Tobuli prancūzų vaikai ir minkšti pyragai

Nuotrauka iš http://www.pameladruckerman.comUž akių žurnalistės niujorkietės, auginančios savo vieną – du – tris vaikus Paryžiuje, knyga užkliuvo kažkada žiemos pradžioje, bebrauzinant šiaip bet ką. Neatėjo nei Kalėdos, o ji atsidūrė pas mane ir buvo maloniai ir greitai suvartota, kartu suteikdama temą kitą maloniems pašnekesiams su draugėmis, patyrusiomis mamystę Prancūzijoje ar Amerikoje.

Skaičiau ją ne kaip vaikų auginimo vadovą, labiau kaip pasiplepėjimą su pastabesne, įdomesnėse situacijose atsidūrusia, apibendrinimus mėgstančia moterimi, ilgainiui tampančia mergaitės ir dvynių bernelių mama.  Apie tai, kaip prancūzės praėjus porai mėnesių po gimdymo vėl būna lieknos, kaip jų dar tik savaites skaičiuojantys kūdikiai moka išmiegoti visą naktį, kaip dvimečiai palaukia, kol mama baigia kalbėti telefonu ir skiria kamemberą nuo bri, kaip ikimokyklinukai patys vakare nueina į lovą, o visi pradėję kalbėti sveikinasi su suaugusiais. Jei tokias generalizacijas skaitytum rimtai ir būtum Amerikos kultūros atstovas, kelias būtų vienintelis – įsižeisti ir prisiminti, kokia griežta, uniforminė, kritiško mąstymo ir originalių sprendimų neskatinanti yra Prancūzijos ugdymo sistema. Nes išskaičiau vienintelį didžiosios šalies privalumą – jie mato ir giria visus vaikus, taip pat ir tavo, už dailias garbanas, už šveplą juoką, už žavų išdykavimą. Tiesa, dar turi vaikams skirtus meniu kavinėse. O visas kitas gėris – tik Prancūzijoje.

Man buvo įdomu, kas aiškiai priskiriama kuriai kultūrai: Amerika – tėvai sraigtasparniai, ilgas žindymas, prioritetas vaikų interesams šeimoje, ankstyvas ugdymas, konkurencija, skatinimas, naujų auklėjimo filosofijų ieškojimas. Prancūzija – ribų vaiko elgesiui nustatymas, suaugusiojo autoritetas, balanso tarp darbo, poros bendravimo, socialinio gyvenimo ir vaikų laikymas, valstybės dotacijos, tradicijos, savarankiškumo skatinimas. Dar buvo šiek tiek patarimų, kaip tvarkytis prancūziškai, bet ne per daug – aiškiai surašyti jie apdairiai atsidūrė naujoje knygoje. Ir detalių: kaip amerikiečiai stovyklose išmoksta šaudyti iš lanko, retai vakarieniauja ir beveik nepietauja kartu su šeima, prancūzai virš trijų švenčia gimtadienius be tėvų, pirmoje klasėje praleidžia savaitę stovykloje su klase, gimdymas be epidūro pasitaiko vienas iš šimto, vaikai turi savo daugmaž toleruojamą keiksmažodį, neužkandžiauja ir valgo keturių patiekalų pietus.

Mielai nusižiūrėčiau tą maitinimosi keturiskart per dieną ritmą ir gyvenimą be užkandžių. Ir norėčiau, kad jos visada sveikintųsi su tais, su kuriais sveikinuosi aš. Taip pat pabandysiu palikti jas nakvoti ne namie su mažesniu sąžinės graužimu. Bet pradedu nuo kito užsiėmimo, ir Kotryna iškepa savo pirmąjį pyragą. Kiaušinių lukštus iš tešlos aprankiojam kartu. Pyragas labai tešlinis, bet būti pirmuoju iškeptu savarankiškai tinka tobulai.

Jogurto pyragas mėgstantiems vitaminą M (miltus, paaiškinu juoką):

2 indeliai joguto be priedų – indeliai naudojami tolimesniems matavimams, ir tai vienas iš privalumų
1 indelis cukraus
3 indeliai miltų
4 kiaušiniai
pakelis kepimo miltelių
vanilės esencijos arba bet kokio kito paskaninimo, nuo citrinų žievelės iki vyšnių – googlas padės.

Suplakti kiaušinius, įmaišyti cukrų, vanilę, jogurtą. Įmaišyti miltus ir kepimo miltelius. Tešla yra skystoka, kepa 180 laipsnių orkaitėje apie pusvalandį.

 

 

 

Advertisements

Komentarų: 4

  1. he he suintrigavai ta knyga 🙂 o dėl sveikinimosi – aš kažkaip irgi paskutiniu metu apie tai galvoju ir visų pirma pastebiu, kad suaugusieji dažnai su svetimais vaikais pamiršta pasisveikinti (bent jau man pačiai taip nutinka). arba atvirkščiai – pasisveikinimas su vaiku būna toks saldžiasureikšminamas, kad vaikas nebežino, kur dėtis. be to, mes vaikams retai pristatome asmenį, kurį sutinkame. o ir šiaip neturime natūralios viduržemio jūros tautų sveikinimosi/pakšėjimo į žandus/glėbesčiavimosi tradicijos. tai va ir vaikai tokie, kaip mes.

  2. Evelina · ·

    Oij, atrodo labai įdomi knyga. Bandysiu pasiieškoti, gal įmanoma parsisiųsti šią knygą pdf formatu 🙂
    Ačiū!

  3. vaida milne-tyte · ·

    Oi ir aš labai maloniai perskaičiau šią knygą pernai, tik gal kito leidimo, nes vadinosi “French Children don’t throw food”, bet atrodo kad lygiai ta pati kaip ir Linos skaityta, yra ir tas pats pyrago receptas yra: http://www.amazon.co.uk/French-Children-Dont-Throw-Food/dp/0385617615
    Labai smagi ir šmaikšti knygelė, tokia dienoraštinė, nereik ten visko už gryną pinigą imt. Pažįstu mamų gyvenančių Paryžiuje bei prancūzių mamų gyvenančių Londone – paklausiau jų, ar tikrai jų vaikai su visais sveikinasi ir restoranuose elgiasi kaip suaugusieji. Tai tos mamos tiks nustebę pečiais pagūžčiojo, iš kur čia tokie auklėjimo stebuklai, haha. Bet mane labai įkvėpė jų valgymo įpročiai – nėra vaikiško maisto, vaikai valgo taip pat kaip suaugusieji ir privalo jei ne viską pabaigti, tai bent visko paragauti. Ir jokių užkandžių! Įdiegiau ir aš šią sistemą savo šeimoj ir ką Jūs manote – veikia! Jokių sausainių ir trapučių visą dieną ir vaikas pietų ir vakarienės laukia kaip išganymo ir pradėjo valgyti tikrai viską. Negalėjau patikėti, kaip lengvai mums tai pavyko… Žinoma, vis dar yra deserto pažadas, jei brokoliai bus suvalgyti, bet prancūziškas metodas man labai patinka. Ir daug kitų dalykų man toje knygoje labai priimtina, kaip pvz. vaiko kantrybės ugdymas nuo mažumės – palauk. Tikrai rekomenduoju paskaityt visoms mamoms: ne kaip patarimų vadovėlį, bet kaip smagų įkvepiantį skaitalą mamoms, kurios yra dar ir moterys.

  4. Ta pati čia knyga išties, tik anglų rinkai – kitas pavadinimas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: