Kokone virš pilkų stogų: Gintė, jos Liudvikas ir Gustavas

38-erių Gintė Zurbaitė kartu su vyru Gintaru augina aštuonmetį Liudviką, pustrečių Gustavą ir keturmetę labradorę Gilę. Per virtuvės langą žiūrėdamos į lapkričio rūke baltuojančią Katedros varpinę, nebaigtais sakiniais kalbamės apie aštuonerius veiklos metus namuose, jos organizuojamas labdaros muges, improvizuotas animacines pasakas, blogą ir tarsi dviem centimetrais virš žemės pakilusį pirmagimį ir jo autizmą. Nuotraukos – Vyšnios.

Pasak mano socialinio draudimo knygelės aš - grafikos dizainerė. Rimti dizaineriai, ko gero, paurgztų, kad esu savamokslė. Šiauliuose baigiau dailę, bet ko tik aš nedirbau: buvau aukle 4 šeimose, paišiau animacijos studijoje, rašiau arbatos aprašus, netyčia buvau pasodinta prie grafinių programų. Žliumbiau kol klaviatūrą apsėmė, meldžiaus, kad tik niekas jokio darbo neatneštų - NIEKO nemokėjau kompu, galėjau tik ranka nupiešti. Iki šiol man rankinis mielesnis. Magistras - aliejinė tapyba, bet diplomo taip ir "nenusitapiau", išvažiavau paskui būsimą vyrą į Vilnių. Diplomas, kaip dokumentas, pravertė tik kartą: padėjo gauti pirmąjį auklės darbą. O kitus gavau rašydama laiškus. Rašydavau tol, kol pasikviesdavo pokalbio. Laiškus rašau iki šiol. Ir mamos tetai į Ameriką, ir Valdorfo darželiui - norėčiau, kad Gustavas pradėtų jį lankyti nuo kito rudens. Naminiai tie mano vaikai.

Pasak mano socialinio draudimo knygelės aš – grafikos dizainerė. Rimti dizaineriai, ko gero, paurgztų, kad esu savamokslė. Šiauliuose baigiau dailę, bet ko tik aš nedirbau: buvau aukle 4 šeimose, paišiau animacijos studijoje, rašiau arbatos aprašus, netyčia buvau pasodinta prie grafinių programų. Žliumbiau, kol klaviatūrą apsėmė, meldžiausi, kad tik niekas jokio darbo neatneštų – NIEKO nemokėjau kompu, galėjau tik ranka nupiešti. Iki šiol man rankinis piešimas mielesnis. Magistras – aliejinė tapyba, bet diplomo taip ir nenusitapiau, išvažiavau paskui būsimą vyrą į Vilnių. Diplomas, kaip dokumentas, pravertė tik kartą: padėjo gauti pirmąjį auklės darbą. O kitus gavau rašydama laiškus. Rašydavau tol, kol pasikviesdavo pokalbio. Laiškus rašau iki šiol. Ir mamos tetai į Ameriką, ir Valdorfo darželiui – norėčiau, kad Gustavas pradėtų jį lankyti nuo kito rudens. Naminiai tie mano vaikai.

 

Blogą pradėjom rašinėti 5-iese. Mane turbūt paskutinę į kompaniją pasikvietė. Pavadinimą sugalvojau ne aš, bet taip prilipo, kad dabar jau kai kam esu Gintė iš Kokono. O aš tokia kamerinė pelė savam kokone, saviraiškai tokia erdvė man labai tinka.Per blogą su daug žmonių susipažinau, taip pat – ir su Nora. http://www.pauksciupienas.lt/ Dabar su ja kartais keičiamės žaislais: ji turi daug vaikų, daug žaislų, o dar nuosavą žaislų parduotuvę, man pasisekė

Blogą pradėjom rašinėti 5-iese. Mane turbūt paskutinę į kompaniją pasikvietė. Pavadinimą sugalvojau ne aš, bet taip prilipo, kad dabar jau kai kam esu Gintė iš Kokono. O aš tokia kamerinė pelė savam kokone, saviraiškai ši erdvė man labai tinka.Per blogą su daug žmonių susipažinau, taip pat – ir su Nora. Dabar su ja kartais keičiamės žaislais: ji turi daug vaikų, daug žaislų, o dar nuosavą žaislų parduotuvę, man pasisekė.

 

Juokiuosi, kad nebėra naujų pažįstamų, nesusijusių su Kokono mugėmis. Pirmą mugę  organizavom, nes reikėjo gelbėti Liudviko darželį. Jis buvo mažytis, privatus ir labai specialus. Visi vaikai turėjo raidos bėdų,dėl to daug personalo, išlaikyti tokį sunku.  Nutarėm daryti, kaip daug Valdorfo mokyklų ir darželių – organizuoti mugę, kurios pelnas skiriamas bendruomenės reikmėms. Parašiau kvietimą, paprašiau per tinklaraščius ir socialinius tinklus pagalbos pažįstamų ir bičiulių, pradėjau savo bloge aprašinėti prekes, ir mugiautojai patys susirinko. Labai pasiteisino internetas – žmonės ateidavo jau žinodami, ką ras. Ir taip kasmet jau 5-tus metus. Šiemet mugė bus gruodžio 1-ąją Moksleivių rūmuose, jos pelną skirsim autistų vaikų vasaros edukacinėms stovykloms, jose savanoriaujančiųjų išlaikymui. Gintės kaklo papuošalas – iš http://bijunai.wordpress.com/.

Juokiuosi, kad nebėra naujų pažįstamų, nesusijusių su Kokono mugėmis. Pirmą mugę
organizavom, nes reikėjo gelbėti Liudviko darželį. Jis buvo mažytis, privatus ir labai specialus. Visi vaikai turėjo raidos bėdų,dėl to daug personalo, išlaikyti tokį sunku. Nutarėm daryti, kaip daug Valdorfo mokyklų ir darželių – organizuoti mugę, kurios pelnas skiriamas bendruomenės reikmėms. Parašiau kvietimą, paprašiau per tinklaraščius ir socialinius tinklus pagalbos pažįstamų ir bičiulių, pradėjau savo bloge aprašinėti prekes, ir mugiautojai patys susirinko. Labai pasiteisino internetas – žmonės ateidavo jau žinodami, ką ras. Ir taip kasmet jau 5-tus metus. Šiemet mugė bus gruodžio 1-ąją Moksleivių rūmuose, jos pelną skirsim autistų vaikų vasaros edukacinėms stovykloms, jose savanoriaujančiųjų išlaikymui. Gintės kaklo papuošalas – iš http://bijunai.wordpress.com/.

 

Prisimenu, kai lankiau darželį, Šiauliuose buvo aktyvus karinis oro uostas. Naikintuvų garsas toks specifinis, labai ilgesingas. Aš žiūrėdavau per tvorą į savo devynaukštį, ir galvodavau, kodėl tėvai negali tiek laiko skirti man, kiek darbui. Ir dabar manau, kad darželiai yra tėvams, ne vaikams. Esu nemoderni šiuo klausimu.

Prisimenu, kai lankiau darželį,Šiauliuose buvo aktyvus karinis oro uostas. Naikintuvų garsas toks specifinis, labai ilgesingas. Aš žiūrėdavau per tvorą į savo devynaukštį, ir galvodavau, kodėl tėvai negali tiek laiko skirti man, kiek darbui. Ir dabar manau, kad darželiai yra tėvams, ne vaikams. Esu nemoderni šiuo klausimu.

 

Šiame name buvo likę du butai – pirmame ir aštuntame aukšte. Atėjau į statybas, lubos atrodė aukštos kaip bažnyčioje. Šis langas mane ir papirko. Norėjau jo skliautą išpiešti. Liudvikui buvo metai, kol prisiruošiau, praėjo dar beveik dveji, o tada sužinojom, kodėl jis nustojo kalbėti. Mums patarė palaukti, nes buvo neaišku, ar piešiniai neblaškys, neerzins. Bet tikrai prisiruošiu, taškytis teptukais - mano aistra.

Šiame name buvo likę du butai – pirmame ir aštuntame aukšte. Atėjau į statybas, lubos atrodė aukštos kaip bažnyčioje. Šis langas mane ir papirko. Norėjau jo skliautą išpiešti. Liudvikui buvo metai, kol prisiruošiau, praėjo dar beveik dveji, o tada sužinojom, kodėl jis nustojo kalbėti. Mums patarė palaukti, nes buvo neaišku, ar piešiniai neblaškys, neerzins. Bet tikrai prisiruošiu, taškytis teptukais – mano aistra.

 

Indais galiu demonstruoti, kaip keičiasi gyvenimas su vaikais – nuo kolekcionuojamų indų: japoniškų, iš kelionių parsivežtų porcelianų, po truputį perėjom prie IKEA, vėliau apskritai – Maximos. Kažkaip simboliškai jie dūžta.

Indais galiu demonstruoti, kaip keičiasi gyvenimas su vaikais – nuo kolekcionuojamų indų: japoniškų, iš kelionių parsivežtų porcelianų, po truputį perėjom prie IKEA, vėliau apskritai – Maximos. Kažkaip simboliškai jie dūžta.

 

Mano tėtis staliaus kraują turbūt paveldėjo iš savo senelio. Dabar jis Šiauliuose turi baldų apdailos cechą. Visi virtuvės ir svetainės baldai, išskyrus sofą, jo daryti. Kažkada grįžę į Šiaulius prasukom pro jo dirbtuves, tėtis sumetė iš to, kas buvo po ranka šitą mašiną-riedlentę. Gustavui. Ne man vienai ji pasirodė labai stilinga.

Mano tėtis staliaus kraują turbūt paveldėjo iš savo senelio. Dabar jis Šiauliuose turi baldų apdailos cechą. Visi virtuvės ir svetainės baldai, išskyrus sofą, jo daryti. Kažkada grįžę į Šiaulius prasukom pro jo dirbtuves, tėtis sumetė iš to, kas buvo po ranka šitą mašiną-riedlentę. Gustavui. Ne man vienai ji pasirodė labai stilinga.

 

Laukiniai esam, mėgstam važiuoti prie ežerų ir upelių. Liudvikui labai svarbus vanduo, jis jį visur susiranda ir gali būti be galo. Labai gera vasarą būti prie jūros. Mano svajonė – turėti sodybą su per kiemą tekančiu upeliu, kuriame galėtum maudytis tik išilgas, kad niekas ten nenuskęstų.

Laukiniai esam, mėgstam važiuoti prie ežerų ir upelių. Liudvikui labai svarbus vanduo, jis jį visur susiranda ir gali būti be galo. Labai gera vasarą būti prie jūros. Mano svajonė – turėti sodybą su per kiemą tekančiu upeliu, kuriame galėtum maudytis tik išilgas, kad niekas ten nenuskęstų.

 

Čia – seniausia namų knyga, dar mano močiutės Adelės, smetoninės pradinių klasių mokytojos. Man patinka vertimas. Naujai leidžiamose skiriasi ne tik tekstas: gramatika, stilius, kinta ir bendros vertybės. Juokiuosi, kad  ir galvų mažiau nukapojama, ir kvailiais rečiau išvadinama. Vyras pasakas sau skaito, vaikystėje jų nežinojo. Vaikams aš paprastai pati kuriu – ką matau, tą dainuoju. Gustavas mėgsta užsakyti istorijas – „papasakok apie tigrą ir dryžuotą arbatą“, „apie džipą“, „apie nykštuką Jeronimą“. Mano vyras turi lakią fantaziją, mėgstam pakliedėti, žodžius pavartalioti kai nuobodu mašina važiuot ar šiaip, be progos. http://kokonas.wordpress.com/2013/10/16/pasaka-pagal-uzsakyma/ Mano šventu įsitikinimu, neturiu nei klausos, nei balso, jokio muzikinio supratimo (darželio chore už mane šalia stovinti „Dainų dainelės“ laureatė dainuodavo, o aš už ją paskui zuikius piešdavau),  bet nusprendžiau, kad lopšinėms to mano balso užteks, abiems vaikams dainavau pridainavau. Nors Gustavas dabar jau liepia nebedainuoti. Geriau sausainį atnešti. O dar geriau - du

Čia – seniausia namų knyga, dar mano močiutės Adelės, smetoninės pradinių klasių mokytojos. Man patinka vertimas. Naujai leidžiamose skiriasi ne tik tekstas: gramatika, stilius, kinta ir bendros vertybės. Juokiuosi, kad ir galvų mažiau nukapojama, ir kvailiais rečiau išvadinama. Vyras pasakas sau skaito, vaikystėje jų nežinojo. Vaikams aš paprastai pati kuriu – ką matau, tą dainuoju. Gustavas mėgsta užsakyti istorijas – „papasakok apie tigrą ir dryžuotą arbatą“, „apie džipą“, „apie nykštuką Jeronimą“. Mano vyras turi lakią fantaziją, mėgstam pakliedėti, žodžius pavartalioti kai nuobodu mašina važiuot ar šiaip, be progos. Mano šventu įsitikinimu, neturiu nei klausos, nei balso, jokio muzikinio supratimo (darželio chore už mane šalia stovinti „Dainų dainelės“ laureatė dainuodavo, o aš už ją paskui zuikius piešdavau), bet nusprendžiau, kad lopšinėms to mano balso užteks, abiems vaikams dainavau pridainavau. Nors Gustavas dabar jau liepia nebedainuoti. Geriau sausainį atnešti. O dar geriau – du.

 

Visi mūsų namuose – kavininkai. Liudvikas nekalba, kalbos suvokimas irgi netobulas, jis pažįsta pasaulį kitais pojūčiais, puikiai veikia uoslė, ji - jo kelrodė žvaigždė.  Ne kartą kavinėje bandėme įsiūlyti kavos be kofeino, paprastai pauosto iš tolo ir iš karto atstumia – tokią  gerkite patys. Namuose geriam viską, kas kava pavadinta: miežių, gilių, cikorijų, mano mamos skrudinamą morkų kavą. Į kavines visi penki retai vaikštom, Gilė - tikrai ne kavinių ar galerijų šuo, ji paprasta lapausė, visus nukamuotų savo necivilizuotu draugiškumu. Savaitgalias su vaikais užsukam į Cukatas http://www.cukatos.lt/ išgerti kavos. Turbūt galėtume susiversti ją stovėdami per dešimt minučių, bet vis tik pabandom susėsti padoriai bent trumpam, kartais pavyksta. Visi ten turi savo desertą: morkų pigagas; Gustavui, labai juodas labai šokoladinis - Gintarui, aš paprastai išbandau vis ką nors nauja, o Liu po savo kapučino tiesiog patykoja ir nukniaukia mūsų kavos likučius.

Visi mūsų namuose – kavininkai. Liudvikas nekalba, kalbos suvokimas irgi netobulas, jis pažįsta pasaulį kitais pojūčiais, puikiai veikia uoslė, ji – jo kelrodė žvaigždė. Ne kartą kavinėje bandėme įsiūlyti kavos be kofeino, paprastai pauosto iš tolo ir iš karto atstumia – tokią
gerkite patys. Namuose geriam viską, kas kava pavadinta: miežių, gilių, cikorijų, mano mamos skrudinamą morkų kavą. Į kavines visi penki retai vaikštom, Gilė – tikrai ne kavinių ar galerijų šuo, ji paprasta lapausė, visus nukamuotų savo necivilizuotu draugiškumu. Savaitgaliais su vaikais užsukam į Cukatas išgerti kavos. Turbūt galėtume susiversti ją stovėdami per dešimt minučių, bet vis tik pabandom susėsti padoriai bent trumpam, kartais pavyksta. Visi ten turi savo desertą: morkų “pigagas” Gustavui, labai juodas labai šokoladinis – Gintarui, aš paprastai išbandau vis ką nors nauja, o Liu po savo kapučino tiesiog patykoja ir nukniaukia mūsų kavos likučius.

 

Gilę pirkom lygiai prieš ketverius metus kaip terapinį šunį. Žinau, skamba nelabai skaniai gyvūnų teisių gynėjams, bet aš ir nesidangstau: ketinom išnaudoti būtent tas savybes, kurių mums reikėjo. Draugavimui su ypatingais vaikais mums rekomendavo seterius arba retriverius. Aš, tiesą sakant, kiek apsidrausdama (juk nesame laikę gyvūnų niekad) siūliau iš pradžių pabandyti paimti iš prieglaudos, ten reikia ir trumpalaikės globos,  – dar ir geras darbas būtų buvęs – bet vyras nutarė, kad su šunim negalima atmestinai – jei jau turi, jis tavo, nėr čia ko bandyt, turi būti atsakingas. Pirmus kelis mėnesius man buvo ir faina - mielas minkštas šunelis, ir  sunku, atrodydavo, kad net dūstu nuo jo vilnų, maniau, jau alergija ir mane ištiko. Paskui pasakiau sau garsiai, kad Gilė - mūsų šuo, ji čia ir dabar, ji kažkam yra džiaugsmas ir dusulys-kosulys dingo. Gaurai, netvarka, šunų ėdesio kvapas liko, tik dabar jau nepuolu perskalbti drabužio, jei Gilė jį pauosto, ir triskart per dieną grindų neplaunu. Su šuniu keliauti yra brangiau – turi rinktis  sodybą, kuri priima su gyvūnais, nebegali tilpti į keturvietį kambarį, o jei palieki kitų globai, gresia gausios lauktuvės.

Gilę pirkom lygiai prieš ketverius metus kaip terapinį šunį. Žinau, skamba nelabai skaniai gyvūnų teisių gynėjams, bet aš ir nesidangstau: ketinom išnaudoti būtent tas savybes, kurių mums reikėjo. Draugavimui su ypatingais vaikais mums rekomendavo seterius arba retriverius. Aš, tiesą sakant, kiek apsidrausdama (juk nesame laikę gyvūnų niekad) siūliau iš pradžių pabandyti paimti iš prieglaudos, ten reikia ir trumpalaikės globos, – dar ir geras darbas būtų buvęs – bet vyras nutarė, kad su šunim negalima atmestinai – jei jau turi, jis tavo, nėr čia ko bandyt, turi būti atsakingas. Pirmus kelis mėnesius man buvo ir faina – mielas minkštas šunelis, ir sunku, atrodydavo, kad net dūstu nuo jo vilnų, maniau, jau alergija ir mane ištiko. Paskui pasakiau sau garsiai, kad Gilė – mūsų šuo, ji čia ir dabar, ji kažkam yra džiaugsmas ir dusulys-kosulys dingo. Gaurai, netvarka, šunų ėdesio kvapas liko, tik dabar jau nepuolu perskalbti drabužio, jei Gilė jį pauosto, ir triskart per dieną grindų neplaunu. Su šuniu keliauti yra brangiau – turi rinktis
sodybą, kuri priima su gyvūnais, nebegali tilpti į keturvietį kambarį, o jei palieki kitų globai, gresia gausios lauktuvės.

 

Autistiški vaikai yra išrankūs maistui. Mūsiškis bet ko nevalgys, vertins tik skonį - supjaustęs žvaigždutėm pieniškas dešreles jo nepapirksi. Nėra tokių ragavęs. Jis išradinėja ir maisto derinius, ką kitas valgytų su uogiene, maniškis – su alyvų aliejumi. Liudvikas tikriausiai galėtų būti žaliavalgis: kremta nevirtas bulves, burokėlius, brokolius, morkas, žiedinius kopūstus.

Autistiški vaikai yra išrankūs maistui. Mūsiškis bet ko nevalgys, vertins tik skonį – supjaustęs žvaigždutėm pieniškas dešreles jo nepapirksi. Nėra tokių ragavęs. Jis išradinėja ir maisto derinius, ką kitas valgytų su uogiene, maniškis – su alyvų aliejumi. Liudvikas tikriausiai galėtų būti žaliavalgis: kremta nevirtas bulves, burokėlius, brokolius, morkas, žiedinius kopūstus.

 

Pagal subordinaciją Gilė šeimoje yra paskutinė. Visi išsikraunam ant jos. Nepiktai, neskaudžiai, tiesiog visiems patinka paglamžyt jos minkštas ausis. Paprastai ji kantriai palaukia, o jei jau tampa nepakenčiama  – nukiūtina į kampą. Liu mėgo padrybsot šunį užgulęs, Gustavas ją apsikabinęs užmigdavo. Ji dosniai vaišinama viskuo, ypač tuo, ko patys vaikai jau nebenori.

Pagal subordinaciją Gilė šeimoje yra paskutinė. Visi išsikraunam ant jos. Nepiktai, neskaudžiai, tiesiog visiems patinka paglamžyt jos minkštas ausis. Paprastai ji kantriai palaukia, o jei jau tampa nepakenčiama – nukiūtina į kampą. Liu mėgo padrybsot šunį užgulęs, Gustavas ją apsikabinęs užmigdavo. Ji dosniai vaišinama viskuo, ypač tuo, ko patys vaikai jau nebenori.

 

Vakare vyras su Gustavu prisiskaito Top Gear, ir keliauja į parduotuvę pirkti „fufageno“ už dvylika litų. Paaiškėja, kad „fufagenas“ yra citroenas. Bet svarbu, kad gale būtų atsarginis ratas – turime jų pridraskę nuo kitų mašinų ir klijuojame.

Vakare vyras su Gustavu prisiskaito Top Gear, ir keliauja į parduotuvę pirkti „fufageno“ už dvylika litų. Paaiškėja, kad „fufagenas“ yra citroenas. Bet svarbu, kad gale būtų atsarginis ratas – turime jų pridraskę nuo kitų mašinų ir klijuojame.

 

Darbas iš namų yra kompromisas. Kai pagalvoju apie darbą nuo aštuonių iki penkių, man būtų labai didelis stresas laiku išsiruošti, pasidažyti, apsirengti ir dar vaikus suruošti. Labai patogu, kad dabar to nereikia. Iš kitos pusės, taip gaunu nenormuotą darbo dieną. Kartais labai norėčiau prie kompiuterio sėsti ne naktį, kai pažiūri į laikrodį – dieve, jau pirma. Paspaudi du mygtukus – jau dvi!

Darbas iš namų yra kompromisas. Kai pagalvoju apie darbą nuo aštuonių iki penkių, man būtų labai didelis stresas laiku išsiruošti, pasidažyti, apsirengti ir dar vaikus suruošti. Labai patogu, kad dabar to nereikia. Iš kitos pusės, taip gaunu nenormuotą darbo dieną. Kartais labai norėčiau prie kompiuterio sėsti ne naktį, kai pažiūri į laikrodį – dieve, jau pirma. Paspaudi du mygtukus – jau dvi!

 

Ir Gustavas yra alergiškas, bet mums po Liudviko autizmo  visokios alergijos – juokas. Kai Liu buvo mažas, keletą metų gyvenom be jokių pieno produktų ir gliuteno. Būdavo, nuvažiuojam prie jūros, vakare draugai geria vyną, o mes su Gintaru dar kemšam batoną. Jei ryte skauda galvą, kaltinam batoną. Kai maitinau Liudviką, vienu metu nuo nesibaigiančių antialerginių dietų mane vėjas galėjo nupūsti. Galėjau valgyti tik avižas ir kažką panašaus – atsidarai spintelę, pažiūri į jas, uždarai ir vėl eini vaiko maitinti. Mamos kilogramai krinta, bet vaiko žandai raudoni nors nusprok. Paskui atradom homeopatiją.

Ir Gustavas yra alergiškas, bet mums po Liudviko autizmo visokios alergijos – juokas. Kai Liu buvo mažas, keletą metų gyvenom be jokių pieno produktų ir gliuteno. Būdavo, nuvažiuojam prie jūros, vakare vaikai miega, draugai geria vyną, o mes su Gintaru dar kemšam batoną. Jei ryte skauda galvą, kaltinam batoną. Kai maitinau Liudviką, vienu metu nuo nesibaigiančių antialerginių dietų mane vėjas galėjo nupūsti. Galėjau valgyti tik avižas ir kažką panašaus – atsidarai spintelę, pažiūri į jas, uždarai ir vėl eini vaiko maitinti. Mamos kilogramai krinta, bet vaiko žandai raudoni nors nusprok. Paskui atradom homeopatiją.

 

Domiuosi istorija. Taip pat – ir žodžių kilme. Įstrigo, kad lietuviškai sako žindomas kūdikis, ne vaikas. O kūdikis yra iki tol, kol pradeda vaikščioti. Gal ir sutapimas, bet maniškiai savanoriškai abu patvirtino tokias lietuvių kalbos taisykles.

Domiuosi istorija. Taip pat – ir žodžių kilme. Įstrigo, kad lietuviškai sako žindomas kūdikis, ne vaikas. O kūdikis yra iki tol, kol pradeda vaikščioti. Gal ir sutapimas, bet maniškiai savanoriškai abu patvirtino tokias lietuvių kalbos taisykles.

 

Tikriausiai dauguma su sunkiomis ligomis ar ypatingais vaikais randa kelius pas raganas. Aš taip vadinu visa, kas yra už mano suvokimo ribų. Buvau sau davusi metus -  tiek laiko ketinau priimti visus iš dangaus nukritusius pasiūlymus ir žinias šia tema.  Buvom ir pas energetikus, ir pas dvasininkus, pas katalikus, pas stačiatikius, net reiki iniciacijas gavau. Esu racionali, ir pinigų man buvo gaila, tai ištvėriau nepilnus aštuonis mėnesius ir pasakiau vyrui - gana. Negaliu vis iš savo vaiko varyti velnio, jei pati jo nematau. Visi  pamini, kad viskas priklauso nuo mamos – per daug ant tų mamų ir taip kraunama, joms irgi reikėtų atsikvėpti.  Ir tradicinė, ir netradicinė medicina sako tą patį, tik kitais žodžiais. Iš esmės, autizmas - ryšio trukdžiai. Smegenų jungtys ar ryšys su Žeme - vadinkim kaip norim, gyvenimas su jais nuo diagnozių, etikečių nesikeičia. Buvo laikas, kai Liu man atrodė lyg dviem centimetrais nuo žemės pakilęs.

Tikriausiai dauguma su sunkiomis ligomis ar ypatingais vaikais randa kelius pas raganas. Aš taip vadinu visa, kas yra už mano suvokimo ribų. Buvau sau davusi metus – tiek laiko ketinau priimti visus iš dangaus nukritusius pasiūlymus ir žinias šia tema. Buvom ir pas energetikus, ir pas dvasininkus, pas katalikus, pas stačiatikius, net reiki iniciacijas gavau. Esu racionali, ir pinigų man buvo gaila, tai ištvėriau nepilnus aštuonis mėnesius ir pasakiau vyrui – gana. Negaliu vis iš savo vaiko varyti velnio, jei pati jo nematau. Visi pamini, kad viskas priklauso nuo mamos – per daug ant tų mamų ir taip kraunama, joms irgi reikėtų atsikvėpti. Ir tradicinė, ir netradicinė medicina sako tą patį, tik kitais žodžiais. Iš esmės, autizmas – ryšio trukdžiai. Smegenų jungtys ar ryšys su Žeme – vadinkim kaip norim, gyvenimas su jais nuo diagnozių, etikečių nesikeičia. Buvo laikas, kai Liu man atrodė lyg dviem centimetrais nuo žemės pakilęs.

 

Abu esam šiauliečiai, ten ir susipažinom. Nuo 6 metų vienoj poroj šokom. Paskui vėl susitikom studijų metais. Dar nebuvom vedę, susipykom ir išėjom po Šiaulius pasivaikščioti. Užėjom į galeriją, kurių ten nėra daug, pamatėm obuolį. Nors pagal mitologiją obuolys yra nesantaikos simbolis, mums jis tapo susitaikymo ženklu.

Abu esam šiauliečiai, ten ir susipažinom.Nuo 6 metų vienoj poroj šokom. Paskui vėl susitikom studijų metais. Dar nebuvom vedę, susipykom ir išėjom po Šiaulius pasivaikščioti. Užėjom į galeriją, kurių ten nėra daug, pamatėm obuolį. Nors pagal mitologiją obuolys yra nesantaikos simbolis, mums jis tapo susitaikymo ženklu.

 

Mokyklos parinkimas Liudvikui mums buvo vertybių perkainojimas – ar reikėtų rinktis, kur gerai vaikui, ar kur norėtų tavo savimeilė ir statusas? Mes leidžiam į Vilties centrą. Daugelis net nežinom, kas, kokie žinomi žmonės tokius vaikus augina, nes jų niekas neafišuoja. Ir gerai. Garsiai rėkti apie ligas ir nereikia. Mes tik stengiamės neužsidaryti savyje ir fiziškai tarp keturių sienų.

Mokyklos parinkimas Liudvikui mums buvo vertybių perkainavimas – ar reikėtų rinktis, kur gerai vaikui, ar kur norėtų tavo savimeilė ir statusas? Mes leidžiam į Vilties centrą. Daugelis net nežinom, kas, kokie žinomi žmonės tokius vaikus augina, nes jų niekas neafišuoja. Ir gerai. Garsiai rėkti apie ligas ir nereikia. Mes tik stengiamės neužsidaryti savyje ir fiziškai tarp keturių sienų.

 

Kai atsikraustėm, šalia gyveno spalvingi žmonės. Jų apšnerkštam kieme tiesiog virė gyvenimas. Vyras pasidarydavo kavos, pasiimdavo žiūronus ir pramogaudavo

Kai atsikraustėm, šalia gyveno spalvingi žmonės. Jų apšnerkštam kieme tiesiog virė gyvenimas. Vyras pasidarydavo kavos, pasiimdavo žiūronus ir pramogaudavo.

 

Liudvikas lipdavo ant radiatoriaus, nes mūsų langai aukštai. Vyras padarė jam laiptus, kad tie radiatoriai nuo laipiojimo nenukristų.

Liudvikas lipdavo ant radiatoriaus, nes mūsų langai aukštai. Vyras padarė jam laiptus, kad tie radiatoriai nuo laipiojimo nenukristų.

 

Mane pirmą kartą taip fotografuoja  - be progos. Juk ne vestuvės, krikštynos. Nemoku pozuoti, nemėgstu savo atvaizdo. Ir veidrodžių irgi.

Mane pirmą kartą taip fotografuoja – be progos. Juk ne vestuvės, krikštynos. Nemoku pozuoti, nemėgstu savo atvaizdo. Ir veidrodžių irgi.

 

Rėmą veidrodžiui nutapė Liudvikas. Reikia jį tik iki dirbtuvių nuvežti, jau pora metų vežam. Kaip pas mus tie nebaigti darbai kaupiasi?

Rėmą veidrodžiui nutapė Liudvikas. Reikia jį tik iki dirbtuvių nuvežti, jau pora metų vežam. Kaip pas mus tie nebaigti darbai kaupiasi?

 

Žydra suknelė – irgi mugiavimo ženklas. Nusipirkau lino, nusiunčiau į Uteną, gavau suknelę.

Žydra suknelė – irgi mugiavimo ženklas. Nusipirkau lino, nusiunčiau į Uteną, gavau suknelę.

 

Mums gerai sekasi dirbti su sese http://www.sarunezurba.com/ , kuri yra fotografė. Kokone buvom puikus duetas: tekstas mano, vaizdai jos. Tik dabar, kai abi turim ne po vieną vaiką, vis sunkiau pavyksta susiderinti. Bet mes ir bendrų savajonių planų turi. Vis dar.

Mums gerai sekasi dirbti su sese, kuri yra fotografė. Kokone buvom puikus duetas: tekstas mano, vaizdai – jos. Tik dabar, kai abi turim ne po vieną vaiką, vis sunkiau pavyksta susiderinti. Bet mes bendrų svajonių ir planų turim. Vis dar.

 

Galvoju, kaip išsinešdinus iš miesto. Rudenį, žiemą, suprantu infrastruktūros privalumus. Bet vasarą aš čia klaikstu – dulkės, karštis.

Galvoju, kaip išsinešdinus iš miesto. Rudenį, žiemą, suprantu infrastruktūros privalumus. Bet vasarą aš čia klaikstu – dulkės, karštis.

 

Luna Lumina – dar vienas projektas. Rūta Elzė (http://elzesworld.blogspot.com/) kuria luminiečius, aš rašau apie juos istorijas. Išleisti knygą yra sudėtinga, o internete tikimės savotišką serialą pasakų sukurpti.

Luna Lumina – dar vienas projektas. Rūta Elzė kuria luminiečius, aš rašau apie juos istorijas. Išleisti knygą yra sudėtinga, o internete tikimės savotišką serialą pasakų sukurpti.

 

29. Ilgai neturėjom televizoriaus, bet per vieną krepšinio čempionatą vyras neiškentė. Mirtinai mums reikai itk vieno kanalo - „History“. Būnant namie, televizija ir internetas man padeda susigrabalioti žinias, kurias gaudavau iš kolektyvo. Na, aišku, kontorinių apkalbų kompensuoti negali niekas ;))

Ilgai neturėjom televizoriaus, bet per vieną krepšinio čempionatą vyras neiškentė. Mirtinai mums reikia tik „History“. Būnant namie, televizija ir internetas man padeda susigrabalioti žinias, kurias gaudavau iš kolektyvo. Na, aišku, kontorinių apkalbų kompensuoti negali niekas 😉

 

Komentarų: 11

  1. Labai geras, gražus ir šviesus straipsnis apie labai gerą, gražią ir šviesią asmenybę. Kai kalba Gintė, tai norisi klausyti , klausyti ir klausyti. Pasirodo, net apie sunkius dalykus galima kalbėti šviesiai. Linkėjimai!

  2. Stebiuosi tavo gebejimu nepaluzti, rasti nauja, kai rodos viskas nuobodu aplinkui, kai atsiranda sunkumai. Skanu skaityti tavo pasakojimus, smalsu ziureti, kas vyksta aplink jus. Ginte, tu nuostabi mama ir moteris, dziaugiuosi, kad nors siek tiek teko pazinti tave per Gr. Sekmes tau!

  3. be galo grazus straipsnis, smagiai skaitesi, labai jau daug info, bet idomu 🙂
    pritariu Rasai, si asmenybe be galo silta, sviesi, dekoju likimui ir Kokonui, kad mes susipazinom… gera matyti Liudviką Viltyje… labai gera sirdyje 😉

  4. Gintės nuoširdumas ir optimizmas labai įkvepia panašaus likimo šeimas. Šaunuole tu Ginte 🙂

  5. Zaviuosi tavim, Ginte! Ne veltui Liu pasirinko butent tave 😉

  6. ir man cia viskas taip grazu ir silta, svarbiausia – tikra! Ginte, jos asmenybe, jos seima, dideli (ir l. svarbus) darbai ikvepia ir rodo pavyzdi, jog viskas turi teigiama puse…

  7. oho! kometarus kažkaip čia praleidau. ateisiu vis laik’s nuo laiko pasiskaityti, kokia faina esu ;). ačiū, mergiotės!

  8. och… LinaLina, ištaisyk klaidas komentaro, ką? aš nemoku pati.
    eee…

  9. Aistė · ·

    Ginte, kodėl gi jūs nemėgstate savo atvaizdo? Man jūs be galo graži jauna moteris – tokia natūrali fėja, lietuvaitė, rugiagėlių spalvos lino suknele 🙂 Labai man artimas tipažas, noriu paskatinti jus džiaugtis savo ne tik vidiniu, bet ir išoriniu grožiu 😉

  10. Aiste, AČIŪ! pradedu mokytis, va, komplimentą jau prarijau – kaip skanu 😉

  11. Anonimas · ·

    Nuostabus straipsnis apie nuostabius žmones! Stiprybės jums ir sėkmės!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: