IMG_9094

Skaipas atsirado, kai Elzei buvo metai. Mes su vyru abu augę su šunimis – aplink buvo koliai, dobermanai, rotveileriai. Skaičiau prieš išsirinkdama – haskių jokiu būdu nerekomenduoja laikyti bute. Šių šunų labai stiprūs instinktai – į juos žiūrėdama, mokausi pažinti save. Jie beveik neloja – ūkia, burzgia. Taip bendrauja. Galima suprasti, ar nori vandens, maisto, ar žaisti. Uždaroje erdvėje jie paklūsta, bet jei kiemo varteliai atidaryti – laisvė ir nepriklausomybė jiems svarbiausia. Kai pašaukia gamta, ir parom negrįžta. Mums stresas.

Į muzikos mokyklą ėjome dėl Lukos – Elzytė tik lydėjo į perklausą. O jautėsi kaip ant sparnų, prieš gal dešimties žmonių komisiją dainavo euforijoj ir iki šiol noriai lanko, nors užsiėmimai yra net keturis kartus per savaitę. Nebevedu Elzės į darželį – pasikeitė auklytė, naujoji daug ko vaikams neleisdavo, nebuvom ten patenkinti. Pusę dienos ji būdavo kartu su manimi studijoje, tada – muzikos pamokos ir keletas valandų “Basoj pievoj“. http://basapieva.lt Ten ji labai rūpinasi mažyliais, ir meilę savo turi. Elzė dabar labai nori būti savarankiška – iki mokyklos eina pati.

Aš – ne gamintoja, nerandu laiko virtuvei. Luka yra mano dešinioji ranka. Būna, skambinu – atvažiuos svečių. Ji virtuvę sutvarko, keksiukų prikepa. “Darau keksiukų karus – esu užsivežus nuo naujų receptų. Mėgstu lietuvišką virtuvę, viską iš bulvių. Labiausiai patinka kepti kotletukus. Su močiute pavyktų ir cepelinai – vasarą būnu pas ją, žiūriu, įsimenu, kaip daro.“

Dviejų metrų skersmens kilimą per porą dienų nuneriu. Nenoriu tapti gamintoja. Neneriu, kai esu labai pikta, nes jaučiu, kad į darbą įdedu dalį savęs. Kilpos turi pačios vytis – jei su dideliu vąšeliu ir virve jaučiu, kad nepataikau, akivaizdu, kad nereikia nerti. Dirbti galiu bet kur. O smagiausiai neriasi gal terbos? Mane pačią nustebino, kad jos geriausiai prigijo.

Afrikietiškas rankų darbo norų saugotojas, jį dovanojo mano tėčio trečioji žmona, dabar jau buvusi. Kai buvau paauglė, tėtis vedė moterį suomę, su ja nebendravau. Trečioji, škotė, buvo žavi moteris, įdomi asmenybė, su ja turim kontaktą. Tėtis ieško įkvėpimo moteryse, jas studijuoja. Mane jis labai palaikė, skatino mano moteriškumą, gyrė, stiprindavo, pastebėdavo, tarkim, gražius plaukus, sakydavo – ką bedarytum,ką apie save begalvotum, esi pati nuostabiausia. Dabar tą patį jis duoda mano dukroms.

Tatuiruotė – Violettos Melnikovos. https://www.facebook.com/violettamelnikovadolls Vilkas tarp bijūnų, mano mėgiamų gėlių. Žinojau jos braižą, pasakojau, ko norėčiau. Kai atsiuntė eskizą…. – noriu! Darė tatuiruotę be pertraukos, nes žinojau, kad antrą kartą negrįžčiau. Penkias valandas – buvo žiauriai gera emocija. Ji sakė, kad net nepastebėjo, kaip padarė, man paskutines minutes jau buvo kančia. Apalpau.

Luka irgi nori tatuiruotės. Nėra pas mus galima ar ne – pribręs, pati nuspręs. Lukos gera grafika – kai ji atsipalaiduoja, nesieka tikslo, gaunasi geriausiai. Neturėjau su ja auklėjimo problemų. Ji supratinga, moka mane apeiti – paglosto, nuramina, ir padaro savo. Bet visada žinau, kur ji yra, pastoviai turim kontaktą. Elzė – kitokia.

Pradinėje mokykloje buvo patyčių. Visada pasipasakodavo, namie sprendėm, kokia buvo situacija, ką reikėtų daryti. Aš į mokyklą aiškintis nėjau – klausiau, ko nori ji. Sakiau, kad nereikia eiti žaibu į žaibą, svarbu nepriimti piktų žodžių į save. Labai daug kalbėjomės. Paauglės mergaitės tokios, kad gali ir sužlugdyti. Aš pati kadaise gatvėje buvau užpulta mergaičių – jų agresija kitokia, nei berniukų, buvo tragedija. Pakeitėm mokyklą, dabar ten visi yra viena chebra – ir mergaitės, ir berniukai.

Iki namų vis neprieinam. Lovą pasidarėm iš palečių. Ant staliuko Elzė užrašius Tėvų kambarys, kad mes tikrai žinotume. Ji daug kur žinučių prirašo. Ant paklodės buvo kačiukų pripiešus. Vaikui reikia erdvės pasireikšti. Eksperimentai leidžia jaustis laisvai. Taisyklės būtinos, bet kai jų per daug, nelieka lankstumo, jos suvaržo.

Mama juokiasi, kad mano gyvenimas – iš kito galo, tai, kol nebuvo vestuvių, gal dar bus trečias vaikas. Vaikas – ne žaislas, nežinau, ar turėčiau užtektinai laiko su įsibėgėjusiais darbais. Bet gyvenimas viską sudėlioja geriausiai – kaip įvyksta, taip ir turi būti. Mano mama yra fraktalinio piešimo mokytoja – viena pirmųjų Lietuvoje. Turi krūvas sertifikatų,i dalyvauja konferencijose apie linijų bei spalvų poveikį mūsų emocijoms. www.fraktalai.lt

Alijošius – iš Vaido močiutės, ji gėlininkė. O spintelę mano tėtis restauravo, ją savo rankom darė prosenelis. Aš ją dažiau, bet, žiūriu, reikėtų patvarkyti.

Dizaino technologijų kolegijoje baigiau interjerą – gindama diplominį, susilaukiau Elzės. Dariau interjerus, grafiką, bet norėjau rasti kažką savo. Vienu metu supratau, kad esu labai pavargusi nuo to, kad viskas gyvenime aišku ir suplanuota – vyras manęs klausdavo, kur jo kojinės. Man reikėjo pailsėti, ir išvažiavau į Vokietiją, į šokolado fabriką. Palikau vyrą su dukrom, nežinojau, kiek laiko man reikės. Aišku, daug kas peikė ir kritikavo, kad palikau dviejų metų vaiką. Turėjau poreikį iš esmės pasikeisti. Supratau, kad mama nėra tik ta, kuri padeda gyventi patogiai – paduoda, atneša, padaro. Ir vyras įvertino, ką reiškia gyventi be manęs. Sužinojo, kur namie guli cukrus, kaip su vaikais tvarkytis, kaip mamų pagalbos paprašyti. O aš supratau, kad darysiu tik tai, ko noriu, nešvaistysiu savęs. Būdama viena labai stebėjau, kaip jaučiuosi – tarkim, kai stresuoju, negaliu kurti, tarsi negaliu išlaisvinti savo energijos. Ir toliau mokausi jausti save. Būna ir sunku, ir nesąmonės išbalansuoja. Mano sprendimas visiškai pasiteisino. Grįžau po pusmečio.

Elzė – pozuotoja. 4 dantys jai iškritę. Elzė baigia pirmą klasę muzikos mokykloje – šie metai jai buvo pirmas išbandymas priklausymu nuo pamokų. O nuo rudens eis į mokyklą. Aš pati esu mokykloje dainavusi, bet būrelių neturėjau galimybių lankyti – tėvams buvo per brangu. Paauglystėje atsirado nepasitikėjimas savimi, reikėjo pastiprinimo iš šalies.