Penkiese viena kryptimi – šeimos

Po Pietryčių Aziją jie keliavo  pusmetį

Po Pietryčių Aziją jie – Ieva, Tomas, Barbora, Jurgis ir Kazys – keliavo pusmetį

Keletą mėnesių jų kelionę buvo galima sekti feisbuke – Tailandas, Kambodža, Vietnamas, vėl Tailandas. Jie buvo ta šeima, kuri keliauja su trimis vaikais. Labiau už vaizdus, kaip sėdi penkiese ant vieno motorolerio, kaip valgo citrinžole kimštą žuvį turguje, kaip draugauja su vietiniais rudaakiais vaikais, kaip maudosi krioklyje traukė įrašai, kurie atrodė sąžiningi. Kad ne visada buvo smagu, kad teko ne tik daug patirti, bet ir pamatyti savo silpnybes, išmokti jas pripažinti ir keistis, kad džiaugtis galima ir smulkmenomis, kad svajoti galima ir pavargus. Tada man nutiko susipažinti gyvai, išgerti kartu po kokosą, išklausyti istorijų, išpasakoti savų. Sugrįžus nutariau, kad noriu žinoti, kaip savo pusmečio patyrimą Ieva Šlajūtė-Šližienė mato dabar.

Sakai, vaikai tau padeda integruotis? Išplėsk!
Kelionėje aš vis jausdavau, kad, kai esu su vaikais, dirbu mama – ir pamirštu save. Suprantu, kad taip darydavau, nes stengiausi gyventi mamos rolę ir vaikams primesdavau, kokie jie turėtų būti pagal mano supratimą. Grįžus atradau, kad leidimas vaikams būti tokiems, kokie jie nori, paleidimas įsivaizdavimo, kokia turi būti šeima, leidžia suprasti, kad šeimoje galiu būti visokia. Kokia aš bebūsiu, jie mane vis tiek mylės ir aš būsiu jų gyvenimo dalis.
Kaip tai atrodo buityje?
Labai paprastas pavyzdys – ryte Barbora sako: šiandien aš labai labai noriu pasipuošti. Labai labai. O mes ketiname važiuoti į sodybą. Tai reiškia, kad reikia apsirengti patogiai, šiltai. Ką aš sakau? Gerai, gali puoštis, beeeeet: jau jai pasakoju, kaip aš matau jos pasipuošimą. Ir ji akyse nusėda. Vieną dieną nutariau: darau taip, kaip ji nori. Nes jos priešinimasis, sakymas NE yra bandymas sakyti, kad Aš Esu. Leidžiu jai išversti drabužius iš spintos (taip, neinu į tą kambarį ir iš anksto sutariu, kad padės vėl viską sutvarkyti – aš gan pedantiška ir tvarka man labai svarbi) – ateina su peršviečiamu sijonu iš Vietnamo, visa sau graži ir labai patenkinta: mama, ar tu matai, kaip aš pasipuošiau?! Kuo tai baigėsi? Mes nesusipykom! Aš paprašiau, kad ji pasiimtų šiltesnių drabužių. Ir pamačiau, kad ji gali pati mokytis – į sodybą išvažiavo su aukštakulniais ir suprato, kaip tai yra nepatogu. Aišku, galėjau jai pasakyti, kad bus nepatogu po dirvožemį lakstyti, bet kai tai supranta pati, priėmimas yra visai kitas. Kaziukas toje sodyboje šliaužiojo po balas, Jurgis lakstė plikas, aš pabendravau su savo panom – buvau tokia atsipalaidavusi, kokia iki šiol nebuvau. Tomas po to visai netikėtai man pasakė, kad jam buvo gražu į mane tokią žiūrėti – atsipalaidavusią. To tekėjimo patyrimas man buvo be galo stiprus. Supratau, kad kai tik galėsiu, leisiu jam atsitikti.
Mano mama labai tvarkinga. Man tvarkymasis – būdas sutvarkyti vidinį chaosą. Nusėda ramybė, kol tvarkausi fiziškai. Kai jau man prireikia taikos, įeinu į transą ir imu tvarkytis. Tomas atpažįsta, kai man reikia pasitvarkyti – kelionėje jis pasiimdavo vaikus maudytis, kai man prireikdavo laiko.

Vaikams lengviau priimti kelionės netikėtumus - jie neturi lūkesčių

Vaikams lengviau priimti kelionės netikėtumus – jie neturi lūkesčių

Kokių dar ritualų turėjote kelionėje?
Buvimą dviese su Tomu.
Aha, kiek valandų iš viso?
Stengdavomės pabūti dviese, kai sumiega vaikai. Kažkuriuo metu tiek pavargome nuo buvimo kartu, kad būdavo – susėdi dviese, bet būni atskirai, ir tai buvo vienintelis būdas pailsėti. Nes nebesinori kalbėti apie tai, kas vyko dieną – visko buvo per daug. Mes tiek praleidom laiko kartu, kad jo tapo per daug. Pradžioje savo laiką, gal iki gruodžio, išnaudodavom labai aktyviai – paspangdavom, pasvajodavom, pasijuokdavom, aptardavom, ką per dieną pastebėdavom vaikuose. Vaikai gali labai lengvai apjungti – ir kartu labai nutolinti. Kaip pora, kelionėje mes vienas nuo kito buvome toliausiai. Antroje kelionės pusėje buvome vienas nuo kito per visus tris vaikus – tapome šeimos rėmelio pusėmis. Vienintelis bendras dalykas – kai kažkuriuo metu susižiūrėdavom, pasimerkdavom vienas kitam – a, tu irgi čia.
Man prieš susipažįstant su jumis atrodė, kad tokią kelionę gali atlaikyti kokios dvi iš šimto šeimų. Išbandymas ne tik artumu, bet ir svetima kultūra, mažu biudžetu, daug nežinomųjų kiekvieną dieną, jokios pagalbos iš išorės.
Būdavo ir mums pabuvimų atskirai. Bet tai nebuvo paprasta – tas, kas likdavo su vaikais, nusėsdavo iki dugno, labai pavargdavo. Tik paskutinis mėnuo Tailande buvo kažkokia neįtikėtina visatos dovana – matyt, ji jau suprato, kad mums basta. Mes sutikome tiek žmonių, kurie mums patys siūlė pagalbą, pabūti su mūsų vaikais – net tie, kurie neturi savo vaikų, kurie tiesiai sako, kad vaikų nemėgsta… pirmą kartą nepatikėjom, kai siūlė mums pabūti dviese. Atsisėdu ant motorolerio ir prisiglaudžiu prie savo vyro – visu kūnu. Ir mes tik dviese! Mes išlėkėm kaip… net nežinojom, ką su tuo daryt – tai kur? Tai ką? Kaip mažvaikiai! Kitą kartą Tomas piešė, aš gulėjau saulei leidžiantis gongų meditacijoje, turėjom laiko aptarti savo patirtis. Buvo stipru. Bet kai grįžom į Lietuvą.. Buitiakas, jis taip užspaudžia galvą – negali paklausti kito žmogaus, kaip tau sekasi. Aš keliu sau didelius reikalavimus, atsiranda labai daug visokių reikia – su vaikais papiešti, pačiai pasitempti, sutvarkyti namus, ir taip be pabaigos. Atradau, kad vienintelis dalykas, ko iš tiesų reikia vaikams – tai meilės. Kartais užtenka sugriūti visiems ant lovos ir pasiniurkyti. Noriu būti išsipildžiusi ten, kur noriu, o vaikams noriu būti meilės resursas. Meilė net ir su sveikata susijusi – grįžom, vienam ausis, kitam kosulys.. ir tai dėl to, kad aš išėjau į darbą. Aš vaikams nesu reikalavimai, esu meilė. Anksčiau pasikviesdavau Barborą kartu ruošti maistą – bulvę reikia pjaustyti va šitaip, ne kitaip – ji, vaikas, nustojo pas mane eiti. Dabar kviečiuosi, stengiuosi nesikišti ir daryti, kaip ji nori.
Tomas per kelionę irgi pasikeitė – jis išmoko pasitraukti nuo mano pykčio, nereaguoja į jį.
Kelionės metu įvykusį savo pasikeitimą galiu apibendrinti kaip iš visiškos control freakės – šeima man leido tą patirti, visą šitos rolės (manęs kontroliuojančios) svorį. Tomas pradžioje sakydavo, kad jis čia – kaip turistas. Nes žinojau, kur eisim, ką veiksim, kaip pigiausia, kaip geriausia. Atsileidau. Dabar jau noriu tekėjimo, noriu, kad jis imtųsi. Jaučiu didelį malonumą, kai jis veda mūsų šeimą.

Vaikai dažnai palengvino bendravimą su vietiniais - jie rasdavo ryšį ir be kalbos

Vaikai dažnai palengvino bendravimą su vietiniais – jie rasdavo ryšį ir be kalbos

Tu – moteris ugnis. O Pietryčių Azijos kultūra yra nerodyti emocijų, išlaikyti veidą. Kaip atrodydavo tos konfrontacijos?Jie tiesiog nutraukdavo su manimi kontaktą. Turėjau kelias patirtis, kai vietiniai visiškai išvedė mane iš kantrybės. Tada pradėjau purkšti savo nepasitenkinimą ant kito žmogaus. Ką jie padaro? Tiesiog nueina arba nuveja su ranka, nusisuka. Lietuvoje yra verslo taisyklės, mandagumas – ten visi šie dalykai sugriuvo, jų tiesiog nebeliko.

Man atrodo, reikalą apsunkina ir tai, kad dažnai jautiesi teisi – tiesiog gini savo poziciją. Tarkim, ta situacija, kai buvai su vaikais klinikoje, norėjai gydytojo konsultacijos sergančiam Kaziukui, o tave bandė priversti nusipirkti ir antibiotikų – gerokai brangiau, nei vaistinėje. Nepirksi – negausi dokumentų draudimui.

Ir dar esu privačioje klinikoje, kuriai moku pinigus už gydytojo vizitą! Bet esmė yra tai, kad jie nesileidžia į ginčą, palieka tave su tavo emocijomis. Suprantu, kad jie nepasiima kitų emocijų ir jos sugrįžta. Iš verslo pusės taip, ten nėra aptarnavimo kultūros – mano manymu, nuėję į kontaktą su žmogumi, jie laimėtų daugiau. Bet iš žmogiškos…

Nuo skirtingo požiūrio į švarą pradžioje protas stipriai protestavo

Nuo skirtingo požiūrio į švarą pradžioje protas stipriai protestavo

Kaip svetimoje kultūroje, kurioje neturi emocinės atramos, judėti tau reikiama kryptimi?
Kai jau važiavome į Bankoką, buvo paskutinis kelionės etapas. Išlipom iš autobuso, iki naktinio traukinio mus turėjo pavežti autobusiukas. Mes ant suoliuko pasiguldę miegantį Jurgį, Kaziukas ant rankų, Barbora pavargusi, dar sunkios kuprinės. O autobusiukas sustoja už kokių šešių šimtų metrų. Einu pas juos, rodau savo situaciją – gal galėtų autobusiukas privažiuoti čia? Ne, eikit. Jau kelionės galas, visos patirtys atsitikusios – gal galėtų?…Ne. Tuo metu suprantu, kad nieko su niekuo negaliu lyginti – aš esu ten, toje realybėje. Ir galvoju, ne kaip blogai yra, o kaip padaryti, kad atsidurtume ten, kur mums reikia. Staigiai su Tomu suplanuojam, kas ką ima, įsėdam, o vairuotojas lekia kaip visiškas beprotis. Aš spėju sukalbėti visas apsaugos maldas, kurias žinau. Vairuotojas mus vėl atveža ne į stotį, o prie valgyklos, ir dar rodo, kad čia galime pavalgyti. Mes toje stotyje – jau ketvirtą kartą, žinau, kad galima sustoti ir arčiau traukinių. Rodau – gal galit mus nuvežti ten? Jis pasižiūri į mus – No, we stop here! Ir jaučiu, kaip jau man ateina.. Abu su Tomu liejam ant jo savo nepasitenkinimą. Vairuotojas išlipa, iš bagažinės meta visų keleivių daiktus ant žemės. Jam totaliai, visiškai dzin. Barbora nuo kažko vemia, o mes po kurio laiko aptinkame, kad besidraskydami pamiršom visą savo maisto maišą autobusiuko viduje. Ir ką tai reiškia? Nešvaistyk energijos kovoti su tuo, ko nėra. Ten žmonės nemato kitų žmonių, ypač turizme, jie nėra emociškai kompetentingi – tas vairuotojas tiesiog nuo mūsų pabėgo. Nukentėjome mes, susinervinom baisiausiai. Buvo labai stiprus, aiškus išsitaškymo pavyzdys. Ir kam? Lietuvoje yra, kas pasiima tavo nepasitenkinimą – iščiūčiuoja jį arba perduoda kitam. O ten gauni jį atgal.
Kaip išbūti? Matyt, bandyti maksimaliai prisitaikyti prie to, kaip jie eina – pasakyti, kai matai neteisybę, bet nesijausti to įžeistai ir nebandyti jų įžeisti. Kartais jų elgesys tikrai pagrįstas galvojimu, kad tu turi labai daug pinigų – vien dėl to, kad esi atskridęs į jų šalį. Aš tai supratau bendraudama su Aiša, vietine mergina – ji net paso neturi ir nežino, kaip perkami lėktuvo bilietai.

Tajų arbata – plikyta arbata su daug kondensuoto pieno ir ledukais

Jūs net nakvojot pas Aišą namuose?
Atvažiavom antrą kartą į Koh Phanganą kaip į savo žemę. Nuėjom pas ją – ji turguje kepa blynus. Sako, nakvokit šiąnakt pas mus. O mes buvome matę, kaip jie gyvena – tikrai labai labai paprastai. Bet nutarėm – bus nuotykis. Paklojo mums tokį demblį savo svetainėje. Nors svetaine tai sunku pavadinti – kokie penki kvadratai, betoninės grindys, daug uodų. Bet jie meilės, noro dalintis turi labai daug. O mano protas klykia nuo higienos trūkumo. Jie gyvena labai kitaip – protą visai ištaško, kai nelieka jokių švaros ženklų – blynus, kuriuos pardavinėja turguje, daro ant žemės – nes jie neturi stalų. Pirmą kartą Kaziuką norėjau tik ant rankų laikyti ir niekur tame kieme neleisti. Ir tada savęs klausiau, kas man svarbiau – ar higiena, ar kad žmonės moka dalintis ir duoti daug dėmesio, meilės?
Aiša atsirado kelionės pradžioje. O vėliau ar susipažinote su žmonėmis ten?
Kambodžoje gyvenome vietinio sukurtame kaimelyje backpackeriams – labiau su jais ir susidraugavome, ir su ten dirbančiais žmonėmis. To tikro ryšio nelabai buvo – o Vietname jo apskritai neturėjome. Nes mums tikras ryšys atsirasdavo tik tada, kai ilgai būdavom vienoje vietoje. Kasdieniai veiksmai, vardų išmokimas, apsitrynimas – nepabuvus ilgiau, tie sluoksniai nenusiima. Nebent įvyksta nepaaiškinama chemija. Su Aiša susidraugavome per Barborą – mes kiekvieną vakarą Koh Phangane atvažiuodavome valgyti į turgų. O ji ten pardavinėjo blynus, ir Barbora ėmė jos sava kalba visko klausinėti, buvinėti aplink. Pamatėm, kad ji geria tokį oranžinį gėrimą – Aiša, kas čia? Thai tea. Kas tai? Stipri arbata su kondensuotu pienu, užpilta ant ledukų – toks ryškiai oranžinis gėrimas, saldus saldus. Ir taip po truputį per smalsumą, domėjimąsi ir dėmesį susipažindavome artimiau su vietiniais.
Mano vienas iš pastebėjimų apie jų kultūrą yra intensyvumas – cukrus dedamas net į keptus ryžius, visur daug aštrumo, specifinio žuvies ar krevečių padažo, rūgšties. Ir apie maistą, aplinkos spalvas – visame kame daug dramatizmo.
Apie tai nebuvau pagalvojusi – dabar atpažįstu. Atsimenu, kad man buvo atsibodęs vietinis maistas. Ko tikrai buvo per daug visos kelionės metu, tai cukraus. Jei dabar važiuočiau, imčiau krūvą kruopų ir indą joms paruošti.
Ko dar buvo per daug kelionėje?
Per daug tuščio buvimo. Kasdienio, atrodo, neišnaudoto laiko. Norėjosi būti naudingai. Gal savanorystės? Veiklos, kuri leistų pasukti į kitą pusę, kas būtų malonu pačiai. Susipažinau su ispane, kuri nusprendė mokytis anglų kalbos – ji su savo visais trim vaikais nuėjo savanoriauti į darželį. Tada reikėtų ilgiau būti vienoje vietoje. Norėčiau duoti tai visuomenei tai, ką moku geriausiai. Mes Kambodžoje ėjome per Kalėdas į vaikų namus – ilgai nesėkmingai bandėme siūlytis, kol galiausiai pavyko. Buvo daug džiaugsmo, nerimo, jaudulio. Idėją pasiūlė kita lietuvių pora, mes nebuvome vieni. Sužinojome, kad toje šalyje didelė problema yra vaikų namų turizmas. Kai nutarėm, kad vaikams padarysim šventę, ėjom pas moterį, kurią užaugino amerikiečių šeima ir išmokė kepti braunius, bananų duoną ir kitus vakariečiams atpažįstamus pyragus, ir juos parduoda savo kepykloje. Sakom, norėtume padaryti gerą darbą, aplankyti vaikus, augančius be tėvų. Ir matau, kad jos reakcija – visai ne tokia, kokios tikėjomės. Sako, kalbėkit su mano vyru. Jis mus išklausė – visai be išraiškos. O dabar paklausykit manęs, sako. Ir jis mums pateikė vaikų namų augimo tendenciją. Jūs atvažiavot ir išvažiuosit, mes turime savo bendruomenę ir tradicijas, neįsileisime jūsų. Kambodža yra NVO pinigų šalis – žmonės praranda gebėjimą patys pasirūpinti savimi, ir tai yra didelė problema. Jei iš pradžių manėme, kad galėtume patenkinti esminius poreikius – maisto, pavyzdžiui, tokių namų neradome. Tada nutarėme duoti vaikams tai, kas juos pradžiugintų. Nupirkom kolos, kamuolių, balionų, virvių žaidimams. Persirengėm nykštukais – vaikai labai džiaugsmingai mus priėmė. Buvom sugalvoję žaidimų – pasiėmėm virvę, jau rodysim, ką čia žaisti – vaikai iškart pribėgo, savus žaidimus ėmė žaisti. Mūsų vaikai labai lengvai įsijungė – jie suprato, kad be tėvų gyvenantys vaikai leidžia dienas visada žaisdami. Priėmė tą vietą kaip darželį. Supratom, kad viskas gavosi labai momentiškai – ir kad to mums gal reikėjo labiau, negu jiems.
Tas gyvenimas pas vietinius iš anksto skamba labai romantiškai. O tame yra labai daug nepatogumo, švaros trūkumo, daug svetimo maisto, kuris nebūtinai patinka ir greitai įkyri. Ir dar vaikus turi įtikinti, kad čia yra viskas gerai. Nes jie mato ar tu atsipalaidavęs, o jei ne perima įtampą. Užtat dabar yra labai gerai – būna, susėdam prie stalo, kažkas kažko nenori valgyti. Sakau, susirask akimis ant stalo to, ko nori – tai gali būti ir bulvės iš sriubos, ir valgyk. Užtenka, kad močiutės ir auklė gamina po penkis patiekalus.

Kelionėje Barbora dažnai sugalvodavo žaidimą, o Jurgis jį įgyvendindavo

Kelionėje Barbora dažnai sugalvodavo žaidimą, o Jurgis jį įgyvendindavo

Ko norėtum iš ten dabar?
Kokoso! Nėra taip, kad kažko būtume labai pasiilgę. Dar dabar, kai čia viskas sužaliavo – ooo, kokia gera šita žemė! Aš esu šitos žemės dalis. Pasiilgstu buvimo su šeima. Kas nėra lengva jokiu būdu. Neturiu atsakymo, kaip reikėtų būti kartu. Ką tikrai žinau, kad į šiukšlių dėžę reikia mesti savigailą – kodėl man, kodėl aš viską turiu už visus daryti, kodėl apgaudinėja, kodėl negalėtų sektis labiau. Reikia neleisti sau tame murkdytis.
Atsimenu momentus kelionėje, kaip nenorėdami (iš reikalo) susėsdavom į šeimos ratą – susikabinam rankomis ir sutardavom, kad pasakysim po vieną komplimentą kiekvienam šeimos nariui. Arba padėkodavom. O noras yra siųsti ir priekaištauti. Bet pasėdi susikibus, patyli, Jurgis už kokius saldainius padėkoja. Kartais aš pasakydavau ačiū už tai, kad susikibom už rankų. Ir tai pakeisdavo savijautą, situaciją. Nebūtinai ilgam, bet pakeisdavo!
Tai, kad išgyvenai, nereiškia, kad buvo lengva. Man rodos, tavo įrašų populiarumas dėl to ir išaugo, kad buvai nuoširdi – nevaidinai.
Feisbukas man buvo savotiška terapija. Mums rašė skaitytojai labai įkvepiančius laiškus, tai labai pakeldavo nuotaiką. Tai buvo mano būdas reflektuoti. Kai pagalvodavau apie žmones, kurie mane skaitys, ištikdavo vidinis nerimas – jų tiek daug. Bet tada tiesiog reikėdavo susikoncentruoti į tai ką noriu papasakoti, kuo pasidalinti. Kartais bandydavau elgtis spontaniškai, o kartais rašydavausi mintis iš anksto. Maniau, kad rašysiu patarimus keliaujančioms šeimoms, kur, ką ir kaip – bet gavosi visai kitaip. Gavosi dienoraštis, labia asmeniškas ir išgyventas. Tomas man suteikė galimybę rašyti, kartais padėdavo susivokti – dažniausiai tuo metu pabūdavo su vaikais.
Aš dabar seku mūsų sutiktų dviejų draugių kelionę po Indiją – vis prašau, kad jos įdėtų daugiau nuotraukų, kad daugiau parašytų. Dabar suprantu, kaip jautėsi mus skaitantys žmonės. Ir bandau matuotis Indiją sau su vaikais…
Tailandas mums pirmą mėnesį ir paskutinį buvo tarsi dvi skirtingos šalys. Kiek pradžioje sutikom nuostabių žmonių, tiek pabaigoje gavom neįtikėtinos patirties – matyt, aplinka ir mus pačius atspindėjo, nes paskutinį mėnesį buvom gana pavargę.

Pusę metų Kaziukas gyveno pasaulyje, kur į jį visi ir visada reaguoja šypsena

Pusę metų Kaziukas gyveno pasaulyje, kur į jį visi ir visada reaguoja šypsena

Ar vaikai dabar kalba apie kelionę?
Barbora prisimena, Jurgis – daugiau per ją. Aš matau, kad dabar jų ryšys – nesvietiškai stiprus. Kartu jie gali žaisti valandas. Kelionėje jie turėjo vaidmenis: Barbora buvo režisierė, visų žaidimų sumanytoja, Jurgis – jos idėjų įgyvendintojas, o Kaziukas – toks nepastovus, nelabai dėmesingas žiūrovas. Darželyje dabar, sako, sklandžiai ir daug pasakoja apie kelionę. Auklėtojos sakė, kad jie ten klesti – negali patikėti, kad aplink juos yra šitiek daug lietuviškai kalbančių vaikų. Barbora susirgo, Jurgis verkė, kad sesė su juo neina į darželį. Augau viena. Tikiu, kad brolių ir sesių santykis yra mistinis, bet stiprus kraujo ryšys, tėvai gali jam daryti gerą įtaką. Aš noriu savo vaikams įdiegti, kad brolis ir sesė yra dalis tavęs, tavo šeimos. Net jei manysi, kad jis yra ufonautas, kad vis tiek būtų tarpusavio meilė. Neturiu recepto kaip to siekti, bet tiksliai žinau, kad tai labai svarbu.

Barbora iki šiol dėkoja suglausdama delnus

Barbora iki šiol dėkoja suglausdama delnus

Ar nesijauti kartais prieš juos kalta, kad išsitempei į tokią sunkią kelionę? Kur nėra kalbančių lietuviškai, nuolat keičiasi aplinka, valgyti tenka nepažįstamą maistą?
Tikrai ne. Man buvo be galo gražu žiūrėti, kaip jie atranda, kaip reaguoja į vietinius, kaip vietiniai – į juos. Taip, buvo sunkių momentų, kai sakiau – kitaip nebus. Bet kaip jie bando susidraugauti su vietiniais, arba kaip Barbora iš visiškai nedrąsios mergaitės tapo ta, kuri pati gali užkalbinti žmogų per traukinio langą. Kai ji pamatė berniuką su mergaitiškom tapkėm, kuris jomis džiaugėsi – ir man buvo kaifas aiškinti, kad ir berniukai gali mėgti tokius daiktus. Nes ankstesnis darželis jai buvo aiškiai sudėjęs rėmus.
Neturėjau minčių, kad jiems ten bus blogai. Visada šalia buvom mes su Tomu – tai, ko jiems reikia labiausiai. Padėjo ir tai, kad visi labai mažai sirgom.
O po to aš matau, kaip jie išmoksta sakyti kapunka – ir dar sudėję delnus linktelėti. Barbora iki šiol dėkoja suglausdama delnus. Ji prisimena Butą, draugą iš Kambodžos, ir Budą, pas kurį eidavom uždegti smilkalų ir padėkoti. Lietuvoje aš jų gyvenime nebūčiau sugalvojusi temptis į bažnyčią ir pažindinti su ritualais. O ten buvo labai lengva, nes dvasingumo aplink yra labai daug. Be to, dvasios dalykai buvo mano ramybės resursas. Ėjom ir dėkojom Budai, kad priėmė į savo žemę, kad visi esam sveiki, kad turime ką valgyti, kad mus supa geri žmonės. Jurgiui patiko smilkalai dėl liepsnos, Barbora iš paskos man kartodavo, už ką ji dėkinga.

Laikas kartu nebuvo lengvas, bet dabar jo trūksta visiems

Laikas kartu nebuvo lengvas, bet dabar jo trūksta visiems

Arba sėdim Ankor Vate, ir jie zirzia pavargę – jau nebenorim, kiek čia galim tuose sugriuvusiuose namuose būti. Tada mes su Tomu einam pakaitom – aš sėdu kokį žodžių žaidimą su vaikais pažaisti, Tomas apeina pažiūrėti, kas jam įdomu. Paskui buvo toks nerealus tuktuko vairuotojas misteris Mūnas, kuris pasiūlė vaikams su savo planšete pažaisti, kol mes pasivaikščiosim. Grįžtam, žiūrim, kad susirinkę tuktukų vairuotojai gangnam style sustatyti šoka.
Vietname atvažiavom į svečių namus, kuriuos turėjo šeima. Aš einu Kaziukui keisti sauskelnių, didžkiai nulekia į virtuvę, vėliau einu pas šeimininkę, sakau, jei trukdys – siųskit juos š kambarį, aš ne visada spėju juos sužiūrėti. O gaunasi, kad Jurgis su šeimos močiute perrinkinėja ryžius, Barbora hamake supa lėliuką. Šeimos vaikams ten pakankamai atviros – jei sugalvotum taip nueiti suaugęs, ko gero, tavęs nepriimtų taip paprastai. Mes daug kur lengvai įeidavom, nes vaikai užmegzdavo kontaktą. Blogoji pusė buvo ta, kad jie kartais imdavo nejausti ribų, to mūsų suprantamo mandagumo. Tada tekdavo aiškinti, kad taip negalima.
Bet vaikai neprapuola – jiems tik reikia leisti. Keliaujant ateina labai daug nepatirtų dalykų – ir mums su Tomu buvo sunkiau tai priimti, nes mes įsivaizduojam, kaip kas turėtų būti. O vaikai – gryni tyrinėtojai. Kažkada aš bandžiau pažiūrėti į pasaulį Kaziuko akimis – jį visi nori paimti, visi jam šypsosi, meilės šitas mano vaikas gavo be galo daug, ypatingas laikas. Grįžus jam buvo labai sunku – porą savaičių jis labai daug verkė. Gal jam trauma buvo, kad mes į visas šalis išsilakstėm. Dar nežinau, kokie jie yra čia – dar iki galo nepripratom.

Reklama

Komentarų: 3

  1. Ypač geras palyginimas – mes su vyru per tris vaikus nuo vienas kito, kaip paveikslo rėmeliai. Ieva, Jums ne administracinį darbą dirbti, o rašytoja būti! Lina, puikus interviu!

  2. Rita, ačiū. Dvigubas.

  3. Negaliu nustoti skaityti MM straipsnių. Ačiū širdingas!
    O mamos Ievos atvirumas mane taip įkvėpė. Nesumeluotos ir tikros emocijos, tokios artimos žemiškajai mamai (man). Aplink tik tobulos mamos – nepykstančios, kantrios, besąlygiškai mylinčios ir suprantančios, straipsniai – kaip netraumuoti, nesugadinti, neįskaudinti savo vaikų…o jei tokia nesi? Jei pyksti kasdien ir vakarais graužiesi iki negalėjimo, kokia bloga mama esi…Mamos Ievos išgyvenimai tokie artimi. Vieta ,kai ,,Atsimenu momentus kelionėje, kaip nenorėdami (iš reikalo) susėsdavom į šeimos ratą – susikabinam rankomis ir sutardavom, kad pasakysim po vieną komplimentą kiekvienam šeimos nariui.“- nukautavo – verkiu ir mokausi. Ačiū.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: