Kandus, kandantis, sukandžiotas: kaip ir kodėl žeidžiame šalia esančius

20160308_200524[1]Su „Vaikų linijos“ psichologe, dviejų vaikų mama Jurgita Smilte Jasiulione kalbuosi apie patyčias ir pasyvią agresiją, vaikų gebėjimą perimti mūsų elgseną, manipuliavimą siekant tikslų, vaikystėje išmokstamų socialinių kompetencijų svarbą visam gyvenimui ir tėvystę kaip laisvą žaidimą.
Ar vaikai ir darželyje susiduria su patyčiomis?

Patyčios apibrėžiamos kaip sąmoningas, tyčinis elgesys norint pažeminti kitą, čia yra ir agresyvus elgesys, ir jėgų persvara. Darželinio amžiaus vaikai retai yra tiek brandūs, kad kitus žeistų tyčia. Kita vertus, kartais jie tai daro intuityviai – jei kiti vaikai iš to juokiasi, elgesys gali kartotis. Į tai visų pirma turi reaguoti suaugę.
Mes naudojame tarptautinės studijos duomenis, „Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimą” jis vykdomas įvairiose pasaulio šalyse nuo 1994 metų, jame apklausiami 11, 13 ir 15 metų vaikai. Pradinėse klasėse šio reiškinio mažiau – gal dėl to, kad yra viena mokytoja, lengviau pastebėti, atpažinti ir suvaldyti problemą, be to, vaikai drąsiau kalba apie savo patyrimus. Įžengus į paauglystę, pasidaro svarbiau tai, kaip tave vertina grupė, kokia bus kitų reakcija į tavo žodžius, ar būsi priimtas.

Man atrodo, kad pas mus nemalonias problemas pernelyg dažnai yra linkstama slėpti – tai vadinama nenešti šiukšlių iš savo lizdo. Kaip tėvams suprasti, kad jų vaikui yra negerai? Nes, tikėtina, negerai yra ne tik skriaudžiamam vaikui, bet ir tam, kuris tyčiojasi – greičiausiai jis negyvena taip, kaip norėtų.

Esu susidūrusi su mokyklų pozicija, kai sakoma, kad mes problemų neturime, mes patys susitvarkome. Kita vertus, apie netinkamą elgesį paprastai tėvams žinutė nutransliuojama. Gal sudėtingiau yra tai, kad mokytojai vykstančias patyčias pavadina konfliktu arba skriaudžiamo vaiko problema – jis gali būti pavadinamas per jautriu, jam siūloma kreiptis į psichologą. Tai – irgi atsakomybės nusimetimas. Man atrodo labai neteisinga tai, kad dažnai pasitraukti turi tas, kuri patiria patyčias. Analogiškoje situacijoje, kai smurtas patiriamas šeimoje, įstatymas įvardija aiškiai, kad trauktis iš įprastos aplinkos turi smurtautojas. Turėtų būti taip pat ir vaikų patyčių atveju, bet realybėje kartais išbūti žalingoje aplinkoje yra per daug sudėtinga.
Šiaip mokyklos yra įsipareigojusios saugoti vaikus nuo smurtinio elgesio savo aplinkose, direktorius yra už tai atsakingas. Tačiau Švietimo įstatyme surašytų nuostatų vykdymas niekaip neužtikrintas. Tėvai turi teisę reikalauti savo teisių. Tik suprantu, kad čia galima susidurti su abejingumu. Nėra aišku, kaip su šiais reiškiniais reikėtų tvarkytis, gali būti, kad aukštesnės institucijos nepadės.

Kartais tas vaikas, kuris tyčiojasi, auga jam sunkiomis sąlygomis – tuomet lipdoma blogiečio etiketė ir jis stumdomas iš vietos į vietą. Kaip padėti tam, kuris elgiasi nepriimtinai?

Mokyklos situacija per pastaruosius penkiolika metų ženkliai kito – dabar ir socialinių pedagogų, ir psichologinės pagalbos yra daugiau (tiesa, pastaroji užtikrinama tik didžiuosiuose miestuose). Bet daugybė dalykų priklauso nuo mūsų mąstymo, požiūrio, nuostatų. Kai vaikas elgiasi agresyviai, jį norisi išstumti, atstumti, pavadinti blogu, o ne bandyti jam kažkokiu būdu padėti – gal eiti į jo aplinką ir bandyti padėti tėvams. Tam reikia ir pastangų, ir noro, ir laiko. Nes vaikas su savo agresija neatsiranda iš niekur – jos jis išmoksta.

Kaip, dėl ko vaikai Lietuvoje tampa agresyvūs? Kur jie mokosi tokio veikimo būdų?

Nelengva į tokį klausimą atsakyti trumpai. Galima išskirti dvi grupes vaikų, įsitraukusių į patyčias. Paprastai tie vaikai, kurie inicijuoja patyčias, nėra akivaizdžiai agresyvūs. Bet jie turi padidėjusį poreikį dominuoti ir nežino, kaip jį išreikšti priimtinais būdais. Arba kaip pelnyti pagarbą, statusą grupėje nemanipuliuojant. Jie neretai turi gerus socialinius įgūdžius, gerai supranta, kas vyksta tarp žmonių, kokie yra jų santykiai, jie gali puikiai sutarti su mokytojais. Iš esmės, tiesioginė agresija jų elgesyje ne visuomet pasireiškia – ji glūdi nuostatų lygmenyje. Tai, ką mes stebime suaugusiųjų pasaulyje, kas vadinama madingu patraukimu per dantį. Kas iš esmės irgi yra užslėpta agresyvi intencija, tik tiek, kad ji išsiveržia sau saugia forma. Tokių tipinių skriaudėjų vaikų ir paauglių agresija yra labiau vidinis impulsas, kuris nebūtinai pasireiškia fiziškai agresyviais veiksmais. Manipuliuojančioji grupė dažnai nepatenka į akiratį tų, kurie bando išspręsti situaciją.
Antra grupė tyrimuose vadinama skriaudėjais-aukomis. Jie paprastai yra patyrę kažkokią neteisybę patys, ir kartu akivaizdžiai reiškia savo agresiją. Tas vaikas, kuris pats yra nukentėjęs, mato pasaulį kaip nesaugų ir agresyvų, dažnai yra linkęs užbėgti įvykiams už akių, ir įvertindamas bendraamžio elgesį kaip potencialiai grėsmingą, puola pats. Šie vaikai lengvai identifikuojami. Panašu, kad mokyklos, kai sprendžia situacijas, dažniausiai kaip kaltininkus nurodo šią grupę.
Yra vaikų, kurie gyvena agresyvioje aplinkoje. Nebūtinai šeimoje smurtaujama labai baisia forma, bet, tarkim, yra priimtinos fizinės bausmės – jos Lietuvoje vis dar yra dažnas reiškinys. Arba yra susidarę socialiai nepalankos sąlygos, vaikai mato nusikalstamą elgesį. Kai kalbame apie agresiją, aš labiau palaikau socialinio išmokimo teoriją: mes visi turime agresyvių impulsų, bet tai, kaip išmokstame juos valdyti arba ne, priklauso nuo aplinkos.

Kaip kinų patarlė apie drakoną – arba jis tave valdo, arba tu jį, ignoruoti jo neįmanoma. Kartais žmogui tiesiog trūksta įgūdžių padaryti pasirinkimą, nes būti geru irgi nėra lengva.

Be to, kiekvienas gali pasiekti ribą, už kurios pasielgia sau nebūdingai agresyviai. Agresyvumas kaip elgesys aiškinamas daugiasluoksniškai – yra dalis biologinių priežasčių, yra hormoninių – tarkim, didesnis tostesterono kiekis lemia didesnį agresyvumą, bet visgi didesnė dalis yra išmokimas, kaip mes mokomės išreikšti agresyvius impulsus.

O pasyvios agresijos atstovai? Kaip jie išmoksta manipuliuoti kitais žmonėmis?

Sunku tikriausiai būtų rasti tėvų, kurie nebūtų pakėlę balso prieš vaikus. Bet išmokstama yra iš pavyzdžio, elgesio, kuris mums, suaugusiems, ateina iš bejėgystės, kai nežinome, kaip susitarti su vaiku. Ir tuomet, siekdami savo tikslų, mes reikalaujame šaukdami, keldami toną – nepavadinsi to smurtu, bet iš esmės siunčiame žinutę – tam, kad įtvirtintume savo autoritetą, pasitelkiame vis tik agresyvų būdą. Visą laiką aplinka koreliuoja su paties vaiko įgimtom individualiom savybėm – savo lauknešėlį atsinešam kiekvienas. Vaikai nuo gimimo demonstruoja tam tikrus temperamento bruožus. Tie, kuriems dominavimas yra ypatingai svarbus, yra imlesni tokiam suaugusiųjų pavyzdžiui, ir matydami, kad suaugusiųjų pasaulyje tai laikoma efektyviu būdu įtvirtinti save, jie tai išbando ir savo grupėje.
O kalbant apie kažkokias specifines šeimų charakteristikas, nėra apčiuopiamų duomenų, nurodančių, kokie vaikai kur išauga. Vaikai skriaudėjai-aukos greičiausiai yra iš nedarnios aplinkos, patys patyrę skriaudą, dažnai prisideda ir sunkios ekonominės sąlygos, bet tiksliai susieti priežastį ir pasekmę nelengva.
Mums, suaugusiems, svarbu stebėti: jei vaikas turi padidėjusį poreikį dominuoti, jam labai svarbu įtvirtinti save kaip lyderį, reikia kūrybiškai ieškoti būdų šį poreikį realizuoti. Nežalojant kito žmogaus, nežeidžiant, nežeminant ir nedaužant smėlio kastuvėliu per galvą. Jau atvesdamos vaiką į darželį mamos dažnai būna pastebėjusios, kad vaikas mėgsta vadovauti ar yra linkęs atsitraukti. Reikėtų bendradarbiauti su darželio ugdytojais ir padėti vaikui rasti sveiką būdą siekti savo tikslų. Tai nėra lengva, kita vertus, į tai dažnai nekreipiamas dėmesys.

O kodėl?

Mano supratimu, mūsų ikimokyklinio ir ankstyvojo ugdymo sistemoje per mažai skiriama dėmesio grupės stebėjimui. Labai susitelkiama į ugdymą, išmokimą, o ne į vaiko socialinių įgūdžių lavinimą. Mokymo programos yra sudarytos siekiant žinių – ką vaikas turi išmokti akademinėje srityje.
Ir tie įgūdžiai, kuriuos sunku apibrėžti, išmatuoti, lieka be dėmesio, tarsi paliekami įgyti savaime.
O savaime vyksta ne visada sėkmingai. Turime vaikus, kurie nuo darželinio amžiaus yra jautresni, linkę atsiriboti nuo grupės. Ir tai nėra blogai, nes vaikai skirtingi, tačiau žmogus visą savo gyvenimą bus tarp kitų žmonių, jam reikia išmokti integruotis į bendraamžių grupę. Tam, kuriam per sunku – kuris iš konfliktinių situacijų linkęs pasitraukti, nes nemoka jųs išspręsti – jam reikia leisti būti vienam, bet reikia paieškoti laiko ir būdų padėti išmokti būti grupėje. Tam skirtos grupinės programos. Tarkim, darželiams skirta prevencinė „Zipio draugų“ programa, kurioje vaikai mokosi skirti jausmus, kalbėti apie juos, būti su bendraamžiais, priimti vienas kitą, nepriklausomai, kokie jie skirtingi būtų. Bet tai – tik papildoma veikla, ne visi darželiai jos imasi, nors akivaizdu, kad vaikai tokių įgūdžių gerai išmoksta. Būna, vaikai išmoksta valdyti rankytę, skirti violetinę nuo mėlynos, tačiau neturi susiformavusio vaizdo, ką reiškia būti grupėje.

Svarbūs dalykai dažnai lieka tarp eilučių, nėra įvardinti. Daugumai kyla klausimas – kas yra geras darželis ar mokykla? Kuri populiariausia? Kurios akademiniai pasiekimai geriausi? Kokia vieta yra gera vaikui?

Ikimokykliame tarpsnyje nereikia daug mokytis akademine prasme. Laisvas žaidimas vėl vis labiau vertinamas – tai yra labai svarbi vaiko buvimo, augimo dalis. Bet psichologija yra mokslas, turintis daug srovių, ir iš mokslinių tyrimų žinome, kad vaikų smegenys yra labai imlios – tarkim, dvikalbiai vaikai gal pirmais metais turi skurdesnį žodyną, tačiau vėliau abi kalbas moka kaip gimtąsias. Visada bus tėvų, kurie rinksis vieną ar kitą poziciją, bet man, kaip psichologei, dirbančiai su vaikais ir stebinčiai jų emocinę sveikatą, atrodo, kad geras darželis turėtų būti tas, kuriame kreipiamas dėmesys į vaikų tarpusavio santykius, kuriame skiriama laiko socialinių įgūdžių ugdymui. Vaikai ne tiesiog turėtų pabūti grupėje, išmokti spalvų, formų ar kitų svarbių dalykų, bet būti kartu, spręsti konfliktus, reikšti jausmus, nes ikimokyklinis amžius yra labai svarbus šiam mokymuisi. Kaip man pasakyti, kad esu liūdnas, pykstu, džiaugiuosi, ir ką man daryti su tais jausmais? Gal negali pasakyti gera ar ne ugdymo įstaiga, nes žmogiškasis faktorius lemia daug, bet, mano supratimu, mūsų švietimo sistema nesudaro sąlygų kiekvienoje ugdymo įstaigoje skirti dėmesio vaikų socialiniam ugdymui – tai kiekvieno darželio pasirinkimas. Jei tėvai turi galimybę rinktis tokį darželį, jie vienareikšmiškai laimi, nes vaikas sustiprėja, labiau supranta, kas vyksta žmonių santykiuose. O tai – labai svarbus įgūdis.
Struktūruota veikla patraukli tuo, kad ją labai lengva pamatuoti. Ta prasme ir tėvams žaisti struktūruotą žaidimą dažnai yra lengviau, nei laisvą. Išbūti neapibrėžtume, kai vaikas skiria vaidmenį, kai nežinai, ką gali daryti, dažnai suaugusiems, jau pratusiems prie gyvenimo pagal taisykles, yra sunku. Užtat daugelis renkasi dėlionę ar atlikti užduotėles, o ne tiesiog žaisti vadovaujant vaikui. Ir tai persikelia į kitas sritis.
Socialinius įgūdžius pamatuoti sunku, bet jie yra emocinės sveikatos pagrindas. Tinkama emocijų raiška, žinojimas, kur tuos jausmus padėti, gebėjimas jų neužspausti, valdyti, atsiliepia visą gyvenimą.

Dabar tėvais yra tie žmonės, kurie patys vaikystėje nebuvo mokyti pažinti savo ir kitų jausmus. Tuomet nelengva to mokyti vaikus – dažniausiai net nekyla klausimas, kad kažką apskritai reikėtų daryti. Tarsi žinome, kad pykti yra negražu, rėkti viešumoje negalima – tiesiog perduodame vaikams automatiškai tai, kaip buvome auginami patys.

Taip, sunku mokyti to, ko nemoki pats. Bet vaikų auginimas gali tapti proga augti ir pačiam – jei to norisi. Dabar informacijos apie tėvystę galima rasti daug ir nesunkiai. Be to, gyvename tokiu laikmečiu, kai iš tiesų į vaiko ugydmą žiūrima jautriau, tarsi labiau suprantama, kad tam reikėtų skirti dėmesio. Kartais atsiranda kraštutinumas, kai tėvai ne moko vaiką jausmų, o saugo jį nuo jų.

Beje, ši riba labai įdomi. Tarsi vaikams leisdami tik geras emocijas, saugome juos nuo blogio.

Kai saugome vaiką nuo neigiamų emocijų, kitas žingsnis yra, kad jas neigiame, o vėliau – ir neleidžiame jausti vaikui to, ką jis jaučia. Kraštutinumai gali būti įvairūs. Mano supratimu, vaikui yra gerai susidurti su įvairiais jausmais. Kartais žmonės klausia, kaip kalbėti su vaiku, patyrusiu netektį – gal nuo jo nuslėpti? Visada šį klausimą atsuku atgal – o jūs pats norėtumėte, kad tokioje situacijoje jums meluotų? Dar nei vienas nesakė, kad norėtų.

Tikriausiai tai susiję su tuo pačiu – kad suaugę nepažįsta emocijų.

Tėvystė – tai tikrai iššūkis. Laisvas žaidimas! Niekas to nemoko – tarsi savaime turėtum būti gera mama ar tėčiu. Bet tai yra nuostabi galimybė save auginti, tik reikia to norėti ir ieškoti tam laiko, vietos, suprasti, kad kažko nemoki, suprasti, kad kartais klysti.

Bet, kai norisi geresnio pasaulio, taip norėtųsi, kad keistųsi kiti.

Man atrodo, ir suaugusių pasaulyje yra tam tikra painiava, nes mes neįsisamoninam iki galo, už ką esam atsakingi. Nesu atsakinga nei už piktos kolegės, nei už gatvės keistuolio, nei už feisbuko žvaigždės elgesį, bet esu atsakingą už savąjį. Mokyklinėje aplinkoje irgi kartais sakoma – tas vaikas prisiprašo, jis nemoka tinkamai elgtis, tai ką galime daryti? Reikia įsisąmoninti patiems ir perduoti vaikams, kad yra žmonių, kurie elgiasi netinkamai, neadekvačiai , nepriimtinai, bet tai nereiškia, kad juos gali žeminti. Mano elgesys – mano atsakomybė. Visais atvejais.
Kartais skriaudėjas ir nuskriaustasis tiesiog pavadinami konfiktuojančiomis pusėmis, susodinami į vieną kambarį, turi vienas kito atsiprašyti, ir apsimetama, kad problema išspręsta. Tačiau ar taip yra? Skriaudėjas jaučiasi nugalėtoju – jis ne tik pasiekė tikslą, bet ir toliau jaučiasi galingas, nes jo turi atsiprašyti, o nuskriaustasis liko be užtarimo ir pakartotinai pažemintas.

Kartu ne visada patraukti per dantį reiškia tyčiotis. Kai žmogus emocingas, jis išreiškia save visokiais žodžiais. Neturi būti nuolat neutralus, kad neįžeistum visų kitų. Kur čia yra riba?

Yra žmonės, kurie jaučiasi gerai situacijose, kai traukiama per dantį. Tai susiję ir su žmonių santykiais, ir su jų vidinėmis savybėmis. Jei jaučiu, kad mano pasirinktas bendravimo būdas žeidžia žmogų, o jis man svarbus, aš tiesiog keičiu savo bendravimą su juo. Net jei toks bendravimas tinka kitiems. Gyvenimas yra toks, kad mes esame nuolat susaistyti įvairių santykių ir turime matyti ne tik save, įprastą savo būdą reikšti jausmus ir pastabas, bet matyti ir kaip tame jaučiasi kitas žmogus.

Jei tai tiesioginis bendravimas – taip. O jei virtuali erdvė, kurios vis daugiau?

O joje negali pamatyti autentiškos žmogaus reakcijos. Na, neturiu stebuklingo recepto. Sakyčiau, taip: juokauti galima, bet žeminti – ne. Nežinau, ar visada aiškiai suprantame skirtumą. Iliuzija, kad ribos nebus peržengtos. Kiekvienas galime būti jautrūs kito jausmams – jei norime, kad atsižvelgtų į mus, turime elgtis taip pat. Žinoma, galima rinktis ir nesiskaityti su kitais. Tai, kokius santykius norime kurti, yra mūsų pasirinkimas.

Interneto komentaruose žmonės yra skatinami anonimiškai išsilieti – tačiau tai nenusėda tik virtualybėje, neišvengiamai persikelia ir į realybę.

Nemokame tiesiai kalbėti apie jausmus – vietoj to, kad sakytume – man tavo elgesys nepatinka, pasirenkame pakritikuoti, patraukti per dantį tą nepatinkančią savybę. Dalis tokio elgesio yra mūsų socialinių įgūdžių trūkumo atspindys – kandumas ir aštrumas yra mūsų emocinio užspaustumo dalis. Užtat ir turime pasakymą, kad kiekviename juoke yra dalis juoko. Tiesa, reikia skirti asmeninę nuomonę nuo viešos pozicijos – žinomi žmonės gali pasirinkti tokį būdą reprezentuoti save.
Už pozicijos, kai žemini kitą, slypi tavo paties nesaugumas, menkesni pasitikėjimas savimi – tai gali būti užmaskuota gynyba: jaučiuosi pažeidžiamas, kad toks neatrodyčiau, atrandu puolamąją poziciją. Vaikų pasaulyje ji pasireiškia veiksmais, suaugusiųjų – ne taip tiesmukai, per kandų juoką.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: