Pasakojimų jėga, padavimų galia

13 NERINGA-01

Gal skamba naiviai, bet man svarbu daryti gerus darbus Lietuvai

 Šią žiemą turėjau progą susipažinti su mergina, į kurios vardą sureagavau iš karto. Ji – Kotryna Zylė. Mano pirmagimė – Kotryna, kūdikystėje vadinta zyle. Ar šiaip sau nutinka tokie atsitiktinumai? Tik jau ne tada, kai esi nusiteikusi, kad kiekviena diena yra nuotykis. Su Kotryna užaugusiąja susėdom jos dizaino studijoje su langu į dangų – ketinom aptarti jos pirmąją knygą „Milžinas Mažylis“. Per porą valandų aptarėm ją, Islandijos žvejus, garsiukus, kartoninę kiaušinienę, nakvynes Himalajuose, italų būdą, darbą sau, susitikimą su šalies Prezidente, pas kurią, vaikštančią pievoje ties Baltuoju tiltu, Kotryna atvažiavo dviračiu. Išėjau pasikrovusi – nuo to gebėjimo gyventi pilnu tempu ir sava vaga, mėgaujantis savo laisve ir nesikišant į kitų teritoriją.

Kaip, neturėdama savų vaikų, sugalvojai rašyti jiems knygą?

Labai natūraliai įsitraukiau: savo magistro darbui Vilniaus Dailės akademijoje sugalvojau temą apie UNESCO saugomą paveldą Lietuvoje. Man užkliuvo, kad pasauliniu mastu pripažinti, svarbūs dalykai Lietuvoje mažai žinomi – mes patys jais nesididžiuojame, nekomunikuojame, žmonės tarsi jų nežino. Galvojau, kad kažkas yra ne taip. Dar man labai patiko mintis, kad darbas gali tapti kažkuo realiu, todėl nuėjau į UNESCO komisiją ir pasiūliau bendradarbiauti. Padariau projektą, pasikviečiau juos į darbo gynimą, ir jiems patiko. Susibendravome – vėliau mūsų studija „PRIM PRIM“ darė keletą komisijos užsakymų.

O palikimas, padavimai mane užkabino giliau. Domėdamasi Kernave ir Kuršių nerija, atradau, kad daugelį kalnų supylė milžinai. Mano tėtis turi sukaupęs didelę biblioteką, taip pat ir knygų su padavimais. Jose ir rinkausi medžiagą. Pamačiau, kokia forma tie padavimai rašomi – skaičiukai ir kelios eilutės. Tai ne pasakų forma, jos nesukurtos skaityti vaikams. Man pačiai skaitant kitų parašytas knygas svarbu jausti, įsivaizduoti. Gal dėl to visai nepalyginamas knygos skaitymas ir filmo žiūrėjimas – knyga yra visiškas stebuklas, tu tarsi nugyveni joje aprašytą gyvenimą.

Ar skaitot knygas vienas kitam su vyru garsiai?

Aš mėgstu šiaurietišką, atšiaurią gamtą

Aš mėgstu šiaurietišką, atšiaurią gamtą

Keistas klausimas. Bet taip! Vyras prašydavo, kad jam paskaityčiau, ką rašau. Jis neskaito grožinės literatūros, jei aš noriu kažkuo pasidalinti, turiu jam perskaityti. Ir su draugais kartais vieni kitiems skaitome.

O kaip vis tik ta vaikų literatūros kryptis?

Aš gerai jaučiu savo vidinį vaiką, prisimenu, kaip vaikystėje žiūrėjau į pasaulį. Norėčiau, kad kiti vaikai knygą vertintų taip pat kaip aš. Mano sesers sūnus Vincentas buvo pagrindinis knygos klausytojas. Kai jis ir jo sesė sirgdavo, kartais juos prižiūrėdavau. Buvau neįdomi teta, nes ateidavau ir dirbdavau, nežaisdavau su jais. Bet kai reikėdavo užmigdyti, pasakojau savo istorijas. Tiesiog skaitydavau – tada dar net nebuvo iliustracijų. Didžiausias įvertinimas buvo, kai pastebėjau, kad jie žaidė milžiną – mano širdis cukrumi apsipylė.

Man vaikai patinka tuo, ką dar iš savęs atsimenu – kad tai tas pats žmogus, kuris vėliau būna suaugęs, po to – senas. Ir tik jam būnant vaiku, nors jo charakteris išlieka panašus, gali kalbėtis atvirai, nes po to atsiranda sienos, apribojimai, normos. Vaikai viską daro labai nuoširdžiai ir atvirai. Jie man patinka kaip maži suaugę. Pati vaikų neturiu, bet draugų, kurie turi mažų vaikų, yra. Labai patogu, kad kol kas galiu vien tik linksmąsias akimirkas išgyventi, gaunu pabendrauti, ir kartu dar nėra asmeninės atsakomybės ir rūpesčių.

Turėjai daug medžiagos ir nutarei dalintis?

7musis-01

Juk tautosaka ir reiškia – tauta seka. Todėl visi galime tapti jos dalimi

Aš nuo vaikystės tikiu, kad jei kažkas kitas sugeba, tai galiu ir aš. Gal tai laiko ir priemonių klausimas, bet tikiu: nėra neįmanomų dalykų. Ką aš sužinau, man tampa svarbu. Palikimas, istorijos yra svarbūs Lietuvos mastu, vadinasi, kiti žmonės irgi turi jas sužinoti. Artimai aplinkai kartais sunkiau papasakoti, nei tolimesniems žmonėms. Man labai žavu matyti, kaip maži postūmiai paskatina didelius pasikeitimus. Ne visada taip suveikia, bet dažnai pavyksta. Juk gyvenam Lietuvoje, o mažoje šalyje ir vienas žmogus gali padaryti realų pokytį. Man pačiai postūmis buvo, kad mano idėja patikėjo UNESCO, kai gavau jų moralinį palaikymą – komisija globoja ir „Milžiną Mažylį“.

Dabar knygų vaikams daug, bet padavimams dar niekas nesuteikė šiuolaikinės formos. Man ši mintis kilo, pamaniau, kad gal to reikia ir daugiau kam. Juk kadaise padavimai išgyveno, nes žmonės juos pasakojo vieni kitiems – taip jie ir atkeliavo iki mūsų. Lygiai taip ir aš tapau viena iš tų pasakotojų – ir tai nėra paveldo sugriovimas ir iškraipymas. Man labai žavu, kad mes turime teisę kurti tautosaką, juk ji ir reiškia – tauta seka. Ir istorijas galima tiesiog pasakoti, kaip tą vakarą norisi, kaip pagal savo patirtį gaunasi.

Kurios istorijos tapo „Milžino Mažylio“ dalimi?

Peržiūrėjau per savo filtrą: kad būtų kuo archaiškesni laikai ir niekas man negalėtų, remdamasis istoriniais faktais, prikišti, kad rašau netiesą. Kad siužetas nesikartotų, kad milžinas apkeliautų Lietuvą. Norėjau atrinkti įdomesnius, bet tikrus, nutikimus. Man pačiai nuostabus atradimas buvo skraidantys ežerai – apie juos tiek daug papasakota, kad, atrodo, kad jie išties buvo, ir beveik kiekvienoje apylinkėje. O aš sugebėjau užaugti iki savo metų ir nebuvau girdėjusi tokių istorijų.

Ne tik pati rinkai medžiagą, rašei, bet ir iliustravai?

Su knyga gyvenau dvejus metus, jau noriu paleisti ją gyventi savo gyvenimo. Jai reikėjo labai daug kantrybės. Rašymas man buvo primirštas – tokio ilgumo teksto iki šiol nebuvau rašiusi. Bet susiplanavau laiką ir dirbau pagal planą. Kadangi turėjau žemėlapį, kaip milžinas keliauja, buvo lengviau.

Knygos kūrimui skyriau dvejus metus - dabar jau noriu paleisti ją į pasaulį

Knygos kūrimui skyriau dvejus metus – dabar jau noriu paleisti ją į pasaulį

Iliustracijų man norėjosi kuo kokybiškesnių, įdomių rakursų, taip pavaizduoti, kad būtų įdomu skaityti ne tik tekstą, bet ir vaizdą. Tiek reikėjo kantrybės, ir tiek laiko užėmė, kad, ko gero, kitiems knygų iliustruoti negalėčiau – vien dėl to, kad sunku būtų įvertinti darbo kainą. O sau tą laiką skyriau. Bet po daug laiko, skirto piešimui, buvo įdomu perskaityti tekstus – juos pradėjau kitaip matyti. Labai džiugino, jei persiskaitydavo sklandžiai. Rodos, viskas taip ir buvo, ir aš tesu transliatorė, o ne kūrėja.

Trumpesnius tekstus esu rašiusi ir anksčiau – „Literatūrai ir menui“ esu siuntusi savo pasakojimus iš Himalajų. Nuo dvyliktos klasės iki dabar jie yra publikavę gal mano dešimt kūrinių. Kartais jausdavau, kad  negaliu neparašyti. Nežinau, kodėl. O kai parašydavau, maniau, kad galima ir publikuoti. Aš mėgstu išgirsti, kaip gyvena teksas – ir ne tik pagyrimus, bet ir konstruktyvią kritiką. Pats į savo darbus žiūri kritiškiau, nuo per daug pagyrimų ima salti. Dažnai konkstruktyvi kritika rodo, kad žmogus skyrė laiko, pasigilino.

Knygoje yra tikrų dalykų iš gyvenimo?

Vienas draugas turi namelį pelkėse. Pas jį dažnai būname. Jis yra vieno herojaus iš mano knygos prototipas, jų savybės labai panašios. Tas namelis pelkėse – labai vieniša vieta.

Gyvenimą saulės ritmu, pagal kurį gyveno ir milžinai, patyriau Nepale. Keliavom ten dviese su vyru. Mėnesį ir labai atšiauriai. Kilom į trijų, keturių, penkių kilometrų aukštį. Ten mūsų akyse krito ledynai. Man patinka keliauti dviese, tuomet atkrenta šalutiniai dalykai – nereikia su niekuo derintis, gali daryti taip, kaip nori. Toje kelionėje yra buvę, kad galvojau – viskas, paskutinioji. Manau, kad ir šioje knygoje yra dalis Himalajų – nes ten labai stipriai jauti, kad esi vienas. Giliausiai tą jausmą išgyvenau, kai naktį teko lįsti iš savo miegmaišio į lauką – aplinkui tik kalnai, žvaigždės ir tyla. Čia tikriausiai niekada nepatirčiau to gyvenimo, kai išmoksti gultis su saule ir keltis su saule, nes tiesiog nėra elektros, ir naktį yra labai tamsu. Mūsų gyvenimas dabar jau labai kitoks, mes turime dirbtinius saulėtekius ir saulėlydžius. Ten žmonės ir šiandien gyvena taip, kaip pas mus gyveno labai labai seniai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: