Iš varlės – į karalienes: vaizduotės pasaulio ugdymas pasakojimais

20160122_155401[1]

Vaikams nereikia aiškinti pasakų – jų prasmė įsirašo į pasąmonę ir labai praverčia suaugus ir susidūrus su sunkumais

Kartą keliu ėjo Pasaka ir Teisybė. Teisybė sako – kodėl į tave visi žmonės žiūri, o į mane dėmesio nekreipia? Pasaka pažiūrėjo Teisybei į akis, nusisiautė savo apsiaustą ir apgaubė juo jos pečius. Nuo tada Teisybė po pasaulį vaikšto su Pasakos drabužiu.
Tekstas parengtas pagal „Tėvų mokyklos” lektorės, Valdorfo pedagogikos specialistės Vilmos Grigienės paskaitą „Pasaka ir pasakojimas“.

Smegenų veikla
Seniai seniai žinios buvo perduodamos per pasakojimus – iš kartos į kartą: vertybės, istorija, bendro gyvenimo taisyklės, išskirtiniai

įvykiai būdavo perpasakojami vienų žmonių kitiems. Ne taip seniai atsirado spauda, vėliau – televizija ir internetas, ir dabar žinios mus pasiekia jau su paruoštais vaizdiniais, jų mums kurti nebetenka.
Koks skirtumas tarp gaunamo vaizdo ir galimybės jį kurti pačiam? Kai klausomės, pirma, smegenyse formuojasi neuronų jungtys – galime įvykį susieti su savimi, turėti savo idėjų, prisiminti savo patirtį. Matomi vaizdai paprastai pateikiami per greitai, kad galėtų įvykti tas pats, be to, jie nepalieka vietos vaizduotei. Antra, veikia mūsų veidrodiniai neuronai, nuo kurių priklauso mūsų gebėjimas mėgdžioti ir jausti empatiją. Klausydamiesi pasakotojo, galime jausti tai, ką jaučia jis, tapatintis su juo. Tuo metu gaminasi ir dopaminas, malonumo medžiaga, kuri padeda lengviau ir greičiau įsiminti. Todėl norint perduoti žinias, labai geras būdas yra sukurti apie tai vaizdingą pasakojimą.
Svarbu ir tai, kad tik per pasakas ir pavyzdį (ir niekaip kitaip!) galime išmokyti vaikus moralės normų. Jokie tiesioginiai reikalavimai ir moralizavimai neveikia taip stipriai, kaip vaizdinys.
Kaip ugdoma vaizduotė
Vaikai nuo dvejų iki šešerių yra itin imlūs vaizduotės ugdymui, tada dedami jos pagrindai. Tikiu, kad ją galima lavinti pasitelkus saviugdą ir vėliau, tačiau tam reikės kur kas daugiau pastangų. Jau pusantrų metų vaikas geba įsivaizduoti daiktą, kurio nėra. Visi žinome jų mėgiamą žaidimą „ku-kū“. Kai maži vaikai žiūri daug paruoštų vaizdų – iliustracijų, filmukų – jiems nebelieka laiko kurti savo vaizdų. Be to, taip blokuojamas vaizduotės vystymasis. Psichologai jau susiduria su vaikais, kurie negeba patys kurti vaizdinių.
Pasakos – vaiko sielos maistas, jos jam būtinos iki maždaug

20150812_112408

Karalaičio karūną pabaigoje užsideda tas, kuris įveikė visus jam pasitaikiusius sunkumus, o ne saugiai ir patogiai gyvenęs herojus

aštuonerių metų. Tokio amžiaus vaiko mąstymas yra konkretus, daiktinis. Jam labai tinka liaudies pasakos, kurių kalba labai paprasta, bet vaizdinio skalsi. Vėliau ateina laikas pasakėčioms, legendoms, mitams, kuriuose apsijungia vaizdinys ir abstraktus mąstymas. Tik tada metas literatūrai, autorinėms pasakoms, kur svarbi graži, vaizdinga kalba.

Suprasti pasakų simbolius
Pasakose atrandame vaizdinių ir simbolių kalbą. Pasakų archetipai Vakarų Europoje yra panašūs. Rudolfas Šteineris yra pasakęs, kad pasakos – tai tautų sapnai. Jų simboliai yra tarsi ženklai dvasinio augimo kelyje. Kaip sapnai, taip ir pasakos gali pasakyti daug ką apie mus, ko mes nesuvokiame būdami sąmoningi. Todėl į pasaką galima žiūrėti kaip į idėją, kuri kiekvienam gali turėti vis kitokią reikšmę. Jų simboliką verta nagrinėti asmeniškai: ką man šiuo gyvenimo etapu reiškia gerti vandenį? Pieną? Susitikti senutę? Lipti į stiklo kalną – kas tas kalnas? Ir kas ta mėsa, kurią turiu paaukoti, kad įlipčiau į kalną?
Tikriausiai ne viena moteris yra sapnavusi, kad laukiasi ar gimdo vaiką – greičiausiai tai būna susiję ne su fizinio vaiko gimimu, o su kažko naujo poreikiu gyvenime. Visiems yra pasitaikę sapnuoti, kaip kažko nesugauni – tuomet, greičiausiai, gyvenimas yra labai intensyvus ir nepavyksta visko suvaldyti.
Pasakose veiksmas vyksta labai seniai, ir dažnai prasideda nuo to, kad seneliui ir senelei gimė vaikas (atėjo laikas pokyčiui), kad kažkas išėjo į mišką (nesukultūrinta, mūsų dar neįvaldyta erdvė), ten laksto žvėrys (laukinės, nesuvaldytos mūsų emocijos), dirbamame lauke (tai, kas jau pažįstama) sutinkame gyvulius (kurie jau dirba mums, yra suprantami ir valdomi). Žvėrys ir gyvuliai žmogui padeda. Mintis – viskas, kas yra mumyse, mums reikalinga. Tik klausimas – kas čia vadovauja? Lapė ar meška, drakonas, vežikas ar karalaitis?
Mums nebūtina visai tiksliai žinoti simbolių. Nes iš tikrųjų visos tos pasakos mumyse yra, mums reikia tik jas atgaivinti – pagalvoti apie simbolius ir ką jie reiškia mums. Pasakos tuo ir unikalios, kad yra daugiasluoksnės. Dabartiniame pasaulyje paprasta eiti į plotį – siekti vis naujos patirties, naujų įspūdžių, neskaitytų knygų, o įprotis eiti gilyn nėra taip propaguojamas. Labai patariu jas skaityti po daug kartų, tam, kad tie sluoksniai skleistųsi. Kartais pasakos prasmė išaiškėja visiškai netikėtoje buitinėje situacijoje – man labai įdomu stebėti senųjų pasakų perduodamą ryšį su dabartiniu gyvenimu. Vilko kailis gali būti modernus, tačiau jo paploninto liežuvio suokimas – vis dar taip pat grėsmingas.
Įveikta kliūtis ar smurtas?

Yra tik du būdai vaikams perduoti moralės normas: per pavyzdį ir per pasakas

Yra tik du būdai vaikams perduoti moralės normas: per pavyzdį ir per pasakas

Amžinas klausimas – ar sekti vaikams baisias pasakas? Kaip yra, kai slibinui nukerta galvą? Kai medžiotojas turi parnešti karalaitės širdį? Ar tai ne smurtas, kurio vaikas mokosi ir iš kur kyla jo agresija? Jei pasitelktume ne tiesioginę, o simbolių kalbą – ką reiškia atnešti širdį? Nukirsti galvą? Ką reiškia ketvirčiuoti, išskaidyti į dalis? Tai, kas buvo labai baisu, nebeturi galios, tampa pavaldu analizei. Kodėl pasakose karalaičiai nukerta drakonams galvas? Tai reiškia, kad baisus laukinis drakonas daugiau nebevadovauja, kad jis – įveiktas. Simbolikoje tai – ne žudynės.
Nepaisant to, kad vaikai kitaip suvokia smurtą, yra vietų, kai jiems pasakos gali būti per baisios. Vienas atvejis – kai vaikia iš išorinio pasaulio jau turi vaizdinį (iš paveikslėlių ar filmukų), tuomet jie nebegali patys susikurti savojo. Kitas – kai pasakotojui pačiam yra labai baisu, nes vaikas klausosi empatiškai ir gali patirti tuos pačius jausmus.
Vaikams niekada pasakų nereikia aiškinti. Visos per jas perduodamos žinios lieka mūsų pasąmonėje ir vėliau tampa jėga, kuri padeda eiti savo keliu. Mes kuriame pasaulį, kuriame vaikas supranta, kad pasaulis yra geras. Klausydamasis pasakų jis suvokia, kad sunkumai turi prasmę. Juk kas pasakose paprastai tampa laimėtoju? Tas trečias brolis, kuriam labai ilgai nesisekė, bet kuris visus sunkumus įveikė ir užsidėjo karalaičio karūną. Tai, ką mums paruošia likimas, yra mūsų meilės kelias – ir tie sunkumai, išbandymai yra tam, kad galėtume tuo keliu eiti. Jei mes sėdime savo komforto zonoje ir mums nieko nereikia daryti, gresia asmenybės

Pasakų, kaip ir sapnų, simbolius verta nagrinėti asmeniškai, rasti jų prasmę sau

Pasakų, kaip ir sapnų, simbolius verta nagrinėti asmeniškai, rasti jų prasmę sau

degradavimas. Iššūkiai mums yra reikalingi, kad augtume, tobulėtume.
Iššūkis tėvams – pasekti pasaką

 

Liaudies pasakose kiekvienas sakinys ir žodis yra skalsus vaizdinio, bet jis reikalauja prikėlimo – pasaką sekdami turite progą padaryti ją sava. Geriausia būtų ją ne skaityti,o sekti, nes tuomet esi kur kas geriau pasiruošęs, pasaką išgyvenęs ir perdirbęs.
Kaip pasiruošti sekti pasaką? Daugelis dabartinių tėvų to bijo – sako, kad negali, nemoka, neatsimins tiek informacijos. Jos nereikia mokytis atmintinai – susikurkite sau filmą! Pradžioje pastangų reikės daugiau, vėliau tikrai atsiras įgūdžiai. Gerai pasižiūrėti, kas pasakoje užkabina – tuomet ir lengviau, ir įdomiau pačiam. Susiraskite kertinius akmenis: kokios frazės, vietos yra svarbios, jas išmokite mintinai. Kai seksite pasaką trečią, šeštą kartą, tas frazes visada pakartokite – tai daro pasaką atpažįstamą. Jei sekdami matote, kad kažkuri vieta vaikui ypatingai svarbi, kartokite ją irgi tais pačiais žodžiais. Kodėl Valdorfo pedagogai vaikams daug kartų seka tas pačias pasakas? Taip yra einama į gylį, siekiama atskleisti kitus pasakos sluoksnius. Sekdami galite matyti ne tik kas svarbu vaikams, bet ir sužinoti daug apie save.

Kaip pasirinkti pasaką? Viena, atsižvelgti į amžių. Normalu, kad pusantrų ar pustrečių vaikas neišklauso viso pasakojimo. Pradžioje galima sekti apie tą vaikelį, kuris klauso, trumpai nupasakoti jo dieną. Trejų – ketverių metų vaikams tinka gyvulinės formulinės pasakos, kuriose daug pasikartojimų. Jos yra vienos seniausių: „Pagrandukas“, „Apie žibinkštėlę ir kibirkštėlę“. Nuo penkerių iki aštuonerių – stebuklinės pasakos.
Verta atsižvelgti ir į metų laiką: ruduo – kovos su slibinais, kai mums reikia įgyti drąsos ir tvirtumo, parodyti savo slibinui jo vietą. Vėliau ateina metas pasakoms apie nykštukus ir lobius požemiuose, per Kalėdas – pasakos apie pasaulio sukūrimą, visuotinumą, vėliau, kai iš dangaus su sniegu leidžiasi ir dorybė – pasakos apie didvyrius, žmones, turinčius ypatingų gebėjimų. Užgavėnės, kai mūsų vidiniai gyvuliukai lenda į paviršių, metas gyvulinėms pasakoms. Velykų pasakos – tai atgimimas, atsinaujinimas. Vasarą – lengvos, daug oro ir vandens turinčios pasakos – pavyzdžiui, apie fėjas.
Pasakojimai ir istorijos

Pasakos yra daugiasluoksnės, kaskart jas naujai sekant galima atrasti naujų prasmių

Pasakos yra daugiasluoksnės, kaskart jas naujai sekant galima atrasti naujų prasmių

Vaikai nepaprastai mėgsta pasakojimus apie tai, kaip jų tėvai buvo maži. Kartą vienas tėtis pasakojo, kaip jis vaikui kuria tik savo, kaip stipraus, gero, neklydusio vaiko paveikslą. Tačiau iš tiesų vaikams yra dovana žinoti, kad ir jų stiprūs, suaugę, gražūs tėvai susidurdavo su sunkumais, kad jiems nutiko kvailų dalykų. Žinia yra tokia – viskas, kas mums atsitinka, baigiasi gerai. Vaikams gera girdėti, kas su jumis vyko, kai buvote jų amžiaus. Vaikas gali susisieti su labai paprastais vaizdiniais. Seneliai dažniausiai žino labai daug istorijų.
Jei norite išmokti kurti pasakojimus vaikams, skaitykite Astridos Lindgren knygas. Visas! Tai – patys geriausi pasakojimai vaikams. Jos herojai yra skirtingo amžiaus – kokio amžiaus pagrindinis herojus, tokiam amžiui ir skirta knyga. Su jais lengva susisieti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: