę – visi nori susitarti su vedėju. Sunku žmonėms keisti savo suvokimą. 80 procentų mano matytų jaunų sveikų žmonių pradžioje sako, kad gimdyti nori važiuoti į Santariškes – nes tai naujausia, geriausia ligoninė. Tačiau daugelis net nežino, kad tai yra trečio lygio stacionaras, aptarnaujantis visą Aukštaitiją, ypatingose situacijose esančius žmones – daugiavaisius nėštumus ar patologijas. Tačiau sveikos nėščios moterys, ketinančios gimdyti fiziologiškai, verčiau rinktųsi vietą, kuri turės daugiau laiko joms ir to paties specialisto nelauks rimtesni atvejai, jam nereikės jums gimdant skubintis. Ištikus kritinei situacijai, mamų jau seniai niekur niekas neveža, nes visose ligoninėse yra visa reikiama technika. Be to, tose pačiose Santariškėse atsitikus krizei vaikas bus nuvežtas į kitą ligoninę, jis neliks kartu su mama.

Norite „tartis“ su gydytoju dėl gimdymo?

Dabar jau galime rinktis šeimos gydytoją, vaiko gydytoją, tačiau gimdymą priimančio gydytojo – dar nevisai. Nors lyg ir renkamės, tariamės, bet be aiškių kriterijų, nežinodami, ko norime, kažkaip pagal interneto forumus, pažįstamus. Taip neturėtų būti, reikėtų skaidrumo. Juk kiekvienas gydytojas turi savo polinkius – vienas dirba labiau su vaisingumu, kitas – su patologijomis, trečias eina natūralistiniu keliu. Ši informacija turėtų būti vieša ir aiški. Dėl tarimosi su gydytoju yra specifinis nutylimas niuansas – į „kolegos žmogų“ kiti specialistai tarsi nežiūri, o sutartas gydytojas  gali ir neatvažiuoti dėl įvairių gražių ir baisių gyvenimo aspektų. Ir tada būni sau padaręs meškos paslaugą. Tokiam virsme, sudėtingiausiu momentu pasikeitusi situacija gali labai nelaiku išmušti iš vėžių.

Yra sąmoningų žmonių – ir Tėvų forumas, ir Akušerių sąjunga, tačiau kol kas veiksmingiausia pradėti nuo savęs, nes sistema dar nėra palanki mamoms ir naujagimiams. Mes darome mažą sąjūdį, keičiame sistemą. Kartais manęs klausia – nebus, kad į mus, atvažiavusius su gimdymo planu, žiūrės kaip į kvailius? Labai svarbu eiti su šypsena, suprasti, kad keičiame sistemą. Tikiu, kad ir gydytojams lengviau dirbti su sąmoningais, pasiruošusiais žmonėmis. Mano manymu, apgalvotas gimdymo planas ir geras nusiteikimas yra labai svarbu.

Manęs moterys dažnai klausia – ar aš galiu rinktis gimdymo pozą? Atsakau, kad jūsų niekas nesustabdys. Bet, būkime realistai, Vilniuje šiai dienai pozos pasirinkti neleidžia – jus mulkins iki paskutinio. Jei esate Emilija Pliaterytė, apginsite save, tikrai matau tokių moterų. Tačiau reikia įvertinti, ar tokiu momentu jūs galėsite eiti į konfliktą. Ne visos gali kautis, esame tuo metu tikrai labai pažeidžiamos – mane pačią su visu mano pasiruošimu irgi prigąsdino. Gimdydama Lietuvoje, turi apsišarvuoti kantrybe, turi pasitikėti savimi. Porai gali būti sunku išlaikyti tą budrumą – vyras dar gal ir turi šansų, o moteris neturi kovoti už savo teises, ji turi būti savo virsme ir gimdyti. Verta apsvarstyti iš anksto, ar, būdama gimdymo palatoje, galėsi pati paklausti, kodėl tau veda kateterį, kodėl liepia gultis, kodėl ketina kirpti tarpvietę. O vyras? Jei ne, gal verta ieškoti dulos ar akušerės, kuri prireikus tą klausimą užduotų?

Kvėpuok, kvėpuok, stumk, stumk!

Vyrai neįsivaizduoja, kas yra gimdymas. Kaip ir pirmakartės moterys. Žmonės gimdymus yra matę meniniuose filmuose, kur moterys rėkia, prakaituoja ir joms sako push. Su realybe tai neturi nieko bendro. Kursuose visada žiūrime gražaus natūralaus gimdymo įrašą. Svarbu, kad vyras ne tiesiog būtų šalia, o žinotų, kur dalyvauja, būtų moters virsme. Lietuviai ypatingai nepažįsta savo ir mylimosios kūno. Atvirumas mums irgi svetimas –  net ir poros šeimoje, namuose būna vienas prieš kitą su kaukėmis. O gimdymas visa tai panaikina. Jei vyras nepasiruošęs, tai moteris išgyvena dar ir dėl jo. Moterys pas mus stipresnės, be to, gimdymo metu jos tiesiog nebegali neįsitraukti į procesą – jis tiesiog vyksta su jų kūnu. Kai kurie vyrai nusiteikę: man liepia, ateisiu, atbūsiu. Su tokia nuostata siūlau geriau apskritai nedalyvauti. Palaikymo kokybė yra labai svarbi – dėl nesuprantančio, kur atsidūrė, vyro, moteriai išsiskiria adrenalinas, o ne oksitocinas, kurio reikia normaliam gimdymui.

Kurkite savo palaikymo voratinklius

Nėštumo metu dėmesio moteris gauna. Po to staiga – pukšt ir išnykai. Tuo didžiuoju pasikeitimo laiku tavęs niekam nereikia. Oksitocinas nukrenta, grožis ir švytinti oda nublanksta, klausimų – begalė, o pagalbos nėra. O kur dar baby blue! Čia – mūsų juodoji skylė. Atrodo, pilnas internetas, kur ieškoti pagalbos, tačiau prireikus ne taip paprasta surasti tikrus atsakymus. Džiaugiausi, kai atsirado dulos. Mano matymu, viena jų funkcija – padėti  susikalbėti šeimoms su medikais. Galbūt jos galėtų padėti ir anglakalbėms šeimoms, kurių vis daugiau. Įsivaizduoju, kaip sunku yra vyrui, kuris atvažiuoja į šitą sistemą ir dar negali susikalbėti, kai su jo moterimi vyksta svarbiausi gyvenimo pokyčiai.  O ne visose Vilniaus ligoninėse yra angliškai kalbančių gydytojų ar akušerių.  Antra – dulos galėtų būti pogimdyvine pagalba. Jos gali sutvarkyti namus, gal išvirti tau arbatos, pabendrauti, padėti žindyti, nukreipti, kur ieškoti pagalbos. Tačiau tai kol kas dar neįsisiūbavo, dulų, dirbančių su pagimdžiusiomis, Lietuvoje dar apskritai nėra. Ką galiu aš – pasakyti, kad „Gandro“ vaikų nepalieku, skambinkite.

Danijoje buvau šalia savo gimdančios draugės – po aštuonių valandų jie iškeliavo namo, o gimdykloje turėjo šampano, kokakolos ir keptos vištos (man tai – į kitą pusę išsikreipusios sistemos požymis). Jai davė raudoną telefoną, nes gydytojų pagalba yra labai brangi. Ir ji liko tik su tokios pagalbos galimybe. Tačiau kai ją užklupo depresyvios nuotaikos, telefonu teikiantis pagalbą žmogus buvo pajėgus nustatyti, kad tai rimta ir už dvidešimties minučių prie jos durų buvo prenatalinė psichologė, ištraukusi ją iš sunkios būklės. Pas mus tokios pagalbos nėra: Tyzenhauzuose dabar jau yra prenatalinė psichologė, tačiau pirmos dvi dienos – ne kritinės, jos pagalba reikalinga šiek tiek vėliau, kai moteris jau namie.

Auksinis mėnuo po gimdymo: nusiimta karūna, hormonų šokiai ir pasaulėžiūros virsmai

Manau, kad vertinga kurti mamų grupes, kuriose būtų galima bendrauti, dalintis, išsikalbėti. Juk pirmakartėms kyla krūva klausimų! Petys į petį yra labai stipri pagalba. Tam, kad palaikytum moterį, reikia tik laiko ir atviros širdies. Man graži frazė, kad vieną vaiką turi auginti visas kaimas. Ir suprantu gyvenimo išplėstinėje šeimoje ar bendruomenėje vertę. Susiraskite draugę, kurios principai jums artimi, klauskite jos patarimų, leiskite sau išsikalbėti.

Grįžusi namo moteris turi žinoti, kad ji labai keisis, bus virsme, ir jai daug kas bus nauja. Siūlau prisiminti, kad esate ne tik žindyvės, motinos, bet ir moterys. Tai labai svarbu – visiems aplink reikia, kad moteris išliktų savimi, kad suvoktų, kas su ja vyksta. Šis laikas – ypatingas, jis netruks ilgai. Reikia atskirti du pogimdyvinius laikotarpius. Pirmas trunka aštuonias valandas, jo metu prasideda priešpienio gamyba, traukiasi gimda. Antrasis trunka šešias-aštuonias savaites. Laktacija, moters svoris (vis dar daug kas įsivaizduoja, kad po gimdymo kūnas bus kaip iki pastojimo – o tam prireiks bent pusmečio!), hormonų pokyčiai, gimdos valymasis.  Kiek jėgų kainuoja po mėnesio turėti Viktorijos Bekhem arba Anglijos princesės kūną – man aišku, tačiau ne visos moterys tą žino. Ne visoms ir svarbu skirti visą savo energiją plokščiam pilvui. Čia – pasirinkimas, ir jis turi būti pagal jūsų poreikius.

Kaip keičiasi kūnas po gimdymo

Keletą savaičių po gimdymo atsistato gimdos gleivinė, valosi gimda. Kraujavimai gali būti cikliniai ir acikliniai, nustoti ir vėl prasidėti. Po Cezario operacijos (o jų pas mus daug, 26 procentai) būna kraujavimai – moterims dažnai nepaaiškinama, kad po operacijos jų gimdą išvalo mechaniškai. Joms neaišku su pilvo kloste, kuri užkrenta – ar taip ir bus visą gyvenimą, o dar reikės išimti siūles.

Visoms traukiasi pilvas, nes gimda vėl turi tapti maždaug kumščio dydžio. Peristruktūrizuoja ir visi vidaus organai, dėl to gali būti meteorizmas, dažnai jis skausmingas. Pagal naujagimio diktuojamą poreikį užsikuria pieno gamyba, nuo kūdikio mylavimo, uostymo gaminasi oksitocinas. Jo kur kas mažiau, nei per nėštumą, tai atsiliepia ir nuotaikai, ir išvaizdai. Po trijų savaičių užlieja pieno banga – naujagimis žįsdamas jį užsako.  Karštos krūtys, gali kilti temperatūra – tiesiog fiziologiškai struktūrizuojasi krūtinė. Tą laiką rekomenduoju tiesiog išbūti, neverta pasiduoti vartojimui ir susipirkti visko, ką siūlo rinka. Visada siūlau iš anksto nueiti į žindymo kursus – nes žindymas yra technika, ir ją reikia įvaldyti, o gimdymas – biomechanizmas. Kai prireiks, internetas nebus tas būdas, kur rasi klausimus. 80 procentų moterų susiduria su žindymo sunkumais, kuriuos įveikti turint žinių yra kur kas lengviau. Kodėl tokia liūdna statistika su žindymu? Per pirmus tris mėnesius labai daug kas meta šį užsiėmimą, nes pavargsta, neatlaiko spaudimo, pritrūksta žinių. Ir iškilus klausimams labai svarbu gauti patarimą – čia gali padėti žindymo konsultantės. Yra Lietuvos laktacijos asociacija, mamų mamai grupė, yra žindymo konsultantės, baigusios mokymus IBCLC.

Dėl hormonų pokyčių gali nublankti grožis – paberta, papilkėjusi oda, slenkantys plaukai (senovėje pagimdžiusios moterys dėl to ir nusikirpdavo plaukus), lūžinėjantys nagai. Be to, ne visada yra laiko pasigražinti – kartais net išsiplauti galvą yra nepaprasta. Jei pavyksta nueiti į dušą, net jei tai bus tik kartą per savaitę, siūlau padaryti labai paprastą atsipalaidavimo pratimą – padėkoti: ačiū tau, galva, kad galvoji, ačiū tau, kūne, kad esi vaisingas, ačiū jums, krūtys, kad gaminate pieną. Mūsų kūnas yra nuostabus. Jis viską geba ir viską mena!

Ką dar reikia žinoti – kad per pirmą parą nuo vaiko gimimo reikia susirasti jo gydytoją. Tą irgi vertėtų padaryti iš anksto, nes turime teisę rinktis žmogų, kuris palaikys. Arba bus atsitiktinis.

Po gimdymo būna pakitimų gimdos kaklelyje, nes pasikeičia ląstelių struktūra, ir visoms reikėtų atlikti onkocitologinį tyrimą, kurį reikėtų kartoti bent kas metus, o ne kas tris, kaip apmoka mūsų ligonių kasos. Pasirodo, Barbora Radvilaitė mirė nuo gimdos kaklelio vėžio. Yra likę daug gydytojų, žiniuonių išrašų, ir dabar atliktas tyrimas patvirtina šią versiją.

Sugrįžęs vaisingumas ir jo valdymo klausimas

Dar – grįžimas į ciklą. Nuo jo gali pasikeisti ir pieno kokybė, be to, kyla kontracepcijos klausimas. Kur sužinoti galimybes? Ką gali pasirinkti? Vaisingumo pažinimui yra natūralus šeimos planavimas – gali eiti mokytis šio metodo, tačiau, žinoma, tai geriau daryti kur kas anksčiau. Ir tam turi būti labai artimam kontakte su savo kūnu ir turėti laiko stebėti save. Visos kitos galimybės – medicininės. Beje, sėkmingai daromi perrišimai vyrams, kurie apsisprendė, kad daugiau vaikų tikrai nebenori. Yra net ir hormoninė kontracepcija vyrams – tiesa, dėl to tenka važiuoti į Lenkiją. Yra porų, kuriose vyrai prisiima šią atsakomybę, nes vertina krūvį, kuris jau teko moteriai laukiantis kūdikio. Kontracepcijos klausimu ieškant atsakymų irgi tenka pavargti, čia labai stiprūs yra verslo interesai. Pavyzdžiui, hormoninės spiralės skirtos premenopauziniam laikotarpiui, iki tol pakanka barjerinės kontracepcijos, tačiau jas siūlo ir jaunoms moterims.

Lytiškumas ir kūno pažinimas – tabu teritorijos atstovai

Kalbėti apie kūniškumą mums yra tokie stiprūs tabu! Moterys vengia net eiti pas ginekologus, o jau užduoti klausimus.. Kartais net ir einama dėl varnelės – nueini, tarsi perduodi gydytojui atsakomybę. Tačiau nepasigililni, ar jis apskritai žino tavo ciklą, kokius klausimus tau užduoda, kiek skiria tau dėmesio.

Kūno rašto mums reikia labai mokytis. Ir pati save pagaunu vaikų auklėjime, kiek yra išankstinių nuostatų, kurias perduodu net nepasvarstydama. O vaikai klausimus užduoda labai anksti, ir nuo mūsų priklauso, kaip jie priimsi savo kūną, kaip jame jausis ir kiek juo pasitikės. Jei pačios mamos negali nerausdamos ištarti žodžio „makštis“, kokią žinią perima vaikas? Vaikai – psichosomatinės būtybės, jų patirtys labai greitai geriasi į kūną ir vėliau gali atsiliepti labai stipriomis sveikatos ir lytiškumo problemomis.

Lytiškumas – dar viena mano tema. Verčiau knygą apie tai, kaip atsiranda vaikai, su Vilniaus sveikatos biuru rengiau pamokas mokiniams, važinėjau po mokyklas. Trejus metus dirbau su pradinukais ir paaugliais, buvo labai įdomu. Bet ilgainiui ir vėl nusivyliau sistema. Mačiau, kaip vaikams to reikia, kaip jie tyromis akimis ima visą informaciją – ir kartu – kokie baugštūs yra mokytojai ir tėvai. Paaugliams rodydavau tokį filmą – BBC „Žmogaus kūnas lytinio brendimo metu“ – jame aiški informacija pateikta per fiziologiją. Vaikai davė gerą atgalinį ryšį, mokyklos kvietė mane. Pradžioje labai tikėjau ta idėja, surinkau akušerių komandą, dirbome ir rajonuose, idėja augo, tačiau vėliau pradėjau lauktis Rūtos, pritrūkau palaikymo, kad galėčiau šiai veiklai skirti tiek energijos. Su vaikais teturėdavau po vieną pamoką, po jos prieidavo mergaitės, turinčios begalę klausimų. Mūsų visuomenė ir toliau uždara, apie daug ką nekalbame. Noriu, kad tai pasikeistų ir matau prasmę savo darbe, tik kartais norisi turėti daugiau palaikymo, kad užtektų energijos keisti sistemą ir siekti savo tikslų.

 

Reklama

Komentarų: 5

  1. Ieva, suprantu, palaikau. Nž ar žmogus pajėgus pakeisti sistemą, bet palaikau mintį, kad turėtumėme pradėti nuo savęs ir artimiausios aplinkos. Atkaklumo jums, energijos vis iš naujo atrasti prasmę savo darbe. Tiesiog l.norėčiau palaikyti;)

  2. Ačiū, ačiū, ačiū.

  3. Ačiū, puikus stiprus tekstas ir mintys. Kaip tik tai, ko reikėjo dabar 🙂

  4. Puikus, AIŠKUS straipsnis apie tikrai labai svarbius dalykus! Ačiū 🙂

  5. Esu neseniai tapusi mama ir dziaugiuosi, jog Lietuvoje vis del to esama tokiu medikiu, kokia yra straipsnio autore. Isties moteriai reikia ir informacijos ir palaikymo, o to truksta. Kartais jautiesi kaltas, jei prasai mediko paaiskinti kas ir kaip.Aciu uz si straipsni. Palaikau jusu veikla, sekmes ir pirmyn!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: