Vaiva Rykštaitė: vaikas išmokė mane mylėti ir kitus

Vaiva4

Žinot tą posakį: „Pasaulyje yra tik vienas tobulas vaikas, ir kiekviena mama jį turi”. Tai – apie mane.

Rašytoja, keliautoja, jogos mokytoja, blogerė, dabar – ir Žemynos Mahinos mama. Vaivos Rykštaitės slapyvardžiu rašanti, Justės Winder vardu gyvenanti, savo patirtis tekstuose ji dažnai reiškia taip asmeniškai, kad su jomis lengva tapatintis, atpažinti, priimti ar bandyti atmesti – diskutuoti, įsileisti, o ne perskaityti ir palikti nuplaukti begalinės informacijos sraute. Šiuo metu Havajuose gyvenančios Vaivos ne klausiausi, o klausinėjau:

Ko iš anksto apie motinystę nenumanėte?
Visko! O juk žmonės sakė, ir viskas dabar yra būtent taip, kaip jie sakė. Net nežinau, ar įmanoma ta meile patikėti nepajutus? Iki gimdymo (ir net dabar) biologinė tėvystė man atrodė gan egoistiškas reiškinys. Juk mylime, garbiname, lepiname mažytę genetinę savo kopiją. Kitaip ir būti negali! Tik kad ta meilė tokia saldi – nesitikėjau. Žemyna išmokė mane mylėti ir kitus žmones. Anksčiau galvodavau „va tas durnas, tas storas, ta pasipūtusi“, o dabar dažnai juokauju, kad su nėštumu manyje atsivėrė ir kažinkokia meilės čakra. Apie kiekvieną žmogų galvoju „juk jis kažkieno sūnus, kažkieno dukra, ją motina irgi mažutę glaudė“. Ir visus myliu labiau, ir mažiau smerkiu, daugiau atleidžiu… Kita vertus, nesmerkiu motinų, paliekančių savo vaikus. Nejusdama to hormonų antpilo ant smegenų ir neturėdama atsakomybės jausmo mergina, natūralu, po gimdymo turbūt jaučiasi tiesiog sužalota. Man atrodo, ne visoms duotas šitas instinktas, ir labai kvaila galvoti, kad moteris atsiskleidžia tik tapusi motina. Ateityje noriu įsivaikinti, manau, būtent tai yra nesavanaudiškas, dar kitas meilės lygmuo.

Kas vaiką auginant patinka? O ar yra kas vargina? 

Patinka man pats mano vaikas. Žinot tą posakį: „Pasaulyje yra tik vienas tobulas vaikas, ir kiekviena mama jį turi”. Jau dabar jaučiuosi auginanti genijų. Jei ne šis įsitikinimas, turbūt išprotėčiau. Matyt, gamtos taip sutvarkyta, kad motinos įžvelgia gilias prasmes visokiuose „gugu gaga” ir pasispardymuose… Kitoms patinka žaisti su lėlėm, o aš vaikų niekada nemylėjau, tik dabar, ir savo. Jei ne ta akla meilė, manau, laiminga nebūčiau. Ilgiuosi didmiesčio, kelionių, iššūkių, darbo, ANO gyvenimo. Tačiau Žemyna užpildė tokią tuštumą, kuri apimdavo tais egzistencinio nerimo momentais. Dabar svarstyti apie gyvenimo prasmę nebeturiu laiko – ji ropoja aplinkui, seilėjasi ir rodo gražiausius gyvenimo veidus.

Ar turite motinišką intuiciją? Kaip ji pasireiškia?
Intuiciją turiu, labai stiprią, ir ja neabejoju. Ji pasireiškia iracionaliu žinojimu, kuris visada pasitvirtina. Jaučiu ne tik savo dukrą, bet ir aplinkinius žmones, situacijas. Manau, tai ateina su socialine patirtimi ir vidine ramybe. Nepažįstu nė vienos šešiolikmetės, kuri ja pasižymėtų, užtat septyniasdešimtmetės – beveik visos.

Vaiva1

Į Indiją ji išsiruošdavo keletą metų iš eilės. Visada – viena. Jos įspūdžiai tapo pagrindu trečiajai knygai.

Jūsų slapyvardis – Vaiva Rykštaitė – skamba kaip vaivorykštė. Dukrai davėte baltų Žemės, vaisingumo deivės Žemynos vardą. Turite savo ryšį su nekrikščionišku religingumu, su gamta? Savo ritualų?
Vaikystėje aistringai domėjausi pagonių mitologija, iki šiol kartais pasvajoju būti kokia laume ar sutikti aitvarą. Galva sukasi pagalvojus apie pienu lakinamus žalčius, po namų slenksčiais įkasamus kiaušinius, vaidilutes, kaukus, senąsias Užgavėnes. Būtinai šiuos mitus perduosiu savo vaikams. Ištekėjusi už lietuvio turbūt būčiau savo atžaloms rinkusi dar skambesnius vardus, pavyzdžiui, Medeina, Švitrigaila, Jotunda ar panašiai. Tačiau teko rinktis kartu su vyru ir tai, ką žmonės nesunkiai ištartų svetur. Džiaugiuosi, kad dukrai antrą vardą davėme havajietišką – Žemyna Mahina. Nors mudu Havajuose esame svetimi, atvykėliai, mūsų Žemynos istorija vis dėl to prasidėjo čia. Būtent su šia vieta bus susiję jos saldžiausi prisiminimai, nostalgiškos akimirkos, iš čia ji semsis įkvėpimo ir galbūt net perims kai kurias vietos tradicijas.

Gyventi ritualais man labai svarbu. Ypač fiziškai atitrūkus nuo savo namų, nepriklausant jokiai konkrečiai vietai. Vis tiek norisi susikurti kažkokią savo pasaulėlio tvarką. Tarkime, rytais būtinai geriu žalią glotnutį, vakare būtinai turiu perskaityti bent vieną knygos puslapį, nesvarbu kur, net jeigu nakvojame automobilyje. Tokie kasdieniai ritualais tapę įpročiai suteikia saugumo jausmą, kad viskas yra gerai, kad gyvenimas turi ritmą. Lietuviškų tradicijų ir ritualų paisymas per šventes apskritai turi kažkokią metafizinę reikšmę. Tarkime, ateina Velykos, ir šluoju visus kampus, valau visus langus, metu lauk senus daiktus, dažau tuos kiaušinius, nors niekam čia Havajuose nerūpi nei mano kampai, nei mano kiaušiniai. Užtat pati jaučiuosi tokia pakylėta, prisijungusi prie tūkstančių savo promočių, kurios iš kartos į kartą darė tą patį, vis pridėdamos kažką nuo savęs.

Vaiva3

Žindymas viešose vietose yra prigimtinė žmogaus teisė, ir čia jokiems debatams vietos nėra.

Jums artima prieraišioji tėvystė. Kaip ją atradote? Kokius šaltinius įvardintumėte kaip davusius daugiausiai žinių ir supratimo apie motinystę? Ar turite kokių nuostatų, ko jūsų vaikas niekada nedarys? Ar turėjote tokių iki gimdymo ir ar jau yra nepasitvirtinusių?
Ta mano prieraišioji tėvystė tokia daugiau „apgraibom”. Gėda, bet apie tai neskaičiau nė vienos knygos. Neseniai pradėjau „The continuum concept” ir pamečiau. Viskas prasidėjo intuityviai, elgiausi, kaip man atrodė geriausia, o paskui, prisijungusi prie feisbuko mamų grupės, pamačiau, kad mano intuicija sutampa su šia auklėjimo teorija. Ko mano vaikas niekada nedarys, nežinau, jai tokių kategoriškų ribų nenustatau. Be to, aš galiu daug ką nuspręsti, pvz., „ji niekada nevalgys Mcdonalde”, bet gi netrukus ji jau turės savo valią ir savo kišenpinigių. Mano pareiga tik įkvėpti ją, rodyti pavyzdį, ir leisti rinktis pačiai. Žinau, ko pati niekada nedarysiu savo vaikui – nemušiu.
Iki gimdymo maniau, kad mano vaikas niekada nevalgys bandelių, bet dabar šitą „niekada” jau atsiimu.

Fotografavotės Ivette Ivens albumui „Breastfeeding Godesses”. Kas paskatino tai daryti? Kodėl manot, kad kalbėti apie žindymą reikia?
Viskas prasidėjo nuo to, kad į feisbuko profilį įdėjau savo žindančios nuotrauką. Šitaip, per bendrą pažįstamą, mane surado ir pakvietė Ivette. Praeityje esu dirbusi profesionaliu modeliu, todėl visai nebijojau, be to, Ivette mums padovanojo skrydį į Maui salą. O dar ta mintis, kad mano Žemynutė užaugusi pamatys save žindančią nuostabioje knygoje. Ar gali būti geriau?
Neseniai parašiau išsamų straipsnį apie žindymą. Tam įkvėpė vienas mano labai mielas bičiulis, kuris pietų metu pašiurpo, kaip aš čia taip dabar tą krūtį išsitraukiau. Nenoriu kartotis, trumpai kalbant, žindymas viešose vietose yra prigimtinė žmogaus teisė, ir čia jokiems debatams vietos nėra. Prašymas „prisidengti” yra diskriminacija. Šiuo požiūriu esu labai kategoriška.

Vaiva 6

Kad ta meilė savam tokia saldi – nesitikėjau.

Rašėte knygas, straipsnius ir kitus tekstus ir iki vaiko, ir dabar. Ar skiriasi rašymo rutina? Kaip tai atrodydavo anksčiau ir kaip dabar? O temos, kurios jus domina, ar pakito?
Prieš pastodama pradėjau rašyti tokią knygą, a la „Ką moteris turi/gali nuveikti likus vieneriems metams iki trisdešimt?” Labai ironiška, kad pati dar iki šio gimtadienio netikėtai tapau mama. Dabar tos knygos vis neužbaigiu, kita vertus, jau nebežinau ir ką toms moterims pasakyti, ką veikti. Rašymo labai pasiilgstu, to tikrojo, kai sėdėdavau ilgas valandas kavinėse buku žvilgsniu stebėdama aplinkinius ir atsipeikėdavau tik šiems nejaukiai pasimuisčius. Dabar rašau trumpesnius kūrinius, irgi įdomu. Išmokau susitaikyti su tuo, kad pradėto darbo tą pačią dieną nebaigsiu. Parašiau knygą vaikams, „Havajų pasakos”. Pavadinimas dar gali keistis, bet knyga jau leidykloje. Aišku, labai domina ir motinystės tema. Pastojusi jaučiausi tokia susireikšminusi, atrodė, kad visas pasaulis dabar turi man nusilenkti, pataikauti mano įgeidžiams ir nuotaikoms. Norėjosi apie tai rašyti, bet save stabdžiau – ir gerai. Dabar vėl, lyg ir norisi pasakoti tam pasauliui kaip jaučiuosi mamos kailyje, kita vertus, bijau būti banali. Pamanyk tu man, gi ne aš vienintelė MAMA. O gal kaip tik kitoms mamoms patiktų, atpažintų save? Nežinau.

Kaip suprantu, savo dukrą žindote ir primaitinate baby-led būdu. O kaip atrodo vietinių kūdikių maistas? Ar dukters maistas primena jūsų pačios vaikystėje valgytą?
Labai slidi sąvoka tie „vietiniai”. Kuo gyvena etniniai havajiečiai, aš kol kas nežinau, dar nespėjau susidraugauti. Kiti, atvykėliai, valgo savo kultūrai būdingą maistą. Olandų šeima savo dukreles maitina sūriais ir jogurtais, kinės sūnelis dievina ryžius, amerikiečiai – priklausomai nuo išsilavinimo ir pažiūrų. Mačiau vaikų, valgančių visokius guminukus iš pakelių ir traškučius, bet yra ir daug sveikuolių, veganų tėvų. Savo dukrą maitinu vaisiais, daržovėmis, kruopomis ir čijos sėklų pudingais. Iš esmės duodame jai viską ką valgome patys. Kartą kavinėje vyras užsisakė gruzdintų bulvių, Žemyna, aišku, jau tiesė rankutę į jas. Tada abu supratome, kad šitaip daryti negalima – arba valgome visi, arba nė vienas. Taigi, mažylė įkvėpė mus maitintis sveikiau.

Vaiva 5

Lietuviškų tradicijų ir ritualų paisymas per šventes man turi kažkokią metafizinę reikšmę.

Ką iš savo vaikystės patirties norėtumėte perteikti dukrai?
Pasakų skaitymą vakarais. Man jas dažniausiai skaitydavo senelis. Knygos buvo be paveiksliukų, užtat koks užburiantis mano senelio balsas! Būtinai jai skaitysiu.

Kaip havajietės augina savo vaikus? Ką sureikšmina? Ar veda į darželius? Nuo kokio amžiaus?
Havajuose labai stipri „ohana” sąvoka. Tai reiškia „šeima” plačiąja prasme. Arba, kaip aiškino animaciniame filmuke „Lilo ir Stičas”, ohana reiškia „that no one is left behind”. Havajiečiai vis dar turi dideles, dažnai daugiavaikes šeimas, o į vaikų auklėjimą įsitraukia visi. Čia įprasta kaimynus ir šiaip artimus žmones vadinti tetomis ir dėdėmis. Žinau, kad tai normalu ir Lietuvoje, tačiau JAV tai visai nebūdinga. Darželių situacija dar nesidomėjau, bet JAV moterys gauna tik tris mėnesius motinystės atostogų. Man tai atrodo klaiku.

Havajiečiai baltuosius vadina haole, žmonėmis be sielos. Ar teko susidurti su jų senąja kultūra, dvasingumo apraiškomis?
Ir taip, ir ne. Dabar Havajų kasdienybė gerokai persmelkta amerikonizmo. Tradiciniai havajietiški objektai ir renginiai dažniausiai būna labai komerciniai, skirti turistams. Tačiau paieškojus tikrai galima rasti daug įdomios rašytinės medžiagos. Vietos žmonės vis dar labai tiki į deivę Pele, senosios havajietiškos šventės yra valstybinės išeiginės. Kaip mes Lietuvoje nežudome vorų, taip čia jie nežudo driežiukų. Madakaskaro gekonai jau baigia okupuoti mūsų namus. Žmonės gan dvasingi, tačiau turbūt dėl klimato ir kultūros ypatumų, vietoje bažnyčių ir šventyklų čia tiesiog yra šventos gamtos vietos. Kartais tai medis, pieva, pakrantė, ar iš akmenų sukrautas aukuras. Šalia šių objektų pastatyti ženklai „Kapu” ir angliškas prierašas „sacred land”. Tose vietose negalima šiukšlinti, keiktis, svaigintis, ir apskritai baltiesiems ten geriau netrypčioti.

Ten gali sutikt Naujus metus neapsivilkęs palto, ir kokosai ir bananai kabo ant medžių. Kas dar jus džiugina Havajuose?

Nors mudu su vyru Havajuose esame atvykėliai, mūsų Žemynos istorija prasidėjo čia.

Nors mudu su vyru Havajuose esame atvykėliai, mūsų Žemynos istorija prasidėjo čia.

Turbūt didžiausias pliusas yra klimatas. Pas mus kieme tikrai auga mango vaisiai, apelsinai, pas kaimynus – avokadai. Didžiojoje saloje paplūdimiai gan atšiaurūs, nėra to glamūrinio balto smėlio rojaus. Smagu, o kartais liūdna, kad čia praktiškai neegzistuoja drabužių mados. Žmonės labai atsipalaidavę, dauguma stengiasi palaikyti „aloha” dvasią. Tai reiškia svetingumą, dosnumą, geranoriškumą. Gyvenimas saloje labai specifinis. Netrukome suvokti, kaip vieni kitiems esame reikalingi, kaip veikia santykių dinamika mažoje bendruomenėje. Kartais ta „aloha” dvasia kone priverstinė, o ne impulsyvi. Padedi kitam, nes taip reikia, nes tau gali reikėti jo, nes sala. Kita vertus, čia jaučiuosi labai saugi.

Ką dažniausiai veikiate su savo telefonu/planšete?
„Tikrinu” feisbuką. Šio dėka „sutinku” labai įdomių ir įkvepiančių žmonių. Visas savo vestuves susiplanavau ir žmones radau būtent čia! Vakarais atsigulusi į lovą skaitau prieraišių mamų grupės įrašus ir komentarus, iš ten gaunu labai daug vertingos ir koncentruotos informacijos. Matau, kaip gyvena mano draugai visame pasaulyje, vis atrandu kokį pamirštą „klasioką“ . Pati aktyviai ten rašau, stengiuosi įkvėpti žmones. Dalinuosi filmais, kelionių įspūdžiais, žodžiu… tegyvuoja feisbukas!

Reklama

Komentarų: 3

  1. Anonimas · ·

    Sveiki Vaiva, pasidalinkit glotnucio receptu ir butu idomu suzinoti , kaip ruosiasi chia seklu pudinga! Rasykit daugiau mamoms ir apie mamas. Labai grazus interviu!

  2. Anonimas · ·

    Aloha! Ačiū 🙂 Kalba Vaiva 🙂 Glotnučio receptas toks: daug žalėsių (aš dedu kale/garbanotąjį kopūstą, nes auga mano darže), šaldyti bananai, ananasai, migdolų pienas, vanduo. Bet čia yra vienas iš milijonų galimų variantų pagal skonį, poreikius ir galimybes. Čia pudingą darau taip: keturi šaukštai čia sėklų, pusantros stiklinės migdolų pieno, saujelė džiovintų datulių ar razinų, – viską į “blenderį“ ir palieku per naktį pastovėt šaldytuve. Receptai sugalvoti ne mano, bet mano draugės Aušros dietologės, lietuvaitės, kuri sveikatos patarimus dalija iš Tailando. Viską galite rasti jos puslapyje: http://www.becomethebestofyou.com Linkėjimai iš Havajų 🙂

  3. Anonimas · ·

    Aciu uz atsakyma! Butinai isbandysiu chia pudinga, jeigu dukrytei nepatiks, man tikrai patiks! 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: