IMG_9094
Name gyvename jau dvejus metus, bet vis dar jaučiamės kaip naujakuriai. Svarbiausia buvo įsirengti virtuvę – joje leidžiame daugiausiai laiko.
Išsikraustėme iš buto, nes mums buvo per daug gatvių – nuo triukšmo negalėdavom išsimiegoti. Norėjom nestandartinės erdvės, gamtos – vyras daug sportuoja, šunms reikia išsilakstyti. Iki centro dabar nuvažiuojam greičiau, nei iš Fabijoniškių. Kinkom šunis, apvažiuojam su jais aplinkinius ežerus.
Skaipas atsirado, kai Elzei buvo metai. Mes su vyru abu augę su šunimis – aplink buvo koliai, dobermanai, rotveileriai. Skaičiau prieš išsirinkdama – haskių jokiu būdu nerekomenduoja laikyti bute. Šių šunų labai stiprūs instinktai – į juos žiūrėdama, mokausi pažinti save. Jie beveik neloja – ūkia, burzgia. Taip bendrauja. Galima suprasti, ar nori vandens, maisto, ar žaisti. Uždaroje erdvėje jie paklūsta, bet jei kiemo varteliai atidaryti – laisvė ir nepriklausomybė jiems svarbiausia. Kai pašaukia gamta, ir parom negrįžta. Mums stresas.
Lukos nepriverčiu mokytis muzikos – o ji labai talentinga. Išmoko groti dainą pagal youtube. Mokytis man greitai pasidaro nuobodu, sako Luka. Be to, turėjau mokytoją, kuri šaukdavo. Ir pasimetu prieš didelę auditoriją. Be to, nuo rudens norėčiau šokti ir žaisti tinklinį.
Kai Skaipas likdavo bute vienas, nuobodžiavo. Graužė palanges, paspirtukus, kampus. Prieš darydami duris, svarstydavom, kas bus šį kartą. Yra sofoje skylę padaręs – ir guli šalia, lyg jis ne prie ko.
Stalas, lentyna – Atellier Loft. Industriniai interjerai – mano silpnybė. Norėjau didelių nestandartinių erdvių – tai bent baldai panašūs.
TV stovą sukalėme iš Ikea lentynų. Stovi neįjungtas, aš šiaip neigiu televizijos naujienas. Ir taip yra daug dalykų, kurie tirpdo smegenis. Čia silpnas internetas – Lukai byra ašaros, kai lagina čatai. Vyras įsivedė kabelinę, kai futbolo čempionatas vyko.
Į muzikos mokyklą ėjome dėl Lukos – Elzytė tik lydėjo į perklausą. O jautėsi kaip ant sparnų, prieš gal dešimties žmonių komisiją dainavo euforijoj ir iki šiol noriai lanko, nors užsiėmimai yra net keturis kartus per savaitę. Nebevedu Elzės į darželį – pasikeitė auklytė, naujoji daug ko vaikams neleisdavo, nebuvom ten patenkinti. Pusę dienos ji būdavo kartu su manimi studijoje, tada – muzikos pamokos ir keletas valandų “Basoj pievoj“. http://basapieva.lt Ten ji labai rūpinasi mažyliais, ir meilę savo turi. Elzė dabar labai nori būti savarankiška – iki mokyklos eina pati.
Balta spalva – kaip popierius, kuriame galima improvizuoti.
Aš daug laiko leidžiu su dukrom. Jos man padeda, moka nerodyti kaprizų, jei man reikia laiko, pačios užsiima savo veikla. Kai persikraustėm už miesto, tapom dar stipresne komanda.
Aš – ne gamintoja, nerandu laiko virtuvei. Luka yra mano dešinioji ranka. Būna, skambinu – atvažiuos svečių. Ji virtuvę sutvarko, keksiukų prikepa. “Darau keksiukų karus – esu užsivežus nuo naujų receptų. Mėgstu lietuvišką virtuvę, viską iš bulvių. Labiausiai patinka kepti kotletukus. Su močiute pavyktų ir cepelinai – vasarą būnu pas ją, žiūriu, įsimenu, kaip daro.“
Virves man dabar gamina lietuvių įmonė. Pradžioje esu pirkusi parduotuvėje, bet ten – per maži kiekiai ir per daug broko. Dabartiniai mane patys susirado vienoje parodoje, priėjo, prisistatė, dabar gaunu viską, ko reikia.
Nora fotografuotis nemėgsta.
Dviejų metrų skersmens kilimą per porą dienų nuneriu. Nenoriu tapti gamintoja. Neneriu, kai esu labai pikta, nes jaučiu, kad į darbą įdedu dalį savęs. Kilpos turi pačios vytis – jei su dideliu vąšeliu ir virve jaučiu, kad nepataikau, akivaizdu, kad nereikia nerti. Dirbti galiu bet kur. O smagiausiai neriasi gal terbos? Mane pačią nustebino, kad jos geriausiai prigijo.
Gitara – mano pirmoji, kuria paauglystėje mokiausi. Vėliau keliavo per rankas, dabar sugrįžo. Bet renovuoti jos nebeverta. Luka turi savo naują. TV stovą sukalėme iš Ikea lentynų. Stovi neįjungtas, aš šiaip neigiu televizijos naujienas. Ir taip yra daug dalykų, kurie tirpdo smegenis.
Elzė visur piešia – per vieną festivalį grafitistas jai padovanojo flakoną dažų. Laukėm, kol persikraustysim į namą, kad galėtų naudoti. Jos su sese vis ką nors kuria – išsitraukia iš dėžės plaktuką, vinių, ir fantazuoja. Įsijungia youtube do it yourself ir daro.
Afrikietiškas rankų darbo norų saugotojas, jį dovanojo mano tėčio trečioji žmona, dabar jau buvusi. Kai buvau paauglė, tėtis vedė moterį suomę, su ja nebendravau. Trečioji, škotė, buvo žavi moteris, įdomi asmenybė, su ja turim kontaktą. Tėtis ieško įkvėpimo moteryse, jas studijuoja. Mane jis labai palaikė, skatino mano moteriškumą, gyrė, stiprindavo, pastebėdavo, tarkim, gražius plaukus, sakydavo – ką bedarytum,ką apie save begalvotum, esi pati nuostabiausia. Dabar tą patį jis duoda mano dukroms.
Tatuiruotė – Violettos Melnikovos. https://www.facebook.com/violettamelnikovadolls Vilkas tarp bijūnų, mano mėgiamų gėlių. Žinojau jos braižą, pasakojau, ko norėčiau. Kai atsiuntė eskizą…. – noriu! Darė tatuiruotę be pertraukos, nes žinojau, kad antrą kartą negrįžčiau. Penkias valandas – buvo žiauriai gera emocija. Ji sakė, kad net nepastebėjo, kaip padarė, man paskutines minutes jau buvo kančia. Apalpau.
Ant pilvo tatuiruotę pasidariau aštuoniolikos, kai jau galima be tėvų leidimo. Mama nežinojo. Toks vaikštantis žmogeliukas per nėštumus buvo. Turėjau naujus batus, mamai pasakiau, kad jie man netinka – pardaviau draugei. Skaičiavau, kad pinigų užtektų tatuiruotei ir cigaretėms.
Luka irgi nori tatuiruotės. Nėra pas mus galima ar ne – pribręs, pati nuspręs. Lukos gera grafika – kai ji atsipalaiduoja, nesieka tikslo, gaunasi geriausiai. Neturėjau su ja auklėjimo problemų. Ji supratinga, moka mane apeiti – paglosto, nuramina, ir padaro savo. Bet visada žinau, kur ji yra, pastoviai turim kontaktą. Elzė – kitokia.
Pradinėje mokykloje buvo patyčių. Visada pasipasakodavo, namie sprendėm, kokia buvo situacija, ką reikėtų daryti. Aš į mokyklą aiškintis nėjau – klausiau, ko nori ji. Sakiau, kad nereikia eiti žaibu į žaibą, svarbu nepriimti piktų žodžių į save. Labai daug kalbėjomės. Paauglės mergaitės tokios, kad gali ir sužlugdyti. Aš pati kadaise gatvėje buvau užpulta mergaičių – jų agresija kitokia, nei berniukų, buvo tragedija. Pakeitėm mokyklą, dabar ten visi yra viena chebra – ir mergaitės, ir berniukai.
Iki namų vis neprieinam. Lovą pasidarėm iš palečių. Ant staliuko Elzė užrašius Tėvų kambarys, kad mes tikrai žinotume. Ji daug kur žinučių prirašo. Ant paklodės buvo kačiukų pripiešus. Vaikui reikia erdvės pasireikšti. Eksperimentai leidžia jaustis laisvai. Taisyklės būtinos, bet kai jų per daug, nelieka lankstumo, jos suvaržo.
Šviestuvas ir laikrodis – INDI design. www.indi.lt Laikrodis – pirmas jų eskizas. Vienai fotosesijai man trūko detalių, paprašiau paskolinti ir jis man labai prilipo. O šviestuvą buvau nusižiūrėjusi jau anksčiau.
Vertinu lietuvių kūrybą – mėgstu Naked Bruce, Okiiko. Kai susipažįstu su kūrėju, pabendrauju, daiktas įgyja didesnę vertę. Man svarbu asmenybė – kas kuria, kodėl, tada jaučiu daiktų istoriją, jie man yra kitokie. http://www.nakedbruce.com http://www.okiiko.eu
Simonos Kaunaitės porcelianas – indai ir žiedas. Mes susipažinome Rygoje, kur dalyvavom Lietuvos dizaino forumo ekspozicijoje. http://www.simonakaunaite.com
Girė – Vaido tėčio, kuris buvo profesionalus sportininkas. Kadaise jie kartu sportavo. Dabar ja prispaudžiam daiktus.
Šunys kenčia, Elzė vis žaidžia, kad rengia juos varžyboms.
Mama juokiasi, kad mano gyvenimas – iš kito galo, tai, kol nebuvo vestuvių, gal dar bus trečias vaikas. Vaikas – ne žaislas, nežinau, ar turėčiau užtektinai laiko su įsibėgėjusiais darbais. Bet gyvenimas viską sudėlioja geriausiai – kaip įvyksta, taip ir turi būti. Mano mama yra fraktalinio piešimo mokytoja – viena pirmųjų Lietuvoje. Turi krūvas sertifikatų,i dalyvauja konferencijose apie linijų bei spalvų poveikį mūsų emocijoms. www.fraktalai.lt
Alijošius – iš Vaido močiutės, ji gėlininkė. O spintelę mano tėtis restauravo, ją savo rankom darė prosenelis. Aš ją dažiau, bet, žiūriu, reikėtų patvarkyti.
Stengiuosi palaikyti discipliną. Tvarkytis – tai tiesiog pasidėti daiktus į vietą, tada nereikia skirti daug laiko. Su vaikais svarbu ir ritmas. Luka į mokyklą važiuoja pati, keliasi penktą ryto – mums reikėtų vakare nebetriukšmauti, kad ji išsimiegotų.
Žiemą pradėjau šokti hiphopą – ir praleidau tik vieną užsiėmimą. Kartais sunku vakare prisiruošti, bet pašokusi einu Gedimino prospektu lengva kaip drugelis. Luka ketina šokti nuo rudens, o Elzę leidau į šokių vasaros stovyklą.https://www.facebook.com/LowAirDanceSchool
O kai mes nusibostam Lukai, ji ima ir išvažiuoja pas mano mamą, savo močiutę.
Dizaino technologijų kolegijoje baigiau interjerą – gindama diplominį, susilaukiau Elzės. Dariau interjerus, grafiką, bet norėjau rasti kažką savo. Vienu metu supratau, kad esu labai pavargusi nuo to, kad viskas gyvenime aišku ir suplanuota – vyras manęs klausdavo, kur jo kojinės. Man reikėjo pailsėti, ir išvažiavau į Vokietiją, į šokolado fabriką. Palikau vyrą su dukrom, nežinojau, kiek laiko man reikės. Aišku, daug kas peikė ir kritikavo, kad palikau dviejų metų vaiką. Turėjau poreikį iš esmės pasikeisti. Supratau, kad mama nėra tik ta, kuri padeda gyventi patogiai – paduoda, atneša, padaro. Ir vyras įvertino, ką reiškia gyventi be manęs. Sužinojo, kur namie guli cukrus, kaip su vaikais tvarkytis, kaip mamų pagalbos paprašyti. O aš supratau, kad darysiu tik tai, ko noriu, nešvaistysiu savęs. Būdama viena labai stebėjau, kaip jaučiuosi – tarkim, kai stresuoju, negaliu kurti, tarsi negaliu išlaisvinti savo energijos. Ir toliau mokausi jausti save. Būna ir sunku, ir nesąmonės išbalansuoja. Mano sprendimas visiškai pasiteisino. Grįžau po pusmečio.
Savo kurtis daiktus parduodu internetu, studijoje, keletoje parduotuvių. Žmonės dažnai sužino vieni iš kitų. Nenoriu, kad jie būtų parduodami bet kur ir bet kaip – man svarbu kartu su daiktu esanti istorija. http://www.smartart.lt
Koridorius yra vieta, kur geriausiai veikia internetas. Kartais čia atsinešam sėdmaišius.
Akmuo man primena Muko batą. Vežėmės jį rankiniam bagaže iš Airijos. Radom jį vaikščiodami baltų akmenų pakrantėje.
Elzė – pozuotoja. 4 dantys jai iškritę. Elzė baigia pirmą klasę muzikos mokykloje – šie metai jai buvo pirmas išbandymas priklausymu nuo pamokų. O nuo rudens eis į mokyklą. Aš pati esu mokykloje dainavusi, bet būrelių neturėjau galimybių lankyti – tėvams buvo per brangu. Paauglystėje atsirado nepasitikėjimas savimi, reikėjo pastiprinimo iš šalies.
