Ta, kuri išklauso ir sustiprina – dula

Vitalija-ir-siena kavdratas

Dulos užduotis yra grąžinti atsakomybę moteriai, padėti jai pasijusti stipriai, pasitikinčiai, galinčiai pačiai

Vitalija Butkienė – dviejų dukterų ir vieno pakeliui mama, dula, tėvystės paskaitų lektorė, viena iš Prieraišiosios tėvystės centro steigėjų. Dar – moteris, kuri moka mintį paversti veiksmu. O veiksmus nupasakoti sklandžiai, jautriai, tiksliai ir su erdve pagalvojimui – vėliau, tam laikui, kai kava baigsis, o noras pabūti pradėtoje temoje – dar ne.

Pradėkim nuo asmeniškumų. Kokios priežastys atvedė į dulas ir apskritai prieraišiąją tėvystę? Ir dar tokiu masteliu, kad ne tik rastum atsakymus sau, bet ir skleistum tai, ką sužinojai?

Štai – klausei manęs, o pati atsakei. Iš tiesų taip ir yra – jei tau kyla klausimas, ieškai atsakymo. Randi, tada jį arba pasitvirtini, priimi ir jis tampa tavo gyvenimo būdu, arba ieškai kito atsakymo. Jei atsakymas tampa gyvenimo būdu, nieko specialiai nereikia daryti. Žmonės aplinkui pradeda rastis savaime, formos, veiksmas –  tiesiog iš paties gyvenimo. Nesakyčiau, kad tikslingai kur nors ėjau. Bet dabar, būdama šitame taške, suprantu, kad įvyko tai, kas dėsningai turėjo įvykti. Iš pradžių randasi ieškojimas, alkis. Tada atsakymas, perpratimas. Paskui – galimybė pasidalinti tuo, ką radai, supratai. Tas pasidalijimas, mano galva, vyksta ne stovint aikštėje ant statinės ir rėkiant, neva pažiūrėkite, ką aš radau!, o tiesiog gyvenant savo gyvenimą. Ir jei kažkas klausia, o tu gali padėti, tai ir padedi.

Prieraišiosios tėvystės centras atsirado iš ankstesnių užsiėmimų, kai supratome, kad nebetelpame neformaliose veiklose. Dulos irgi ateina į Lietuvą natūraliai. Iš pradžių susirinko grupė moterų pirmam susipažinimui su dula iš Jungtinės Karalystės, vėliau dalis jų nutarė tęsti mokymąsi – ir dabar turime pirmąsias dulas, kurios jau dalyvauja gimdymuose.

Kodėl besilaukiančios moterys ieško dulų? Kai aš nešiojau pirmą vaiką, net nesijaučiau besilaukianti – tiesiog Aš buvau Nėščia.

Neveltui pirmas nėštumas vadinamas karališku. Jo metu dauguma mūsų esame vienas didelis, storas, išdidus ego. Ir taip turi būti – juk tai laikas, ypač paskutiniai mėnesiai, kai labai daug gali skirti ir dovanoti pati sau.  Įdomu, kad dulos gana dažnai ieško besilaukiančiosios antro, trečio vaiko, kai moterys jau turi gimdymo patirtį, be to, mažiau koncentruojasi ties savimi. Jos ieško kitokios gimdymo patirties.

O poreikiai visų skirtingi – vienos labai giliai kapsto, ieško atsakymų į nuo vaikystės kylančius klausimus, joms reikia pereiti per savo kaltes, baimes. Kitoms reikia paprastų dalykų – fizinio palaikymo, pamokymo, kaip susiruošti gimdymui, palydėjimo į ligoninę. Dulos užduotis – nesiūlyti daugiau, nei žmogui reikia. Įvertinti, atpažinti, kokie yra tikrieji moters poreikiai.

Mūsų visuomenė yra linkusi tikėti išorės ekspertais, judėti inercijos būdu. Kaip švelniai skleisti žinią – kad būtų šis moteris įgalinantis balsas, bet kartu jis nespaustų?

Kiekvienas kalba savo balsu ir pagal savo supratimą. Mano pirminė pozicija – ieškoti bendradarbiavimo taškų, o ne prieštaros, bandyti apčiuopti, kur mes galime padėti vieni kitiems.  Visų –  ir mamos, ir tėčio, ir artimųjų, ir medikų, ir dulų tikslas – kad mama ir vaikelis jaustųsi kuo geriau.

472648_550550731663796_2033200826_o

Žinios dažnai padeda įveikti nepagrįstas išankstines gimdymo baimes ir mitus (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Ir tas „kuo geriau“  yra išmatuojama – gimdymai su dulomis pavyksta sklandžiau, švelniau, greičiau.

Taip, statistika, skaičiais šitoje proto ir skaičių visuomenėje galima pasiremti. Tačiau turbūt labiausiai dulos veiklos prasmingumą patvirtina tai, kad paslauga pasaulyje labai populiarėja – vadinasi, tai reikalinga. Na ir atsiliepimai po gimdymo. Moterys dėkoja, laukdamosis kito vaikelio, vėl gimdymui rengiasi su dulomis. Nors negali sakyti, kad būna tik gerai – būna visaip. Būna ir nesusikalbėjimo.

Kai pasikvieti dulą, tarsi atrodo, kad perduodi jai atsakomybę už savo gimdymą.

Dulos užduotis yra grąžinti atsakomybę moteriai, padėti jai pasijusti stipriai, pasitikinčiai, galinčiai pačiai. Ką darai, jei pajunti, kad moteris tiki, jog tu padarysi ar nuspręsi kažką už ją? Mąstai, kodėl ji taip elgiasi, kartu ieškai priežasties ir, aišku, neprisiimi sau per daug. Kai žiūri į septynių mėnesių vaiką, besiprašantį ant rankų, žinai, kad jis tikrai nevaikšto, tik ropoja – ir neši. O kai jam ketveri, ir sako, kad negali eiti, tai galvoji, kodėl jis prašosi nešamas ir ką gali padaryti, kad jis vėl pradėtų eiti. Tačiau jei bendrų sprendimų nepavyksta rasti, dula irgi gali atsisakyti dirbti su moterimi ar nukreipti pas kitą dulą.

Mūsų visuomenėje moterims apskritai trūksta tikėjimo savimi, savo galiomis, savo jausmais.

Tai yra esmė. Mes sakome, kad mūsų tikslas – kuo geriau nusiteikusi, kuo ramesnė mama, kuo geriau prižiūrimas, mylimas mažylis. O būdas tai pasiekti ir yra moters įgalinimas. Padėjimas moteriai pasitikėti savimi, rasti savo atsakymus,  apsibrėžti ribas ir pasakyti Aš Galiu. Tai yra labai svarbu.

Ir man pačiai norisi tos  išmatuojamos konkretikos – kaip jūs tą padarote?

Ta konkretika – labai individuali. Tam tikri dalykai yra bendri, bet iš principo su kiekvienu žmogumi vyksta vis kitaip. Tiesiog klausaisi ir girdi, kuriose vietose kyla rūpestis, nepasitikėjimas, kur reikia pagalbos ar netgi skauda.  Ir tada bandai eiti.

Skamba kaip terapija.

Taip, tam tikra prasme ir tik iš dalies. Nes labai daug yra paprasčiausio fizinio ir emocinio palaikymo: kartu kvėpuoti, laikyti už rankos, pasirūpinti daiktais ir panašiai. Svarbu suprasti, kad dula gali padėti tik tiek, kiek gali – nes yra vietų, kur nebegali, ir tuomet reikia kitų specialistų, kitų kompetencijų. Bet jeigu  moterį neraminantys dalykai yra išsprendžiami su dula, sprendžiame. Tarkim, moteris sako – bijau į ligoninę, nes nežinau, kaip ten viskas vyksta. O ką mes galim padaryti, kad tavo baimė sumažėtų? Gal nuvažiuoti į ligoninę ir ją apžiūrėti? Paklausinėti personalo, o kaip ten viskas? Arba: bijau, kad vyras nespės grįžti iš komandiruotės. O gal yra kitas žmogus, kuriuo galima pasitikėti, kuris gali būti kartu? Arba: bijau, nes noriu gimdyti natūraliai, o mama mane gimdė per Cezario operaciją – gal galime sėsti pažiūrėti statistikos, jei ji moterį ramina, arba pakalbėti, ar tikrai yra realių indikacijų operacijai, arba pažiūrėti, kokias emocijas kelia jos mamos pasakojimai. Sėdame ir šnekamės.

Matai, jūs šnekatės. O gimdant sistemoje, niekas su tavimi nesikalba.

Taip, ir tai yra psichosomatika, ne tik fiziologija. Tam tikra prasme dula ateina padėti ir medikams, nes ji ateina būti su moterimi, jau žinodama jos istoriją, lūkesčius, santykius su artimaisiais – tai, ko gydytojai nežino. Jei gydytojai ar priimantys akušeriai turėtų tokį santykį su gimdyve, daugiau laiko ir galimybių išklausyti bei būti kartu, dulų reikėtų mažiau. Vyksta pasidalijimas – dula negali kištis į medikų darbą, ji yra šalia moters, tačiau, padėdama moteriai, ji gali sumažinti stresą personalui.

1401533_632692413449627_219587020_o

Net išmokti paprašyti pagalbos moterims yra sunku – jos pratusios būti stiprios  (nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Moterys prieš gimdymą turi įvairių baimių.

Dulos „lagamine“ yra trys skyriai – žinios, emocinis palaikymas (empatija, išklausymas) ir fizinė pagalba – labai reali ir konkreti: paglostyti, atnešti, įpilti. Žinios labai dažnai padeda pereiti per nepagrįstas baimes arba mitus – kad ir apie siaurus klubus ar mamos Cezario operacijas. Šitoje vietoje galima remtis informacija, statistika, kai kurioms moterims visai pakanka turėti išmatuojamą atsakymą, ir jis ramina. Kitoms, gali būti, reikės daugiau emocinio palaikymo, daugiau pasikalbėti, išverkti jūras ašarų. Gali būti, kad reikės abiejų ar visų trijų dalykų. Kiekvienu atveju kitaip. Tačiau dula negali padaryti, to,  ko nenori daryti pati moteris, sakykime, moteris gali turėti labai daug baimių ir visai nenorėti jų atsikratyti. Dulai reikia gebėti priimti visus moters sprendimus, kad ir kokie jie būtų.

O baimes visi mes linkę pavadinti kilniai arba priimtinai visuomenei.

Taip, ir čia glūdi esmė – ar nori keistis? Gimdymas, motinystė, tėvystė – jie labai keičia gyvenimus, tiesiog atsuka tave prieš save patį – tarsi prieš veidrodį. Tiesos veidrodį, kuris nieko neslepia ir rodo, kaip yra. Gali rinktis, ką su tuo daryti – tiesiog užsimerkti ir nieko nematyti, atsukti nugarą ar sukaupti drąsą ir galvoti, kaip gyventi toliau. Dulai irgi reikia išmokti drąsiai, atvirai priimti moters situaciją.

Nespausti, nelaužti, nepiršti savo nuomonės…

Jokiu būdu. Ir jei moteris mano, kad jos siauri klubai, ji nenori gimdyti pati ir pasirenka Cezario operaciją, negali jos versti elgtis kitaip – gali tik nuspręsti, ar esi pati pasirengusi išbūti šalia – iki operacijos, po jos. Kitose šalyse, kur žiūrima lanksčiau, dula gali būti ir per operaciją.

Lietuvoje pasirengimo tėvystei kursų yra daug. O kas vyksta po to…

Laikotarpis po gimdymo man asmeniškai yra itin svarbus. Pati po abiejų gimdymų išgyvenau įvairias krizes ir džiaugiuosi, kad šalia buvo žmonių, kurie padėjo, palaikė. Noriu palinkėti visoms moterims drąsiai prašyti pagalbos visų, kurie gali padėti. Lietuvoje nėra realiai veikiančios valstybinės sistemos, orientuotos į pagalbą po gimdymo, kaip, tarkime, yra Šveicarijoje. Šioje srityje dar labai yra ką veikti ir pamažu pokyčiai vyksta: jau drąsiau kalbame apie pogimdyvinę depresiją, poros santykių pokyčius po vaikelio gimimo ir panašius dalykus. Dulos puikiai įsilieja į šiuos procesus. Dulos net yra skirstomos – padedančios prieš gimdymą, gimdymo metu ir po jo. Juk po gimdymo mamai ir abiem tėvams daug iššūkių – pirmas išmaudymas, išėjimas į lauką, palaikymas dėl žindymo, vyresnių vaikų santykiai ir kita. Dulos čia labai daug gali pagelbėti. Žinoma, tai atrodo labai nauja – įsileisti kažką į savo namus tokiu jautriu periodu. Juolab kad esam mokyti, jog prašyti pagalbos, pasitikėti kitu reiškia būti silpnam. Tačiau juk tai labai drąsu – pripažinti sau, kad kartais negali atlaikyti visų namų kampų, kad kartais geriau pailsėti, pabūti su savo vaikeliu ir paprašyti, kad indus ir grindis išplautų draugė, anyta ar… dula.

Ir tai nereiškia, kad esi defektyvi.

Taip, taip: tai reiškia, kad aš myliu save ir leidžiu sau daryti tai, kas yra svarbiausia. Tai ypatingas laikas. Mes juk negalime gyvenime padaryti visko. Turime laiko tiek, kiek turime – ir daug darbų. Tai gal jais galima pasidalinti su aplinkiniais?

Be to, į gimdymo dulos pareigas įeina bent vienas pokalbis po gimdymo – o kaip tu jauteisi? O kaip tu dabar vertini savo patirtį? Tokios „išsikalbėjimo“ tradicijos mes, galima sakyti, irgi neturime. Būna, sutinki mūsų mamų ar močiučių amžiaus moteris, kurios su menkiausiomis detalėmis gali papasakoti savo gimdymo patirtis, jų akyse ašaros – ir supranti, kad tai labai svarbu: turėti su kuo pasidalinti. O jos nešiojosi tas patirtis visą gyvenimą, kol dabar, sulaukusios garbaus amžiaus, leidžia sau apie tai prabilti. Tarybiniais laikais gimdymo sistema buvo mažiau palanki, ir visuomenė turėjo daugiau tabu. Nors, žinoma, itin daug priklauso ir nuo šeimos – daug yra tokių, kurios ir tuomet gražiai išgyvendavo ypatingus gimties momentus.

1273297_615468231838712_239903987_o

Jei norime, kad vaikai būtų laimingi, rodykime jiems laimingo gyvenimo pavyzdį(nuotrauka – Raimondos Vyšnios)

Šeima. Ką galim mes kaip mamos padaryti, kad dukters gimdymas būtų sklandus?

Nenusisukti nuo to ne visada mums patogaus motinystės veidrodžio. Nes vaikai mokosi ne kaip kitaip, tik iš mūsų realaus gyvenimo, o ne iš mūsų gražių kalbų ar moralizavimo. Žiūrėkime ten, kur nepatogu, žiūrėkime, kur ir kokias sėklas galime pasėti. Bandykime suprasti, kaip mylėti save, kaip padėti sau būti laimingai, kaip padėti kitiems, kartu neišsibarstant be reikalo. Kaip sudėlioti prioritetus tarp savęs, artimųjų, bendruomenės, pasaulio – tai labai didelė ir sunki užduotis. Jei tai mums bent nors kiek pavyks, mūsų vaikams bus lengviau gyventi. Ypač jei nuo pat pirmos jų gyvenimo akimirkos žvelgsime į juos ne tik su meile, bet ir su pagarba, jei ne tik juos mokysime, bet ir jų klausime, klausysime, girdėsime juos.

Meilė sau yra terminas, kuris sklando aplink. Kas tau į jį įeina?

Man tai pirmiausia įsiklausymas į save ir bandymas suvokti, ko aš noriu ir kodėl, ar man tai patinka, ką man tai duoda, kiek aš tame augu, kiek galiu padaryti save laimingesnį, geresnį, kiek per mane viso to gauna kiti, kokia mano prasmė ir paskirtis šitame pasaulyje. Atskyrimas pelų nuo grūdų, gebėjimas aiškiai ir drąsiai brėžti ribas, kur noriu, o kur jau nebe – ir su vaikais, ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, ir su visa aplinka. Pagarba gyvybei visomis jos formomis ir suvokimas, kad aš esu viso šito dalis – ir ne bet kokia, bet veikianti, mylinti, kurianti. Suvokimas, kad esu gavusi labai didelę dovaną – savo laiką šiame gyvenime. Ir bandymas suprasti, kaip aš ją noriu išgyventi ir panaudoti, kad gyvybė toliau per mane tekėtų kuo sklandžiau, kuo lengviau. Paradoksas, kad kai įvardiji žodžiais, atrodo viskas paprasta, net banalu, o kai reikia to iš tiesų pasiekti – supranti, kaip labai sudėtinga.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: