Apie tai, kaip keliuose Vilniaus namuose apsigyveno pelės

Vaikai nuomojamuose butuose nepageidaujami

Ieškant buto su vaikais, “ne” tenka išgirsti dažniau

Vieną vakarą susitikusios svetimoje svetingoje virtuvėje, su Rita dalinomės, kaip gyvenam. “Turim namus”, pasakė. Tada išsiplėtė. Aistringai. Paprašiau, kad surašytų, nes man skamba kaip patyrimas. Kalba Rita Stanelytė.

Kad žmonės tampa kitokiais, kai susilaukia vaikų, netikėjau, kol pačiai taip neatsitiko.  Bet kad dėl vaikų gali patirti diskriminaciją, netikėjau iki šios vasaros, kuomet mūsų trijų asmenų šeima, netrukus tapsianti keturių asmenų šeima, nusprendė paieškoti didesnio gyvenamojo ploto.

Trijų kambarių buto Vilniaus centre ar arčiau centro esančiuose rajonuose pradėjau lengvai dairytis dar sausio mėnesį ir, išsamiai susipažinusi su rinka, intensyviai ieškoti ėmiausi vasaros vidury. Nesibaiminau, kad ieškau kartu su studentais, nes vyliausi, kad esame kiek kitas segmentas – tiek kainos, tiek ir kokybės prasme.

Turiu pasakyti, kad rinktis buvo iš ko, tačiau ir mūsų reikalavimai buvo aukšti – kad būtų šviesus, erdvus, su liftu arba antras aukštas, patogus privažiavimas, balkonas, žaidimų aikštelė netoliese. Ir mes patys jautėmės turintys stiprias derybines pozicijas, nes esame padori šeima su vaikais, norime nuomotis minimum trims metams, esame finansiškai ir socialiai stabilūs. Tačiau buvo gerokai sudėtingiau, nei galėjo atrodyti.

Kai vienas mūsų nusižiūrėtas butas buvo išnuomotas ne mums, pamanėm, kad tai nesėkmė. Kai antro buto šeimininkas, po savatės trukusių derybų ir suderėtos kainos jo naudai, vietoj laukiamos nuomos sutarties, atsiuntė trumpą žinutę “Išnuomojau ne jums”, suvertėme kaltę šeimininko asmenybei.

Tačiau po trečio karto pradėjome įžvelgti tendenciją. Taip, butus apžiūrėti eidavome su mūsų beveik dvimete atamane, kuri per penkias minutes spėdavo apibėgti visus kambarius ir patampyti ten gyvenančius šuniukus už uodegos. Visų be išimties šeimininkų klausdavome, ar neprieštarauja nuomininkams su vaikais, be to visuomet pabrėždavome, kad į nuomos sutartį derėtų įrašyti punktą dėl sienų perdažymo, jei ta atamanė sugalvotų persikvalifikuoti į sieninių freskų tapytoją.

Tačiau nepreištaraujantys ar tariamai vaikams tolerantiški ir labai malonūs šeimininkai ir toliau galutiniame etape pasirinkdavo ne mus. Viena ne vilniečių pora, besigirianti nuomojamą butą įsirengusi “ne iš Senukų”, atsisakė mums išnuomoti net pasiūlius didesnę kainą.

Kita įsiminusi pora – mano sutiktas blogiausias nekilnojamojo turto agentas ir labiausiai užsispyręs nuomotojas – net negalėjo tiesiai į akis pasakyti, kodėl mūsų atsisakė. Po kelių buto apžiūrų, kai jau mes galutinai apsisprendėme, kad butas mums tinka, paprašiau agento atsiųsti preliminarią sutartį derinimui. Kai tos sutarties negavau, pati puoliau skambinti agentui ir klausti, kodėl jis delsia. O jis lyg niekur nieko man pranešė, kad šeimininkas persigalvojo ir buto nebeišnuomos, nes jame leis gyventi kažkokiems atvykstantiems giminaičiams. Na, labai neįtikimas pasiaiškinimas. Mano bitės kažką įtarė, o kai po kelių dienų pamačiau atnaujintą to buto skelbimą internete, aplinkiniais keliais išsiaiškinau, kad taip, šeimininkas nepanoro buto nuomoti šeimai su mažais vaikais, o agentas neturėjo drąsos nemeluoti.

Tik kelis kartus sulaukėme tiesaus neigiamo atsakymo. Viena šeima, kurios nuomojamo buto nuotraukose akivaizdžiai matėsi buto pritaikymas vaikams – dviaukštė lova su čiuožykla, mažos rožinės kėdutės svetainėje ir besisupantis arkliukas vonioje – pareiškė, kad mūsų vaikai per maži ir atsisakė net aprodyti savo namus.

Kitas vyrukas tiesiai pareiškė, kad nenuomos buto šeimai sau vaikais, jei ta šeima neturi nuosavo nekilnojamojo turto. Pasirodo, jis buvo susidūręs su atveju, kai nemokių ir agresyvių nuomininkų negalėjo iškraustyti lauk iš savo buvo, nes jie turėjo mažamečių vaikų, o šių kraustyti į gatvę negalima. Pasak jo, mūsų valstybės įstatymai gina mažus vaikus buto savininko sąskaita. Ar tikrai taip yra? Man pasirodė keista, bet vyruko nerimą dar galėjau suprasti.

Netikėto atsitiktinumo dėka (ėjome buto apžiūrėti be lakstančios dukros, tik su pilvu), jau gyvename šviesiame saulėtame buržuaziniame daugiabutyje su visais mums reikalingais patogumais. Bet vis dar esame nustebę dėl patirtos diskriminacijos dėl to, kad turime vaikų. Pasirodo, ne man vienai teko sunki dalia – radau net kelis straipsnius, kuriuose skundžiamasi tuo pačiu:

http://verslas.delfi.lt/nekilnojamas-turtas/buto-nuomai-ieskojusi-vienisa-mama-susidure-su-netiketa-diskriminacija.d?id=62096303

http://verslas.delfi.lt/nekilnojamas-turtas/buto-nuoma-tevai-su-vaikais-prilyginami-teroristams.d?id=46505303

Tik bijau, kad keliuose Vilniaus nuomojamuose butuose gali prisiveisti pelių – žinote, kaip sako liaudies išmintis: neerzink nėščiosios, nes apeisi pelėm….

Advertisements

Komentarų: 12

  1. Anonimas · ·

    argumentą apie peles (Dzūkijoje, beje, žiurkes…) reikėjo ištraukti kaip kozirį derantis. Tikrai suveiktų:)

  2. Taip, vaikų bijo kaip maro. Pirmą kartą, kai nuomojomės dviese, butą suradom labai lengvai. Antrą kartą, kai turėjom vieną lakstantį ir vieną kūdikį, dauguma į mus žiūrėjo atsargiai, o viena moteris vos metusi žvilgsnį pareiškė, kad su vaikais tai jau ne, jie gi sugadins visus jos nuo tarybinių laikų užsilikusius ir tik sodo nameliui tinkamus baldus! Dabar irgi ieškom didesnio būsto, irgi Vilniaus centre, bet labai neskubam, dairomės po truputį. Kol kas tai mes atmetėm siūlomus variantus kaip ne visai tinkamus vaikams. Bet tai, kad nuomotumės minimum 4-5 metus, pasirodo, nieko nelošia. Pati mačiau skelbimą, kad nuomotųsi būstą “šeima su keturiais vaikais, be žalingų įpročių” ir pagalvojau apie juos skeptiškai, tad dabar jau žinau, kad reikia susirasti tokį butą, kuriame tilptume ir dar pagausėję, jei taip nutiktų, nes tai šeimai su keturiais vaikais susirasti būstą, suprantu – be šansų! O dėl to, kad negali šeimininkai iškraustyt šeimos su mažamečiais vaikais, tai yra taip įstatymiškai. Galvoju, gal buvusių šeimininkų paprašyti rekomendacijų, kad butą laikėm tvarkingą ir visuomet laiku sumokėdavom visus mokesčius?

  3. Nuomoju du butus Vilniuje. Myliu nuomininkus su mažais ir dideliais vaikais – iš patirties galiu pasakyti, kad jie būna sąžiningesni, atsakingesni ir pastovesni. Baisiausias variantas – nuomoti studentams, kurie tai pinigų neturi, tai mama nepervedė, tai “kambariokas išsikraustė, o aš už jį nemokėsiu”… O butas gali nukentėti bet kuriuo atveju, tik vienu atveju vaikai kompota išpila ant sofos, kitu atveju baliavojantys studentai visa siena šampanu apipila… Ar yra didelis skirtumas?

  4. Beje, šiaip tai mes turim savo baldus, tad paieškos dar labiau apsunksta, nes šeimininkai linkę prikišti kad ir siaubingų, bet baldų, ir niekaip neprikalbinsi jų keisti…

  5. Labai gera mintis dėl rekomendacijų – pas mus jos dar nėra prigiję, gal reiktų pridaiginti?

  6. Saulius · ·

    Nesuprantu ko čia stebėtis… Taigi dauguma tų nuomotojų patys vaikus užauginę ir žino, ką jie gali iš buto padaryti. Kokia čia diskriminacija, jei žmogus tiesiog nori iš to savo nuomojamo buto kažkokias pajamas gauti, o ne sukišti visą gautą nuomą į remontą ir naujus baldus.

  7. Tai kad vaikas vaikui nelygus, tėvai – tėvams. Kaip galima spręst apie kitų vaikus pagal savo? Be to, studentai yra daug daugiau rizikos nešanti grupė, o jiems nuomoja mielai. Be to, kas minėta šiame straipsnyje, jie turi mažiau atsakomybės, todėl daug dažniau baliavoja ir sugadina santykius su kaimynais, netausoja turto – ir apvems, ir sudaužys, be to, yra trumpalaikiai. Žiūrėk, iškris po pusmečio, ir vėl ieškok iš naujo. Žodžiu, norėjom pasakyt, kad nuomotojai rizikas vertina neobjektyviai.

  8. Evelina · ·

    Šaunu, šaunu, kad garsiai ir drąsiai apie tai kalbate!!!
    Pritariu, kad studentai “riziką nešanti grupė” nei vaikučiai kukuliukai :}

  9. Sauliau, bet jei vaikai ka ir padarytu su tuo butu, tai gi juk viska sutvarkyti isipareigoja nuomininkai, juk tai sutartyje irashyta! O ir ka ten is buto padaryti imanoma????Ir siaip, jei nuomoji buta, turi buti pasiruoshes bent kokiam jo nusideveijimui – juk uz tai, kad leidi naudotis savo turtu, gauni pinigus kas menesi, ir nemazus….

  10. Saulius · ·

    Be abejo, kad nuomotojai rizikas vertina neobjektyviai. Koks čia gali būti objektyvumas, kai apie potencialų nuomininką nuomonę susidaryti turi iš kelių minučių pokalbio, išvaizdos ir gal iš automobilio ar pan.?
    “Studentams nuomoja mielai” – tarkim teisybė (nors pagal kokias žinias susidarėte tokią objektyvią nuomonę?), bet jiems nuomoja tikrai ne tokius butus, kokio ieško straipsnio autorė. Jeigu butas vos atnaujintas tarybinis, tai ten ir sofą pakeisti kainuos 200 litų, o ne porą tūkstančių.
    Pasakyti, kad “viską sutaisysim” gali pasakyti bet kas – ir studentas, ir keturių vaikų mama. Kas tą pažadą įvykdys, tai jau kitas klausimas. “Sutartyje įrašyta”… Kas gi nori tas sutartis pasirašinėti ir 15% pajamų valdžiai už nieką atiduoti? 🙂 Bent jau nė vienas iš mano pažįstamų, kurie nuomojasi, to nedaro oficialiai.
    Jeigu už nuomą gauni nemažus pinigus, tai ir už remontus tenka atitinkamai nemažai mokėti, taip kad čia nekažikoks argumentas.
    Nuomotojai ir šiaip yra ne tokioj jau pavydėtinoj padėty – kiekvieną kartą išnuomojant butą, dalyvauji loterijoje, niekad nežinai ant kokių įnamių užsirausi. Jei nori būti dalinai apsaugotas (sutartimi) – mokėk mokesčius. O ir tada – garantijos, kad kažką išsireikalausi žalos atlyginimui – tikrai ne šimtaprocentinės. Jei nuomoji be sutarties – tai išvis esi nuomininkų įkaitas. Privems, įsiskolins, išsikraustys ir niekam nepasiskųsi.
    Bet kaip suprantu, labiausiai žmonės bijo to įstatymo, kuris neleidžia iškraustyti nuomininkų su mažamečiais vaikais. O iš šalies žmonėms turbūt atrodo gan paprastai: “aha, šeima su vaikais, o savo buto įsigyti neišgali – reiškia finansinė padėtis ne stebuklinga. Vyras neteks darbo ir liks toji šeimynėlė mano bute nemokamai gyventi, o aš galėsiu po teismus tampytis”. Va tokia ir diskriminacija… Kaip visada, kalčiausia valdžia 🙂

  11. jurgita · ·

    Ačiū Ritai už pasidalinimą. Buvo labai įdomu paskaityti. Dar įdomesnė man pasirodė diskusija šia tema. Kaip žinia, yra toks liaudies posakis: “Yra tiesa, yra netiesa ir yra statistika. Šiuo atveju, jį perfrazavus, man norėtųsi pasakyti, kad yra tiesa, yra netiesa ir yra teisė:). Siūlau paskaityti juristo komentarą apie mūsų diskutuojamus dalykus:
    http://www.lrytas.lt/sroves/juristas/ka-vertetu-zinoti-apie-busto-nuomininko-ir-jo-vaiku-teises-201306101203.htm

  12. Akvile · ·

    Mūsų keturių asmenų šeima (tarp kurių du mažamečiai), šią vasarą taip pat ieškojome buto nuomuotis, aplink Senamiestį. Diskriminaciją šiokią tokią patyrėme, bet iš buto nuotraukų jau buvo galima spėti ar priims su vaikais ar ne 🙂 Tad į tokius “gražiai” apstatytus, net nebesikreipdavome. Sunkumas didžiausias buvo tas, kad nėra iš ko rinktis…nors po ilgų paieškų ir suradome puikius namus! Sėkmės visiems beieškantiems!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: