„Senolių kepyklėlė“ – gražioms ir gerai išauklėtoms mergaitėms

Miesto Mamoms – JUODOS įspūdžiai:

Šiame įraše, pasitelkiant kiek literatūrinę formą, bet remiantis griežtai vien tikrovėje nutikusiais dalykais, aptariame, kodėl viena draugų kompanija ketvirtadienį vakare liko be Halloween‘o pyrago. Toliau paaiškėja, kodėl ši Vilniaus senamiesčio kepykla nėra tinkama paprastiems vaikams.

Stiklinėje vitrinoje kaip visada puikavosi širdį sąlinantys vaizdai – daržovėmis ir lašiša kimšti pyragai, tikrieji medaus tortai, šaltalankiais pagardintas Napoleonas, keptas tinginys. Šalia – ir vėl tortai, o paskui dar ir pyragai. Toliau – pinti, sviestinių raguolių pilni krepšiai. Mano nuomone, čia galima rasti bene geriausių Vilniuje skanumynų.

Šiandien yra metai ir penki mėnesiai kai esu mama. O taip pat šiandien yra Halloween‘as. Gyvenime nesu tokios dienos šventusi, bet kai vyras iškeliauja į seniai planuotą susitikimą su draugais, o bičiulė, tokia pati mama, kviečia vakaroti išpjausčiusi moliūgą, išvirusi to moliūgo sriubą ir gražiausiai sudėliojusi virtų morkų sveikuolišką-halloweenišką užkandį vaikams, suprantu, kad laukiniam vakarėliui iki 20 valandos, šios kepyklos pyragas suteiks ypatingo šėlsmo toną.

„Sakykite, o kiek sveria tas maskarponės pyrago gabalas?“, – klausiu.

„Čia ne maskarponės, bet grietinėlės su jogurtu ir šviežiomis braškėmis pyragas“,  – atsako pardavėja ir pratęsia: „Kaina – pagal svorį, kilogramas – 40 litų. Ar jūs tikrai pirksite? Jis toks minkštas, kad sunkoka pasvėrus vėl dėti atgal“.

Tikrai, pyrago puselė atrodo šviežia, pajudinta dreba ir rasoja. Čia aš apsisprendžiu skirti 20 litų. Pardavėja tikina, kad gabalas kaip tik tiek kainuoja ir jau pakelia sverti… bet čia aš lepteliu, kad tikiuosi juos turint dėžutę supakuoti pyragą. Pasitaisau sūnų, tupintį ant vienos rankos ir kresteliu kuprinę, aiškumo dėlei. Grietinėlė ir braškės klesteli atgal į vitriną.

„Ne, mes pakuojame tik į maišelius“, – atsako man pardavėja. Tylomis vertinu kreminio gražuolio pyrago išlikimo šansus kuprinėje. Kol galvoju, pastatau sūnų ant kojų, sunku visgi, o ir jam šilta, nurengiu (prakeiktas spalio minusas!). Jis it magnetas prilimpa prie vitrinos: kažkur tarp karamelinio tinginio ir neatpažintos šokoladinės fantazijos. Aš bandau rasti saldumyną, tinkanti trims mažamečiams ir keturiems suaugusiems. „Gal šis varškės su uogiene tiktų?“, – nepraranda vilties pardavėja.

„Oi, labai net gi tiktų“, – palengvėja ir man. Bet ir šis į maišelį pakuojamas pyragas pralaimi mano kuprinės naudai. „Žinote, man kažko tokio, kad nesusilaužytų jūsų maišelyje, aš matote, vaiką ant rankų nešu, eiti toloka, o čia – tik kuprinė (skirta kompiuteriui, ne pyragams)“, – jau atsiprašinėju aš, bet atkakliai nesižeminu iki sveikuoliškų sausainių.

Ir tada man paaiškėja, kad dėžučių savikaina didelė, o žmonės nesutinka mokėti už tarą. Aš būčiau linkusi ginčytis, kad tokiai senamiestyje gerą vardą ir tinkamą reputaciją turinčiai kepyklai vertėtų turėti dėžučių, bent jau tortams. Bet suprantu, kad pardavėja kažkodėl nepasiūlys, kaip kitaip galėčiau nesutrindama kepinių juos susipakuoti. Taigi, nusprendžiu, nėra ko burną aušinti.

„Ir.. šita… vaiką tą…“, – suraukusi nosytę ir makaluodama pirštu ore sako man pardavėja, – „patraukite nuo vitrinos, nes… na, valyti ten paskui reikės“.

Turbūt tai yra jūsų darbo dalis, sakau.

„Už-au-gi-nau dvi dukras. Ir NĖ VIENA, NĖ KARTO nėra prilietusi ir ištepusi stiklo! Štai jau 23 metai, jos gražios ir gerai išauklėtos“, – ledinėmis akimis skiemenuoja ji.

Čia aš susirenku savo vaiką, kuris it užburtas spokso į kepinius, taip patogiai jo ūgiui išdėliotus vitrinoje. Palinkiu sėkmės pardavėjai ir visoms gražioms ir išauklėtoms mergaitėms.

Kai vietoje pyrago, su draugais gurkšnojame puikų sicilietišką vyną, pirktą „Mineralinių vandenų“ krautuvėje šalia filharmonijos (guodžianti alternatyva), o vaikai siaučia pilnomis burnomis virtų morkų, bičiulis sako, kad nenorėtų gyventi valstybėje, kurioje gausu gražių-ir-gerai-išauklėtų mergaičių, niekada nepalikusių delniukų atspaudų ant kepyklų vitrinų su pyragais. O aš galvoju, kad galiu gi sviestinius raguolius ir iš Thierry pirkti.

Reklama

Komentarų: 14

  1. ir vis tiek negaliu patiketi, kad tokia repsektabili kepyklele gali sitaip isvyti potencialia kliente!

  2. As ten esu turejusi labai gera nutikima – alkana kaip zveris, pries pusantros valandos uzsiemima, su vienu simto litu banknotu gavau valgyt skolon. Tiesa, tada buvau be vaiko, hoho.

  3. Ernesta · ·

    As taip pat turiu blogos patirties su sita kepyklele. Nors produkcija ir skani kokybiska, itin prastas aptarnavimas, sutinku 200%. Kai as nescia uzsukdavau nusipirkti gabaleli pyrago, koki beissirinkdavau, ta klaiki pardaveja visuomet sakydavo, kad sito ji negali atpjauti, kitas uzsakytas (bet kazkodel vitrinoje isdetas…), ir visa pikta iseidavau be pyrago, nes jos siulomo likucio is principo nenoredavau pirkti. Bandziau rasyti komentara ju puslapyje fb, bet jokio atsakymo niekada nesulaukiau. Thiery tikrai geriau!

  4. SENOLIU KEPYKLELE · ·

    Perskaitę Jūsų, mylimi klientai, komentarus, mes pakeitėme aptarnaujantį personalą. Mes visada gerbiame Jūsų nuomonę, bet dirbdami gamyboje patys, ne visada turime galimybę ją išgirsti. Tikrai labai atsiprašome už patirtus nemalonumus ir tikimės, jog grįšite..

  5. Anonimas · ·

    Teks dabar pas jus specialiai užeiti!

  6. Jurga Juoda · ·

    aha, aš irgi eisiu dar kartą. Nes jūsų kepiniai labai geri.

  7. SENOLIU KEPYKLELE · ·

    Ačiū Jums už atlaidumą..

  8. Anonimas · ·

    Siandien 13 val. musu seimynai su dviem vaikuciais uzsukus pirma karta paragauti kepykleles kepiniu buvo piktu tonu pareiksta, kad nera svariu indu ir kepyklelej paprastai perkama issinesimui… Patys pasiulem pyragelius pateikti ant popieriniu maiseliu, taciau pardaveja liko labai nemandagi, o mes buvom priversti jaustis kaltais, kad aplamai nusprendem uzkandziauti sioje kepyklelej…

  9. anonimas · ·

    Jezau, negi taip sunku sutvardyti savo snarglį, kad jis kiauliuotais pirštais nenutaukuotų vitrinų. Juk kažkam reikės jas valyti. jeigu snarglius nemoka/nesugeba viešoj vietoj kultūringai elgtis – palikit uždarytą garaže. Arba auklėkit.

  10. Anonime, jeigu dergiatės, bent pasirašykit. Juk kažkam tenka skaityti.

  11. anonimas · ·

    tai, kad aš nesidiargiu. Tik labai graudu skaityti kaip superdupermamų šmaikštašiknių forumoi dalyvės tampo savo snarglėtus, neišauklėtus Gabrielyčius, lukučius ir rebekūūūtes po parduotuves, kur jie nesugeba pabūti minutės neišterlioję ir apkiaulioję visko ką mato aplink. O mamytės, tame, kad jų mažas snarglėtas kvailys sukėlė papildomai rūpesčių ir pridarė bardakų nemato nieko blogo.
    o vardas mano andriusandrius

  12. andriuiandriui:
    ačiū. Kažkas turėjo tai pasakyt.

  13. Anonimas · ·

    andriuiandriui:
    skriaudė ir nemylėjo tavęs vaikystėje. Aišku, neigsi tai, bet dauguma nuskriaustųjų neigia. Vargšelis . Dauguma vaikų yra per vidurį tarp super-išauklėtų tobulybių ir nevaldomų siaubūnų. Jie kartais prisilietę ištepa vitrinas ir švariais pirštais, kartais bevalgydami pameta maisto gabalėlį ant žemės, kartais būna blogos nuotaikos ir verkia viešumoje. Bet geriau jie tegu būna tokiais – normaliais vaikais vaikystėje, nei, kad savo frustracijas ir psichologines traumas užaugę lieja interneto platybėse pasislėpę už ekrano prieš paties susigalvotą priešą.

  14. Labai puiki kepyklėlė. Gaila dėl aptarnavimo, tikrai. Rodos mandagios mergaitės, bet joms trūksta kažko. Gal tiesiog jos geriau dešras pardavinėtų, o ne bandeles. Man įdėja labai faina jų, gaila, kad nesiseka su personalu. Neatranda savo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: