Nebrėžiant ribų: sklandymas tarp pasakų ir realybės

Viktorija Grigorjeva gilinasi į terapinį pasakų poveikį

Viktorija Grigorjeva gilinasi į terapinį pasakų poveikį

Pasakininkė. Tikriausiai taip tiksliausiai galima būtų apibrėžti sritį, kurioje kasdien yra psichologė Viktorija Grigorjeva. Be to, kad užsiima pasakų terapija, veda seminarus vaikams ir tėvams, nuolat pasitikrina savo teorijas su fantazuoti linkusiu šešiamečiu savo sūnumi.

Pradžioje aš užsikabinau už formuluotės – ką reiškia vaiku rūpintis, ir ką – skirti jam dėmesio.

Ko gero, su tuo susiduria visi tėvai. Paprastas pavyzdys:  nuvedi vaiką į parduotuvę, nuperki jo ilgai lauktą žaislą, po to kartu suvalgote picą, leidi jam išsižaisti žaidimų kambary. O grįžus namo, kai manai, kad dabar užsiimsi savo reikalais, vaikas nori ko? Jūsų dėmesio. Čia yra atsakymas: parūpinote jam gerą laisvalaikį, bet neskyrėte dėmesio.

Kas yra atsidavusiai žaisti?

Tuo metu negalvoti apie savo rūpesčius. Leisti vadovauti vaikui. Jis režisuoja, tu – tik įsijungi ir žaidi. Stebėti vaiką, klausti, kaip jis jaučiasi, ar jam smagu. Tai yra dėmesys: stebėti, kaip vaikas mąsto, kaip sugeba spręsti problemas, kaip perteikia savo požiūrį.

Kartais tam laiko reikia apčiuopiamai daug. Mažai vaikų iš karto gali atsakyti į klausimą „kaip tau sekėsi“.

Jei mes vaiką užkraunam tokiais klausimais iškart po darželio, jam sunku. Juk darželis iš vaiko reikalauja labai daug energijos. Jis – visai kaip suaugusiems darbas. Ir kartais grįžus norisi, kad niekas prie tavęs nebelįstų, nes protas nori poilsio. Jie turi mobilizuotis, prisitaikyti prie aplinkos taisyklių – ir tai reikalauja labai daug energijos. Ir dar po darželio prašyti, kad vaikas mobilizuotųsi, analizuotų, kaip jam sekėsi darželyje… – vaikui tai yra sunku.

O kaip sužinoti, kas jam svarbu, kaip paklausti?

Parodyti, kad jį supranti. Paklausti – pavargai? Ko dabar norėtum? Vaikai labai greitai pajaučia, ar juos mes girdime. Labai gera knyga, labiau net ne vaikams, yra „Mažasis Princas“, kurioje tiesiai parašyta, kad vaikams nėra svarbi ta informacija, kuri svarbi tėvams – koks tavo draugo vardas, kur jis gyvena. Vaikui svarbi ne konkretika, o įspūdžiai, emocijos – tai jis ir užfiksuoja. Jis gali neatsiminti, kokias konkrečias veiklas darė, bet kas jam sekėsi ar nepavyko – atsimins.  Iki septynerių metų vaiko loginis mąstymas susiformuoja tik tiek, kad jis būna pasiruošęs sisteminiam mokymuisi. Iki tol jiems svarbus fantazavimas. Užtat nereikia vaikams per daug tikroviškai aiškinti: kur kas geriau pateikti paralelę, papasakoti susijusią istoriją arba ją išžaisti.

Ir pasakas vaikai girdi kitaip, nei mes. Jiems ir siaubai ne tokie siaubingi.

Kas rašo pasakas? Suaugęs, kuris šį žanrą taiko vaikams. Jis sukuria vidinį pasaulį, kuris atitinka vaiko vidinį pasaulį. Visada labai įdomu, kaip vaikas supranta, iššifruoja pasakas. Aš manau, kad svarbus yra skirtumas tarp tautinių pasakų ir autorių turinčių istorijų. Tiesa, kartais jos persipina: Šarlis Pero „Raudonkepuraitę“ sudėliojo iš daugelio girdėtų istorijų, kurias pasakojo aplinkiniai žmonės. Vaikas turi žinoti grėsmes: kai būni vienas, su svetimais bendrauti neturėtum. O jei tai paaiškintum teoriškai… dar vienas geras metodas – leisti, kad vaikas savo žaislui paaiškintų, kokie yra pavojai.

Įdomus aspektas: tokio modelio, kad nuo svetimų bėgtum, mano vaikai nėra niekada matę – su svetimais mes bendraujame maloniai.

Skirtumas yra tai, kad šalia yra suaugę, veikiantys kaip saugikliai. Bet negali būti visada su vaiku šalia ir fiziškai jį apsaugoti. To ir nereikia.  Apie pavojus jis turi žinoti, nes jie tikrai yra – ir tam nereikia eiti į mišką.

Vėlai pradėjęs kalbėti A. Einšteinas vaikystėje girdėdavo nuolatinius mamos patvirtinimus, kad apie jį pasaulis dar išgirs

Vėlai pradėjęs kalbėti A. Einšteinas vaikystėje girdėdavo nuolatinius mamos patvirtinimus, kad apie jį pasaulis dar išgirs  (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Kaip formuluoti jam žinią, ką svarbiausia perduoti?

Kad yra visokių suaugusiųjų, kad žmonės gali būti pavojingi. Ir ne tik tie, kurie akivaizdžiai agresyvūs. Kitų agresija yra užslėpta. Vaikas turi galėti suaugusiajam pasakyti ne, net ir tuomet, kai su juo bendraujama maloniai.

Juk visų konkrečių situacijų nesumodeliuosi, kaip perduoti pagrindinę mintį? Neslopinti intuityvaus vaikų jausmo dėl mandagumo?

Vaikai išties nuskaito žmones be jų socialinių kaukių. Geriausia yra mokyti savo pavyzdžiu – rodyti, kad jūs patys pasitikite savo jausmais. Ne tik vienareikšmiškai sakyti vaikui, ką jis turi daryti, bet įvesti jį į kontekstą – vaikas turi suprasti, kodėl yra tokios taisyklės, kodėl mes iš jų reikalaujame tam tikro elgesio. Vaikai apie trejus pradeda suprasti, kad jie yra atskira respublika. Ir tada, jei nekreipsime dėmesio į vaiko galimybes, jis gali pradėti ieškoti ribų, dažnai – keldamas pavojų sau. Jei tėvai neakcentuoja, kad vaikas turi jėgų, kad jos auga kartu su juo, gali strigti harmoninga branda. Aš-koncepcija yra svarbi, o jai didelę įtaką daro kiti: jei vaikui nuolat sakoma, kad jis negali, formuojasi neigiamas savęs suvokimas.

Bet dabar visi prisiskaitę knygų ir retai savo vaikams sako tiesiogiai žlugdančius dalykus. Dažniau – tai, kas kyla iš noro apsaugoti, sužiūrėti, iš neva gerų intencijų.

Psichologai sako, kad jei apsiimate kažką vaikui drausti, pasiruoškite begalinę kantrybę jam aiškinti, kodėl taip darote. Iki šešerių vaikai nesusieja savo elgesio ir jo pasekmių. Pasakokite jam istorijas, parodykite situacijas iš šalies, kad jis taptų tarsi žiūrovu.

Kaip savęs suvokimas formuojasi? Vaikystėje? Ir jam įtaką greičiausiai turi artimiausi žmonės?

Vaikas visuomet teiks pirmenybę vienam iš suaugusiųjų. Tai gali atsiskleisti per pokalbius, per piešinius – kokio dydžio piešia mamą ir tėtį, kaip arti jie yra, ar apskritai yra. Mama vien dėl to, kad praleidžia daugiau laiko, duoda daugiau saugumo jausmo. O tėvas – daugiau disciplinos.

Jei vaikas jaučiasi saugus fantazuoti, jo vaizduotė neturi ribų

Jei vaikas jaučiasi saugus fantazuoti, jo vaizduotė neturi ribų (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Mano aplinkoje yra tokių mažų mergaičių, kurios savo tėčius vynioja aplink pirštą, ir tik mamos geba nustatyti ribas.

Tėvai dažniausiai dirba ne namie, mažiau rūpinasi buitimi, grįžę su vaikais tiesiog žaidžia, skiria savo dėmesį. Bet jei tėvas prieš žaisdamas pareikalautų susitvarkyti, jo vaikas greičiausiai paklausytų. Neseniai skaičiau rašytojo Kornejaus Čiukovskio dukters prisiminimus – kaip jie, vaikai, laukdavo grįžtančio tėčio, kuris su jais žaisdavo. Nes tas laikas būdavo ypatingas.

O gal visai gerai, kad mama ir tėtis turi skirtingus santykius su savo vaikais?

Taip. Bet abu turėtų dalyvauti vaiko žaidimuose. Kad ir valandą, per dieną padalintą po dvidešimt minučių, pažaistų su vaiku. Tada vaikas priima tėvus kaip žaidimo partnerius ir formuojasi visai kiti santykiai, kitos emocijos. Jei tik tėtis būna žaidimų partneris, formuosis skirtingi santykiai – pas mamą eis, kad juo pasirūpintų, o pas tėtį – išsikalbėti. Toks modelis labai sustiprėja, jei tėvai išsiskiria: mamai paprastai tenka visa buitis kasdien, o tėčiui – sekmadienis, iki kurio jie nesimatė. Ir jis būna pasiruošęs vaiką lepinti.

Papasakokit konkrečius pavyzdžius – kiek vaikystėje gali susiformuoti tvirtas pagrindas, savo vertės suvokimas, kuris padeda sudėtingose situacijose?

Man pavyzdys yra Einšteinas. Būdamas arti savo atradimų, jis pats tikėjo savimi, jautė savo potencialą, jautė, kad stovi ant ribos, kad tuoj įvyks kažkas svarbaus, ir jei jo galvoje nebūtų nuolat skambėjęs mamos balsas, kad jis yra svarbus…  Vaikystėje jis buvo labai nekalbus, ir jo auklėtojai jam girdint pasakydavo, kad jis yra atsilikęs. O mama, jei tai išgirsdavo, visada replikuodavo, kad apie šį vaiką jūs dar išgirsite, kad jis yra ypatingas. Tai jam suteikė tvirtybės ir tikėjimo savimi.

Marina Cvetajeva turėjo seserį. Ir jos trise su mama vakarais kurdavo pasakas. Seserys, žinoma, konkuruodavo, siūlydavo savo veikėjus ir veiksmus, o mama sugebėdavo taip apjungti istoriją, kad abi jos liktų patenkintos – ir tas visagalės mamos jausmas jai išliko ilgam.

Kitą fiziką, Nobelio premijos laureatą, tėvas pasivaikščiojimų metų skatindavo domėtis aplinka – kaip formuojasi medžių laja, kaip auga šaknys, kaip raitosi lapai. Tas smalsumas paskatino vaiką atsiduoti mokslui.

Man šie pavyzdžiai – labai skirtingi. Juk nesinori už vaiką sugalvoti, kas jam turėtų būti įdomu.

Jei matai, kad vaikui neįdomu, žinoma, keiti kalbą. Juk kiekvienas mes gimstame su galimybėmis kažką daryti. Ir labai svarbu atsiskleisti, daryti tai, kam esame gimę. Tam reikia, kad nuo mažumės vaikui būtų pažadintas smalsumas, platesnis noras pažinti pasaulį.

Žiūrėdami į vaikus, galime prisiminti stiprų kiekvieno žmogaus norą pažinti pasaulį

Žiūrėdami į vaikus, galime prisiminti stiprų kiekvieno žmogaus norą pažinti pasaulį (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Ir kartais tai taip lengva – užtenka pažiūrėjus į dangų paklausti, ką mato tuose debesyse…

Labai svarbu skatinti žmogų fantazuoti. Jei leidi tai daryti vaikams, kai priimi juos, kokie jie yra – vaikų vaizduotė neturi ribų. Kartais didesniems jau reikia pasakyti – leidžiu tau fantazuoti, kad jie nebegalvotų, ar nepasirodys kvaili ir neatitinkantys reikalavimų.

Vedu tokį terapinį užsiėmimą suaugusiems, kai žmonės turi atsakyti, ką turėtų mūsų civilizacija daryti ir ko nedaryti, kad išliktų. Tada išaiškėja, kas iš tiesų yra labai svarbu. Man tai – būti su savimi sąžininga. Reikia pripažinti, kad mums reikia ne tik to komforto, kurį mes esame susikūrę. Kodėl yra tiek turtingų ir garsių žmoių, kurie išeina savo noru? Gyvenimas pagerėja, kai priimi save tokį, koks esi.

Tikriausiai per ilgus metus išmoksti taip prie visų taikytis, kad ne iš karto žinai, koks esi.

Fantazijos tam labai padeda. Žmonių, kurie kurdami būna sąžiningi patys sau, leidžia sau kurti be ribų, kūriniai išlieka nepriklausomai nuo aplinkybių. Tarkim, Leonardo da Vinči – visi kūriniai aktualūs šitiek metų. Nes jie atsako į klausimus, kas ir koks yra žmogus. O vaikai sugeba save priimti tokius, kokie gimė, kol mes nepradedame diktuoti, kas yra gerai, o kas – blogai. Kartais reikia atsiduoti tam jausmui, kurio net žodžiais neišeina apibūdinti – tai yra geras instrumentas savo dešiniojo pusrutulio vystymui.

Leonardas da Vinčis, Antuanas de sent Egziuperi, ką dar galėtumėte paminėti iš kūrinių, kurie gali daryti įtaką?

Aš dabar su savo vaiku skaitau istoriją apie Robinzoną Kruzą. Jis susiduria su ne tik fiziniais, bet ir psichologiniais sunkumais – aš esu vienas. Su tuo susiduria anksčiau ar vėliau kiekvienas vaikas. Vienatvės, kaip ir mirties, baimė yra egzistencinė. Vaikystėje formuojasi gebėjimas save priimti: svarbu, kad vaikui nereikėtų kompanijos visada ir nuolatos, kad jis jaustųsi saugus. Reikia jam žinoti, koks jis yra įdomus, ir kad jis gali išlikti ir būdamas vienas. Kitaip šitos baimės atsinešamos ir į suaugusiųjų gyvenimą.

Kartais atrodo, kad ir duoti progą panuobodžiauti vaikui yra visai naudinga.

Vaikas turi žinoti, kad jis yra reikalingas, pripažintas, ir su šiais jausmais jį galima palikti vieną žaisti. Ir pažadus, kad sugrįši, kad būsi, kai jam reikės, reikia tesėti. Bet išmokti būti vienam žmogui yra būtina. Vaikų pažinimo instinktas – labai stiprus. Jie gali būti mūsų mokytojai, nes suaugę pasaulį dažnai priima kaip duotybę, besikartojančią buitį.

Gebėjimas būti vienam - esminė savybė, kurią reikia išugdyti vaikui Žiūrėdami į vaikus, galime prisiminti stiprų kiekvieno žmogaus norą pažinti pasaulį (nuotrauka - Raimondos Vyšnios)

Gebėjimas būti vienam – esminė savybė, kurią reikia išugdyti vaikui Žiūrėdami į vaikus, galime prisiminti stiprų kiekvieno žmogaus norą pažinti pasaulį (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Sakote, kad pasakas reikia ne tik skaityti, bet ir nagrinėti.

Empatija, gebėjimas pažiūrėti į situaciją skirtingais kampais vaikui yra svarbu.  Kad jis žinotų, kad pats yra kūrėjas ir kad gyvenimas yra labai įvairus. Todėl gerai, jei vaikas išžaidžia pasakas. Jas visada reikia ne tik perskaityti, bet ir aptarti. O kaip būtų, jei veikėjas būtų pasielgęs kitaip. O jei tu būtum veikėjas, kaip elgtumeis? O jei būtum kalnas? Aš esu už tai, kad vaikai patys kurtų pasakas. Pradžiai reikia, kad tėvai tai inicijuotų. Gal užrašyti jų pasakojimus ar paaiškinimus, o vėliau perskaityti ir pasikalbėti? O gal atsiųsti vaikui tikrą laišką kokio personažo vardu? Įtraukti jį į bendrus užsiėmimus, rašyti atsakymą tam personažui?

Ką reikia suteikti vaikui? Juk ne tik buitį. Skaičiau garsių žmonių prisiminimus apie vaikystę, kiek daug duoda tai, kad vaikas gali būti savimi, kad toks, koks jis yra, gali būti saugus. Juk pagrindinis žmogaus poreikis – gauti malonumą iš gyvenimo. Užsikasus tarp darbų, kartais užtenka penkiolikos minučių poilsio, atsijungimo, kad vėl galėtum naujai pažiūrėti į gyvenimą. Mes galėtume daugiau pastebėti, ką mums gali duoti vaikai ir iš jų pasimokyti. Jei tik norime.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: