Jie ir mes: kaip gimsta ir auga vaikai Paryžiuje

IMG_0588Goda Klimavičiūtė dešimt metų gyvena Paryžiuje, penktus augina ten gimusią dukterį Ievą. Neseniai Goda pristatė knygą – gidą „Savas Paryžius“, kurio skyrius „Su vaikais“ pradedamas pastebėjimu, kad šis miestas nėra vaikams labai draugiškas – vietiniai mieliau nusišypso ir pakalbina pamatę keturkojį nei vaiką. Kuo skiriasi motinystė Paryžiuje ir Vilniuje, kas įprasta vienur ir keista kitur ir ar tikrai trimečiai paryžiečiai skiria kamemberą nuo bri – apie tai – Godos pasakojimas.

Kaip moterys ruošiasi gimdymui ir kaip paprastai jis vyksta?
Prancūzai nelabai skaito ir domisi naujomis tėvystės idėjomis. Viena pagrindinių jų vaiko raidos ir pedagogikos specialisčių, kuri suformavo nemažai papiltusių nuostatų – Francoise Dolto. Iki maždaug septinto mėnesio lankaisi pas taip vadinamą miesto gydytoją, vėliau – ligoninėje, kurioje užsiregistruoji gimdymui dar pačioje nėštumo pradžioje. Tiesa, neužsiregistravus niekas per daug nepasikeis, prireikus tave vis tiek priims. O ligoninėje tave konsultuoja ne gydytojai ginekologai, o akušerės – nebent yra kažkoks ypatingas atvejis. Gimdymo metu gydytojas taip pat kviečiamas tik iškilus rimtai problemai.
Ligoninėje būna išankstinių susitikimų. Buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai, o susitikime anesteziologė pasakojo, kaip reikia rinktis epidūrinę nejautrą. Būtinybę ji iliustravo savo patirtimi – „man irgi sakė, kad neskauda. O nė velnio, skauda!“. Visos sėdi, linksi. Paklausiau, kokius vaistus leidžia – nes nei viena nieko neklausia. Atsakė, kad tokius pačius, kaip pas dantų gydytoją. Tuomet ji ištraukė parodyti, kaip atrodo tos nuskausminimo adatos – ir viena nėščioji nualpo. Gal tvanku buvo tame kambaryje. Vėliau dar turėjom aplankyti gimdyklas, bet kažkas pradėjo gimdyti, tai jų ir nepamatėme.
Koks buvo tavo pačios gimdymas?
IMG_1116Aš atėjau į ligoninę kaip stoviu, į konsultaciją, kartu su drauge, kuri labai norėjo pamatyti, kaip vyksta echoskopavimas. Ir tada man pranešė, kad gimdyti pačiai nerekomenduoja, operuos – po valandos. Jie taip nusprendė, nes vaikas sėdėjo. Šiaip leidžiama gimdyti ir sėdmenine pirmaeiga, bet man sakė, kad rizikinga ir jie nenori tos rizikos prisiimti. Ir tada mane papjovė. Labai norėjau žiūrėti, bet nepagalvojau, kad galėčiau paprašyti. Tuo metu man buvo labai įdomu, ką su manimi daro. Bet po to abi su mama per youtube pažiūrėjom, kaip atrodo Cezario operacija. Mama po to visą naktį nemiegojo.
Viena vizituojančių gydytojų pooperacinėje palatoje paklausė, kaip praėjo gimdymas. Atsakiau, kad aš negimdžiau, mane papjovė. „Gal jums psichologą pakviesti?“, iškart paklausė ji.
Prieš išeinant iš ligoninės buvo susirinkimas pagimdžiusioms moterims. Pasakojo, kaip buteliuke sumaišyti mišinį, kaip nepurtyti verkiančio vaiko. Buvome trys prancūzės, aš ir dvi afrikietės. Mūsų visų paklausė, kokie vaikų vardai, lytis ir kaip maitinam. Prancūzės visos davė mišinį, aš su afrikietėmis žindėme.
Kas čia kitaip? Vaiko vardą reikia užregistruoti per tris dienas. Po gimdymo moterys nepaliekamos be priežiūros – pavyzdžiui, draudimas apmoka vidinių dubens dugno raumenų mankštą, kurią moterys daro prižiūrimos gydytojų. Vaikams yra specialūs centrai, kur kas savaitę turi eiti jo pasverti. Ten gali jį ir skiepyti, tai nemokama. Kai vaikas eina į kolektyvą, jis turi būti skiepytas arba turėti gydytojo pateisinimą, kodėl taip nėra.
O kaip žiūrima į žindančias mamas?
Niekada nejaučiau, kad visuomenė yra nepakanti žindymui viešumoje. Nors aš tą darydavau korektiškai – turėjau specialius drabužius. Prancūzijoje pagal įstatymą žindančioms mamoms suteikiama valandos pertrauka – aš ją išnaudodavau darbo virtuvėje nusitraukinėdama pieną. Kolegės klausdavo, gal jau užteks, bet aš atsakydavau – jums užteks, jūs ir nemaitinkit, o man dar reikia. Buvau sau pasakiusi, kad nutrauksiu maitinimą, kai Ievai išaugs pirmas dantis. Tai įvyko aštuntą mėnesį.
IMG_1270Po operacijos mane išvežė į bendrą visiems ligoninės pacientams pooperacinę palatą – buvo šeštadienis, atskiras gimdyvių skyrius nedirbo. Pirmą naktį paprašiau, kad vaiką paimtų. Buvau su lašeline, negalėjau net paimti vaiko. Šiaip jie pasiruošę visada prižiūrėti naujagimius atskirai, kad mamos neva išsimiegotų.
Paprašiau, kad, kai prabus, man ją atvežtų pamaitinti. „Ar jūs tikra?“, perklausė, nes pas juos tai neįprasta. Tikriausiai vengimas žindyti susiję ir su tuo, kad moterys po pustrečio mėnesio turi grįžti į darbą. Kai kurios bijo prarasti krūtų formą. Vienu metu mane gąsdino, kad vaikas per mažai priaugęs, jį reikia primaitinti. Tuomet paprašiau vilnietės draugės žindymo konsultantės kontakto ir prašiau patarimo skypu – viskas puikiai susireguliavo.
Man susidaręs įspūdis, kad istoriškai prancūzės nėra linkusios atsižvelgti į vaiko poreikius labiau nei savo. Kada vaikas paliekamas kitų priežiūrai?
Ieva į darželį išėjo penkių mėnesių – beveik dvigubai vyresnė už kitus vaikus, nes įprastos motinystės atostogos ten trunka 16 savaičių, kurių 10 yra skirtos jau po gimdymo. Iš pradžių galvojau – kokie jie žvėrys, su vaiku neleidžia pabūti. Tiesa, iš socialinio draudimo gavus leidimą, galima dvi savaites nėštumo atostogų laiko perkelti į kūdikystės laikotarpį. Šia tvarka ir aš pasinaudojau, dar prisijungiau neišnaudotas anksčiau atostogas. Kiekvienas vaikas ateidavo su savo dienotvarke, kurią auklėtojos pirmą, adaptacijai skirtą savaitę, išsiaiškina. Žinoma, vėliau visų vaikų ritmai suvienodinami.
Darželyje vietą gauti man buvo kiek paprasčiau, nes dirbu ir vaiką auginu viena. Užsiregistruoti merijoje reikia, kai esi maždaug šeštame nėštumo mėnesyje, vėliau pakartoti procedūrą jau vaikui gimus. Tada vyksta susitikimai su darželių direktorėmis, kurios įvertina, kam iš norinčiųjų skirti pirmenybę – vietų visiems tikrai nepakanka, nes paryžiečiai siekia išleisti vaikus į darželius.
Ką reiškia palikti savo dar net nesėdintį kūdikį svetimų žmonių priežiūrai? Ypač pirmagimį?
Daugelis man sakė, kad pirmą dieną palikusi vaiką verksiu kruvinomis ašaromis. Nebuvo taip – pasakiau sau, kad aš einu į darbą, ji – į savo užsiėmimus. Pirmą rytą – buvo spalio 3, kaip dabar prisimenu, labai šilta diena – palikusi vaiką neverkiau, tačiau vakare įtampos patyriau. Vaikus ten reikia atsiimti iki 18.30, prieš 45 minutes išėjusi iš darbo supratau, kad metro neveikia. Bėgau su savo flip-flopais, įlipau į autobusą, vairuotojas rodo man – priekyje – didžiausias kamštis. Šiaip ne taip pavežė jis mane, tada aš vėl bėgte – prakaitas žliaugia, flip-flopai šlepsi. Gerai, kad prisiskambinau į darželį, įspėjau – nes jei tėvai neateina ir nėra pasiekiami telefonu (o metro ryšio kartais ir nebūna), vaikas gali atsidurti policijoje. Atbėgau visa suplukusi, direktorė vandens pasiūlė – va tada tai norėjau verkti: pati viską dariau, bet aplinkybės galėjo ir sutrukdyti. Po to tiesiog pradėjau anksčiau išeiti iš darbo.
IMG_1372Kaip atrodo kūdikių grupė, ką jie veikia ten ir kiek laiko būna?
Grupėje yra maždaug 25 vaikai ir 5 auklėtojos, tačiau niekada nebūna tiek vienu metu. Pirmus metus mano vaikas, kaip ir daugelis kitų, labai sirgo. Kaip penktadienis, taip pasiimu karščiuojančią – savaitgalį serga, pirmadienį vėl eina. Gydytoja sakydavo, kad ji taip kuria savo imunitetą. Beje, į darželį galima atvesti vaiką su temperatūra – ne aukštesne kaip 38,5. Visa tai daroma tam, kad tėvai galėtų dirbti. Vėjaraupiais Ieva susirgo tik pradėjusi lankyti darželį – pusmečio.
Būna, kad tėvai numuša vaikui ryte temperatūrą, kad galėtų palikti darželyje. Atveda vaikus su konjunktyvitu – nėra temperatūros, vadinasi, gali eiti. Vaikui pažymą dėl nelankymo gali išduoti tik darželio gydytojas, kitaip už nelankytas dienas reikia mokėti. Darželyje duoda temperatūrą mažinančių vaistų. Antibiotikus auklėtojos gali duoti, tačiau turi duoti recepto kopiją ir atnešti vaistus šaltkrepšyje.
Vaikus, kurie jau šliaužioja, palieka ant grindų, kitus – specialiose kėdutėse arba laiko ant rankų.
Beje, auklėtoja gali tapti nebaigusi aukštojo mokslo. Pakanka specialių kursų, arba, jei, pavyzdžiui, esi ilgai dirbusi aukle, parašai darbą apie vaikų auklėjimą iš savo patirties, jį apsigini, ir viskas!
Ievos darželis man patiko, nes turėjo tokį negilų, iki kulkšnių baseiną, kur vaikai maudydavosi. Naudodavo ir iš Montesori metodikos perimtus užsiėmimus, buvo viena auklėtoja, kuri grodavo gitara. Antraisiais metais kiekvieną ketvirtadienį vaikai kepdavo pyragus, kuriuos vėliau valgydavo pavakariams. Yra daug žaislų, be to, vaikštantys vaikai eidavo į kiemą, kuriame buvo medis, smėlio dėžė (mano didžiausiam siaubui, nes smėliu ji apsimėtydavo savo plaukus), triratukai ir kiti žaislai. Mažiukus ten išneša šiltuoju sezonu.
Kaip su tuo kamemberu, brokoliais ir šparaginėm pupelėm? Ką darželyje valgo kūdikiai?
Buvau vienintelė, kuri atnešdavo savo pieno – jis būtinai turėdavo būti šaltkrepšyje. Įtariu, buvau jiems dėl to rakštis – tikrai paprasčiau visiems padaryti tą patį mišinį. Jis, beje, kaip ir sauskelnės, darželyje yra be papildomo mokesčio. Darželis neskuba atpratinti vaikus nuo sauskelnių – maniškė grįžo po vasaros Lietuvoje, buvo beveik pustrečių metų, kai pasakiau, kad ji jau pasiruošusi FullSizeRendergyventi be jų. Buvo tokia viena iš keletos vaikų, likę dvidešimt ant puoduko sėstis nebandė. Bet auklėtojoms atrodė, kad ji dar nepasiruošusi, nes įvyko kelios avarijos. Čia sakoma, kad vaikas pasiruošęs sėstis ant puoduko, kai gali užlipti ir nulipti laiptais, tuomet tinkamai funkcionuoja raumenys. Vaikai nuo trejų metų palieka darželį ir eina į mokyklą, kurioje jau privaloma gyventi be sauskelnių. Kadangi tai tėvams kelia daug streso, darželis šia tema net buvo surengęs susirinkimą.
Ieva labai anksti išmoko pati laikyti savo buteliuką, valgyti šaukšteliu. Buvo gal tik pora kartų per tris metus, kai ji verkė man išeinant. Pietų jie miega bendroje patalpoje, kiekvienas turi savo lovą. Tiesa, kai kurios jų panašios į dėžes.
Ten nėra tokio dalyko kaip kambario avalynė – esi su tais batais, su kuriais ateini. Kartą gruodį, kai ji vaikščiojo su šiltais batais, atnešiau jai odines plonas šlepetes. Vieną vakarą žiūriu – jos šlapios. Hm, klausiu auklėtojos, ar ji ėjo su jomis į lauką? Na, matyt, ji pamiršo persiauti batus, atsakė auklėtoja.
Kainuoja darželis priklausomai nuo pajamų – kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau moki. Maksimumas, man atrodo, yra apie 800 eurų. Paprastai auklė samdoma tik negavus vietos darželyje. Būna, kad dvi kaimynų šeimos samdo vieną auklę, jos atlyginimas gali svyruoti tarp tūkstančio ir dviejų. Mokesčius už ją taip pat moka šeima, tačiau dalį vaiko iki trejų priežiūros išlaidų valstybė kompensuoja, priklausomai nuo pajamų.
Nuo pustrečio mėnesio yra darželiai, nuo trejų metų – mokyklos. Tačiau jų vaikas gali ir nelankyti. O nuo kada ugdymas yra privalomas?
Nuo šešerių. Darželis čia – iki trejų, o nuo trejų iki šešerių – mokyklėlė, kurioje ugdymas yra nemokamas, kainuoja tik maistas ir prailginta grupė. Anksčiau trečiadieniais nebūdavo pamokų, dabar vyksta reformos. Į mokyklą turi ateiti tarp 8.20 ir 8.30 (priemiesčiuose yra grupių, kuriose vaikai gali ateiti anksčiau), jei nori vaiką palydėti iki klasės. Tai leidžiama tik iki šešerių metų, ir tai ne visose mokyklose. Dabar yra mokyklų, kurios po teroro aktų nutarė apskritai įleisti į mokyklą tik mokinius ir mokytojus, niekas kitas užeiti negali.
Ar gali susitikti su savo vaiko mokytoja, paklausti, kaip jam sekasi?
Gali ir nežinoti, ką vaikas veikia visą dieną. Tai labai priklauso nuo mokytojos. Jos rinktis negali, kaip ir eidama gimdyti nemoki jokio kyšio ir nesitari su jokiu gydytoju. Be to, mokytojos ir keičiasi kasmet – ir patys vaikai nelieka tame pačiame kolektyve. Po pirmo pusmečio mokytoja davė vaiko vertinimą, tokią, tarsi, pirmąją pažymių knygelę . Buvo įvertina, kaip vaikas bendrauja su kitais, kaip supranta užduotis. Mokykla nesieka keturmečių išmokyti skaityti ir rašyti. Pirmųjų metų tikslas buvo atpažinti savo atspausdintą vardą.
Tačiau mokykla tikrai ne tas pat, kas darželis. Yra disciplina, privalai ateiti tam tikru metu. Iki 11.30 vaikai mokosi, tuomet yra pietūs. Jie trunka dvi valandas – vaiką gali pasiimti namo ir vėl atvesti. Po pietų vaikai šoka – rašo – valgyt neprašo – vyksta įvairios veiklos. Pietų miego miega tik trimečiai – antrais mokyklos metais pietų miego nėra, bet yra ramybės metas, kai vaikai gali sudėti rankas ant stalo ir pamiegoti. Tiesa, dabartinėje mano dukters klasėje niekas taip nedaro. Bet, va, kelis penktadienius jau nekartą buvo nulūžusi prieš vakarienę ir išmiegojusi visą naktį.
IMG_1669O kaip su maistu mieste, tarkim, vaikiškais meniu?
Jis yra praktiškai visose kavinėse: ryžiai, bulvės fri, bulvių košė, skrudinti vištienos gabaliukai ir žuvų piršteliai. Gaminamas ir „vaikiškas“ sūris, kuris man panašus į plastmasę. Bandžiau jo siūlyti pažįstamo šefo sūnui – ne, sakė jo mama, mano vaikas valgo tikrą. Tai gal tikri prancūzai ir išties valgo tuos sūrius. Mes – nelabai. Nors dabar Ievos mėgiamiausias yra komte – man jis primena „Džiugą“.
„Užupis“ prancūziškai skamba panašiai kaip „Ten, kur siusojama“. Ar yra lietuviškų vardų, kurie prancūziškai skamba juokingai?
Jie linkę Moniką vadinti Momo, Kristiną – Krikri ir panašiai. Sakiau, jei susilauksiu berniuko, pavadinsiu jį Pijumi, tai draugės draudė, nes jis būtų vadinamas Pipi…
Ar yra prancūziškas žodis, kurio tau trūksta lietuvių kalboje? Tarkim, man trūksta „sibling“, „Geschwister“ atitikmens, kuris apimtų visus vienos šeimos vaikus.
Doudou – jie taip vadina savo mėgiamiausią žaisliuką ar skudurėlį, su kuriuo užmiegama. Mes jį sulietuvinam ir vadinam dūdu.
Kokie vardai šiuo metu populiariausi?
Elsa, Lea, Max…
Ką veikia šeimos laisvalaikiu su vaikais?
Jie mažai mato vaikus, ir anksti juos guldo, ypač tuos, kurie eina į mokyklą – aštuntą pusę devynių. Tai jei šeštą pasiimi vaiką, laiko yra visai nedaug. Savaitgaliais eina į parkus, į muziejus – labai priklauso nuo šeimos. Vaikams ten yra labai daug programų, bet kiek vyresniems. Būrelių mažiems – mažiau nei Lietuvoje, bet ir nėra laiko į juos vaikščioti, be to, įvairios veiklos vyksta darželiuose. Kai kurie būreliai yra savivaldybės, jie pigesni, privatūs – brangesni. Prie tokių – ir baletas.
Dėl ko pamišę prancūzai, kas pas juos įprasta auginant vaiką?
Būtinai sakyti „ačiū“ ir „prašau“. Dar įprasta yra utėlės! Išmąsčiau, kad tai – karališkas reikalas, juk karalių dvarai garsėjo nevalyvumu. Dėl jų nei auklėtojos, nei kiti tėvai nelabai suka galvą. Mano Ieva sakė, kad nori žaislinės utėlės, va ji į jas reaguoja kaip prancūzė (ramiai), o ne kaip lietuvė (su didžiausiu siaubu, kaip aš). Rugsėjį vaistinės pasipuošia užrašais „Utėlytės sugrįžo“. Yra net elektrinės šukos, specialios kepuraitės ir kitos priemonės naikinimui, tik ne visi skuba jomis naudotis.
Skiriasi ir gimtadieniai – vaikai vaikšto vieni pas kitus jau nuo darželio. Jie kviečiami porai valandų maždaug nuo ketvirtos, ir dažniausiai svečių tėvai nelieka kartu. Būna prigalvota visokių žaidimų, kviečiami klounai ar kiti personažai.
O ką pastebi grįžusi į Lietuvą?
Užkandžius. Čia nėra tokių – valgoma yra keturis kartus per dieną. Būna, užpuola badas, gali nupirkti ir atlaužti vaikui bagetės. Čia sakoma – nepatinka vaikui daržovė dabar, pabandyk duoti vėliau. Buvo pas mane lietuvė draugė su dukra, vaikas tik makaronus valgo – jokių daržovių. Sakau tai mergaitei, o tu ar ragavai? Ne, niekada. Tai užsimerk, pajusk, kaip traška salotos lapas burnoje, koks jis sultingas. „Noriu dar“, sako pakramčiusi.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: